Tyra karo forma, kaip jo pabaiga

Žanas Bodrijaras, aprašydamas sistemų patofiziką, jų gyvavimą po mirties, pasitelkia karo ir visuotino ginklavimosi varžybų pavyzdį, apibūdindamas to kulminaciją, kaip masinio naikinimo ginklų perteklinę galią.

Karo scena baigiasi ir virsta obsceniškumu [kai scena tampa visi ir viskas; kai scena ištirpsta, klausimas pasidaro neaktualus; netenka prioriteto] tada, kai dingsta naudinga koreliacija tarp naikinimo tikslų ir karinės galios, ginklų panaudojimas netenka savo pirminės prasmės.

Atominio ar panašaus masinio naikinimo ginklo panaudojimą paradoksaliai sulaiko pati ginklavimosi sistema. Nebelieka daugiau erdvės karui. Vis spartėjanti ir sudėtingėjanti ginklų gamyba tapa kaina, kuri sumokama už tyrą karo formą, t. y. už karą be karo. Tai tuščia, obsceniška karo forma, kur jokie kariniai įvykiai tampa negalimi ir tai džiugina.

Realus karas tampa nebeįmanomas, bet tik su ta sąlyga, jog branduolinėmis valstybėmis tampa visos šalys. Kitaip tariant, visos valstybės privalo turėti fatališką, savo pasekmėmis, masinio naikinimo ginkluotę, o jei tokios neturi, jungtis į politinius darinius su tuo, kas turi tokius ginklus.

Kitaip tariant, Žemėje karas bus galimas tik iki to momento, kol bus teritorijų negalinčių smogti branduolinio atsako, jų užpuolimo atveju.

Panašiai dingtų ekonomika, kaip visko pertekliaus pasekmė ar universitetai, kaip visiems prieinamos žinijos rezultatas, įgydami tyrą savo formą be įvykių.

Pagal Jean Baudrillard (1983) „Les stratégies fatales“