PIETIZMAS: Kantas ir Donelaitis arba Gemüt versus Vernunft

Maarten Verstraete / Unsplash

PIETIZMAS – reformistinė evangelikų liuteronų bažnyčios XVII–XVIII amžiuje srovė, orientuota į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, pabrėžianti praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą remiantis savo asmens tobulėjimu naudojant PROTĄ, vadinasi, iškelia į dienos šviesą išprusimą.

Atramos taškas – tikėjimo grynumas. Bet ne justificatio sola fide (paprasčiau – sola fide) dievobaimingumo pateisinimas vien tikėjimu – kokiu?
Kur čia esama proto? Tai pavojingas klausimas.
O klausimas toks: kaip įmanomas protas, kai akcentuojamas Frömmigkeit – pamaldumas, nuolankumas sola fide pagrindu?
Ehrfurcht – pagarbi baimė, bet kiek joje proto? Offenbarung – apreiškimo būsena yra nepatikimas rodiklis, nes joje žmogus gali likti TAMSUS?
O kaip tada Klarheit der Seele?
Protas turi būti Gemüt (apimantis visą sielą, t.y. ir jausmus, ir valią), o ne tik Vernunft.
Ir tada bus pasiekta būsena – Klarheit der Seele?

Dvasinis skurdas — dižiausia religingo žmogaus bėda. Skurdus Gemüt pralaimi jėzuitams, o ir pasitraukta nuo Liuterio proto didybės.
Liuteronybės ir katalikų dokrina ima šlubuoti – nes ten „mokytojai“ pakyla virš bendruomenės.
Taip gimsta pietismus — paprastos sielos religija.

Filipas Jakobas ŠPĖNERIS (Spener 1635 — 1705)
Strasbūro universitete studijavo filosofiją (1651–53) ir evangelikų liuteronų teologiją (1654–59).
1664 – PIETIZMO pradininkas.

Frankfurte prie Maino jis organizavo katechezės kursus, nuo 1670 ji veikė jo namuose, tai teologinė mokykla (lot. collegia pietatis), iš kurios išsirutuliojo pietizmo judėjimas.

Berlyne pamokslininkas, bažnyčių vizitatorius; subūrė collegium Biblicum, rengusią pietizmo vadovus. Knygoje Pamaldūs troškimai (Pia desideria 1675) išdėstė pietizmo pagrindines nuostatas: Bibliją studijuoti grupėse siekiant asmeninės dvasinės naudos; įgyvendinti M. Liuterio visuotinės dvasinės kunigystės principą, pagal kurį ne tik kunigų, bet ir kiekvieno krikščionio pareiga yra melstis, dėkoti Dievui, daryti gerus darbus, aukoti, rūpintis namiškių tikėjimu; gerinti krikščionišką elgesį; netikinčiuosius ar klaidatikius įtikinti pamaldumu ir meile, o ne religiniais ginčais, persekiojimais ar draudimais. PAVYZDŽIU.

PPIETIZME protingas Dievo pažinimas palyginamas su regėjimu-akimis, kurios mato teisingą kelią, padeda eiti jausmams, padeda kojoms (jausmai ir valia).
Taigi, Gemüt. Štai kas įgauna jėgą. PATIRTIS, PERKOŠTA PROTU.
———————
Tuo pat metu pamokslai turi duoti dvasinę naudą ir būti lengvai suprantami.
PROTO PRIGIMTIES PANAUDOJIMAS – kertinis pietizmo akmuo.
Vadinasi, „tradicijos“ reikšmė sumenkinama? Prietarai atmetami. Ypač slidu tai moralėje, kuri be prietarų neegzistuoja.

PARADOKSAS PAČIAME PIETIZME:
Pietizmas negali tapti valdžia.
O vis dėlto valdžia jį naudoja.
Frydrichas Wilhelmas I (valdė 1713-1740)— der Soldatenkönig („kareivių karalius“) panaudojo pietizmą (bet ir pats juo persiėmęs) ir teigė: visuomenei pakanka Biblijos ir karinio statuto.
Jis padarė pietizmą savo reformų kertiniu akmeniu.

Prūsija – pirmoji valstybė Europoje, kurioje buvo pradėtas įgyvendinti visuotinio privalomas pradinis švietimas.
1717 Schuledikt, o 1736 — vadinamieji Principia regulativa.

——————————————————————————————————————-
I TEMA:
IMANUELIS K A N T A S

Pirmasis jo veikalas — „Mintys apie teisingą gyvųjų jėgų įvertinimą“ (1749) – parašytas Jučiuose
Jame jau formuojamas GYVENIMO UŽDAVINYS, jis formuojamas 25 metų amžiaus žmogaus-mokytojo,-scholasto sieloje ir Gemüte’e. Išskaidyti ir sudėti į daiktą viso gyvenimo darbus – kaip tai įmanoma?
Dauguma to nė nemąsto!
Vėliau I. Kantas daro pirmą išvadą (1764), priede prie veikalo „Grožio ir didingumo jausmo stebėjimai“:
„Jeigu yra mokslas, kuris iš tikrųjų reikalingas žmogui, tai to mokslo aš mokau — mokau žmogų tinkamai užimti vietą pasaulyje, vietą, kurioje žmogus išmoktų būti žmogumi.“ (Gyvesnis vertimas iš akmeninės kalbos)

Gyvenime jis padarė tai, ką užsibrėžė.
Die Klarheit der Seele – taip siekiama Offenbarung – apreiškimo būsenos. Bet tik „Proto ribose“. Ir su Gemüt, ne su Vernunft.
Be pietizmo vargu ar būtų tai pajėgęs pamatyti ir įgyvendinti.

Per 41 metus dėstė 13 disciplunų.

Būti žmogumi? – siekti Klarheit der Seele. Siela susideda iš trijų dalių – jausmų, valios ir proto. (Kanto TRYS KRITIKOS). Trys Vernuft’ai surenkami į vieną Gemüt’ą Bręstant žmogui, sielos sudedamosios dalys atsiskleidžia ONTOGENEZĖJE (filogenezėje, rūšies augime, yra kitaip).

Taigi – susitaikymas su raida, su brangos žingsniais, toks supratimas. PIETIZMAS – iš jaunumės:
(Būdamas 22 metų tėvo atžvilgiu 1746 m. I.KANTAS rašo: „24 kovo mano brangų tėvą pasiėmė laiminga mirtis. (Er wurde von einem glücklichen Tod genommen.)… Ir tegul Visagalis leidžia jam pažinti amžiną džiaugsmą.“)
———————-
1747/1750 METAIS I.K. – Judšene (Jučiai)
Reformatorių pastorius/kunigas-kalvinistas, prancūziškai tarnavęs šveicarų-hugenotų bendruomenei. DANIELIUS ANDERŠAS. Jo tris vaikus I.K. pradeda mokyti. O pats atsiųstas Franco Albrechto ŠULCO (Schultz, 1692-1763) – jo mamos dvasininko ir jo universiteto profesoriaus valia. F.A. Šulcas – Frydricho Wilhelmo I įgaliotasis patikėtinis, PIETISTAS. Pietistiško Fridrichskollegium (prie Lietuvių pylimo dabar) direktorius ir superintendantas, įkūręs ir reformavęs 600 mokyklų. Jis atsakingas ir už kunigų bei mokytojų paskyrimus.
Jis nusiuntė I. Kantą pas pastorių Anderšą, jo trijų sūnų mokytoju. Yra pagrindo manyti, kad F.A. Šulcas prisidėjo ir prie K. Donelaičio paskyrimo į Tolminkiemį.
Jučius nuo Tolminkiemio neskiria nė 100 km.

————————————————————————————
II TEMA:
KRISTIJONAS D O N E L A I T I S

Jo disciplinų gal ir daugiau negu KANTO.
Beveik 37 metai TOLMINKIEMYJE (nuo 1743, kai kantas Jučiuose nuo 1747)
Tipiškas apibūdinimas:
Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų, nusitaikęs į religinių išgyvenimų gilinimą, asketizmą, filosofinę mistiką, pabrėžianti praktinių gyvenimo pertvarkymų svarbą), geras sielovadininkas, uolus parapijiečių ganytojas. Kunigas visomis išgalėmis kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino juos nuoširdžiai atgailauti ir stiprėti tikėjimu.

Seniai pastebėta, kad K. Donelaičiui svarbi buvo ta „filosofija“, kuri tiesiogiai siejasi su jo parapijiečiams aktualiais gyvenimo klausimais: iš kur kyla blogis, kodėl žmogus turi kentėti šiame pasaulyje, kodėl Dievas leidžia pasaulyje viešpatauti neteisybei, ar galima priešintis priespaudai?
Išeitis kaip kunigui — PIETIZMAS. Ir moko jis to pietizmo:
— Mylėk Dievą ir gerb tėvus
— Būk tuo, tuo esi
— Negirtuokliauk
— Mokykis iš gamtos
— Apribok savo poreikius

———————————————————-

FINALINIS SULYGINIMAS

Garsiausias I. Kanto aforizmas (iš 34 sk. Iš „Praktinio proto kritikos“ skamba naiviai:

Zwei Dinge erfüllen das Gemüt mit immer neuer und zunehmender bewunderung und Ehrfurcht, je öfter und anhaltender sich das nachdenken damit beschäftigt: der bestirnte Himmel über mir und das moralische Gesetz in mir.

Du dalykai pripildo protą vis nauju ir vis augiančiu susižavėjimu ir pagarbia baime, juo dažniau ir atkakliau mąstau apie juos: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis įstatymas manyje.

Primityvu ir net vaikiška. Bet.
Dangaus begalybės meilę jam įdiegė mama, kai jiedu vaikščiodavo po setemusiu Kionigsbergo dangumi. O kitas stulpas – moralės įstatymas? Pietizmas. Su Gemüt, ne Vernunft.
Išdava13 disciplunų per 41 metus.
Tai – proto pietizmas, apvaldęs ir jausmus, ir valią

K. DONELAITIS išskleidžia šį pietizmą paprasčiau, visai paprastai, bet su Gemüt – „ŽIEMOS RŪPESČIUOSE“:

Arvydas Juozaitis
Pasisakymas I. Kanto bibliotekoje,
Klaipėdoa, 2021-09-09

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code