Apie tobulybę

Didžiąją dalį savo (ne tiktai savo!) sąmonės faktų aš pažįstu kaip bendrus man ir kitam substratui arba (jeigu tai gyvoji būtybė) subjektui. Mudu juose tarytum susiliejame. Maža to. Aš pažįstu, kad tas substratas-subjektas objektyviai egzistuoja, nors negaliu pasakyti, kad jis iš tikrųjų yra: jis yra mano (mudviejų) sąmonėj, bet išorėj mano pažinimo ir individinio mano „aš“. Tačiau, pažindamas kitą subjektą-substratą (net tiktai jo buvimą), aš esu su juo bent kiek ir vienas. O vienumas pasiekiamas mano individinio aš pakilimu į aukštesnį aš, kuris tampa ir mano aukštesniu; tiesioginių mano aš ryšių su kitais subjektais-substratais būti negali (tik – per aukštesnį aš), nes individus skiria nuo vienas kito mirtis, ir jų meilė yra netolydinė. Pakildamas į aukštesnį, žmogaus aš jame tirpsta, miršta (netobulas būdamas – netobulai, ne visai), atiduoda jam save; o jame ir per jį – sąmoningai ar nesąmoningai – kitam jo momentui, kuriuo pats virsta. Kaip tik čia ir pasirodo mūsų netobulumo šaknis. – Žmogus nori pats sau būti; mielai įsisiurbdina svetima, bet savo, savęs atiduoti, mirti ir kentėti (kentėjimas – tos pačios mirties reiškinys) nenori. Jo aš pakyla aukštyn, jeigu tai jam malonu, jį džiugina. Žmogus, bent iš dalies, atiduoda save mylimajam ir, su juo vienydamasis, pažįsta jį ne tiktai kaip nenusakomą kitą „bendrų (ą) savo ir jo sąmonės subjektą, bet giliai įsiskverbia į „vidujinį“ jo gyvenimą“. Tačiau gyvu niekiu, abejingu jam gyvulių, augalų, daiktų, net daugumo žmonių subjektu ar substratu žmogus mažai tesirūpina, ir tas substratas-subjektas belieka jam neaiškus, vienu objektyviu savo buvimu teapibūdinamas. Netobulumo šaknis – tai mūsų pačių baimė mirti, mūsų nenoras atiduoti save kitiems. Kadangi blogis tegali būti tiktai gėrio trūkumas, arba mažas gėris ir būti, vadinasi, jau būti geram, tai ir nenoras iš esmės yra mažas noras. Bet dėl tebeviešpataujančių pažiūrų praktiškai paprasčiau ir patogiau žiūrėti į jį kaip į kitą, „blogą“ norą.

Tobulybė, visa ko vienovė, aprėpia ir suturi visą būtį. Turi tobulybė ir judėti, nes judėjimas yra būtis, o ne jos trūkumas, ir nes be judėjimo negali būti gyvenimo. O tobulybė gyvena, gyvena per mirtį (kitas gyvenimas niekam nežinomas ir tikrai neįmanomas). Tad kiekvieną valandėlę tobulybėje atsiranda kažkas nauja ir kažkas išnyksta, miršta. Bet kokia gi tada būties pilnatis? Tobulybei nieko negalima nei atimti, nei pridėti; todėl esama jos nekintančios, nejudančios, amžinos. Kitą galą apvertus, nė vienas žmogus, išskyrus gal kai kuriuos filosofus, nepaneigs, kad egzistuoja ir tobulėja netobuloji būtis. Tad tobulybė atrodo esanti tobulėjimo pabaiga ir jo tikslas, kaip, be kitko, ir žmonių kalbos moko (perfectio, Vollkommenheit, soveršenstvo).

[Levas Karsavinas (1882-1952) – žymus filosofas, kultūros istorikas, medievistas (Viduramžių gyvenimo tyrinėtojas). Jo filosofija iš esmės religinė. Veikalų pagrindas – visuotinės vienovės (vseedinstvo) idėja, reiškianti Dievo ir pasaulio vienovę. Istorijos mokslo objektas sutampąs su psichine žmonijos raida. Todėl istorikas turįs „įsigyventi“ į savo objektą ir taip suprasti istorijos vidinę raidą.]

Share Button
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code