Filosofas Tomas Šinkūnas: dar yra aibė filosofinių veikalų, neišverstų į lietuvių kalbą

Tomas Šinkūnas, Vilnius

Esate Tomas Šinkūnas – leidyklos Phi knygos vadovas. Paprašysiu, Tomai, daugiau papasakoti apie save mūsų skaitytojams.

T. Š.: Esu Phi knygos vadovas. Esu be penkių minučių filosofijos mokslų daktaras. Šiuo metu rašau disertaciją, kurią turėčiau pabaigti šiais metais, o apsiginti kitais. Domiuosi ankstyvąja fenomenologija. Jei trumpai, tai yra skirtumas tarp Husserlio, kitų filosofų – jo pasekėjų, ir ankstyvųjų fenomenologų: Edmundas Husserlis po Idėjų bandė aprašyti fenomenologinį pažinimą, jo sąlygas, o ankstyvieji fenomenologai bandė fenomenologinio metodo pagalba pažinti objektus – daugiau praktikavo.

Ar ankstyvojoje fenomenologijoje paliečiami daugiau psichologiniai aspektai?

T. Š.: Ne. Einama būtent per filosofiją – per pažinimą: kas yra objektai, ar pavyzdžiui emocijos, kokie jų turiniai, ką jos reiškia, kokia yra jų esmė… O tuomet jau remiantis šio darbo pamatu gali būti vystoma psichologija, chemija, neuromokslai ir kitos disciplinos.

O kodėl  apskritai pasirinkote filosofijos studijas?

T. Š.: Į šitą klausimą dar neradau atsakymo. [Šypsosi] Tikriausiai taip susiklostė. Bet kas, kas pateikia aiškų atsakymą – keistokai atrodo. Pradėjau studijuoti filosofiją iš traukos, noro giliau suprasti, iš nežinojimo. Kiti dalykai man geriau sekasi, o filosofija daug mažiau. Neturiu jai talento ir todėl man labai įdomu tai daryti, nes daug ko nesuprantu. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau turėti kažkokią vidurio amžiaus krizę [šypsosi], kai dar turiu tiek daug neperskaitytų tekstų. Man yra smagu dirbti su tekstais – apskritai domėtis ir gilintis esminėmis problemomis tokiomis kaip emocija.

O turite kokių nors hobių?

T. Š.: O taip, truputėlį net per daug. Išties nelabai suprantu, kas tas hobis… Dabar pirmoje vietoje yra šeima. Žaidžiu futbolą. Mėgstu vaikščioti. Kažkokios klišės… [Juokiasi] Pradėjau rinkti automatinių plunksnakočių kolekciją, turiu keturis rašalus. Ir dar kažką sugalvočiau… [Juokiasi]

Kaip atėjo idėja leisti knygas?

T. Š.: Neatėjo, o man pasiūlė. Tuo metu buvau grįžęs iš Belgijos. Magistro studijas baigiau Liuveno universitete. Išties baigiau du magistrus. Vienas buvo magistras, kitas – pagilinamosios studijos, pirmieji doktorantūros metai. Nebuvau ekonominis emigrantas, todėl grįžus po studijų finansiškai išsilaikyti buvo sudėtinga. Grįžau su dviem diplomais, bet filosofijos diplomai, kaip žinia, nesikonvertuoja į piniginius vienetus.

Tuo pat metu pradėjau stojimą į doktorantūros studijas VDU universitete. Nors buvau įstojęs dar į kelis užsienio universitetus, bet studijas būtų tekę finansuoti pačiam, todėl tais keliais nepasukau. Kažkuriuo metu ir pasiūlė perimti idėją: buvo sukurta leidykla, bet dar nebuvo pasirodžiusių knygų, kelios pakeliui. Mane labiau traukė filosofinių knygų leidybos idėja, negu pati leidyba, nors ji nebuvo išgryninta iki galo, supratau ją savaip, kad tai yra pirmiausia filosofinė veikla, kurioje yra daug prasmės, o kartu, kad tai labai svarbus darbas, bet taip pat, kad tai nėra kažkokia labai komercinė veikla, todėl pasukau šia linkme.

Man gal daugiau svarbi ne tiek knygų leidyba, kiek bandymas skatinti mąstymo kultūrą, ypač filosofinę, galvoti apie esminius tiek filosofinius, tiek mokslo veikalus – tai mane labai sužavėjo. Nors pirmieji metai buvo paženklinti vidinio blaškymosi, bet manau, kad tą dovanotą „žemę“ padariau sava per darbą, kuo iki šiol labai didžiuojuosi, nes tame būta labai daug juodo darbo. Tad ir šiandien mes laikomės filosofinės krypties, neleidžiame romanų ar populiarių knygų, galbūt reikėtų kažką keisti – nežinau, bet kol kas mūsų linija yra labai aiški. Apskritai, tai yra vienas iš įtampos taškų mano leidybiniame projekte, bet laikui bėgant supratau, kad mane mažai jaudina aiškius atsakymus pateikiantys veikalai.

Pasiklausius iš šalies, panašu, kad mažos specifinės leidyklos sunkiai išsilaiko. Ar jūs nerizikuojate?

T. Š.: Taip, rizikuoju viskuo. Dirbu papildomus darbus, kad išsilaikytų leidykla. Tai nėra optimalu, bet galbūt greitoje ateityje kažkas pasikeis. O jeigu ne, tai jau turime išleidę plius trisdešimt knygų.

Kiek jau laiko egzistuoja jūsų leidykla?

T. Š.: Septyneri metai.

Anksčiau vadinotės Jonas ir Jokūbas, dabar – Phi knygos. Kodėl pakeitėte pavadinimą?

T. Š.: Šiek tiek norėjome išsigryninti kryptį. Phi – iš pirmos pažiūros atrodo pernelyg abstraktus pavadinimas, bet už jo slypi idėja leidyklą nustumti į antraeilį planą, o į pirmą vietą iškelti knygą ir vertėją, arba knygos autorių. Phi – tai pirmoji filosofijos raidė, bet yra ir daugiau žymių. Nors, šiuo atveju, tai nėra taip svarbu.

Šiandien labai madinga koncentruotis į pavadinimą, į save, o ne į turinį, todėl pavadinimai dažnai labai suasmeninti, su įvairiomis įtraukiamomis istorijomis. Phi siekia tąsos, kad tai nesisietų prie mano asmens, kad kažkas galėtų perimti leidyklą ir knygos gyventų savo gyvenimą. Panašiai, kaip Atviro Lietuvos fondo leistos knygos. Tokio pavadinimo motyvas yra nepririšti knygų prie brendo, pamiršti pavadinimą ir skaityti knygą, nepriklausomai nuo kažkokių istorijų ar nutikimų. O tuo pačiu metu simbolizuoti filosofiją, filosofinės minties atgimimą. Persivadinimas buvo bandymas pareflektuoti, kokia yra leidyklos prasmė, ką ji daro ir kur eina.

Jeigu teisingai suprantu, orientuojatės daugiau į verstines knygas?

T. Š.: Problema su filosofija šiandien yra ta, kad Lietuvoje mes neturime daug esminių filosofinių veikalų, o tuos, kuriuos ir turime yra arba prastai išversti, reikalauja pervertimo. Net jeigu jie būtų gerai išversti, vis viena kyla noras noras juos peržiūrėti po trisdešimties-keturiasdešimties metų vien dėl to, kad iš naujo atgaivintume kalbą, pritaikytume ir pasirengtume tam, ką permąstėme, kas pasikeitė žodyne – tai labai svarbus momentas.

Taip pat leidžiame ir kelis šiuolaikinius autorius. Mūsų autoriai yra Nerijus Milerius, Kęstas Kirtiklis, turime dar kelis ir užsienio autorius, kurių knygos išverstos į rumunų, ispanų, anglų, lenkų kalbas. Tačiau leisti iš Lietuvos į užsienį knygas yra labai sudėtinga, jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje tai daryti sunku. Taip pat turime vaikams skirtą liniją – Mažųjų Platonų knygelių seriją. Visgi, svarbiausia yra versti pagrindinius filosofinius tekstus, kurių neturime. Dar yra aibė filosofinių veikalų neišverstų į lietuvių kalbą ir niekas tuo neapsiima. Suprantama kodėl. Tai sudėtingas darbas, už kurį, net nesvarbu, gerai jį padarysi ar ne, kritikuos, nėra finansinės grąžos. Tai – taip, verstinių knygų turime daugiausiai.

O ar sunku surasti vertėją?

T. Š.: Ir taip, ir ne. Reikia kierkegoriškas sąvokas pritaikyti ir atlikti tikėjimo šuolį su vertėju. [Šypsosi] Būtina surizikuoti. Kodėl? Nes respektabilūs, geri vertėjai, kaip Alfonsas Tekorius, Violeta Tauragienė, Antanas Gailius ar kiti, turi savo preferencijas ir juos prikalbinti versti filosofiją yra sudėtinga, bet nėra neįmanoma. Pavyzdžiui, dabar Antanas Gailius verčia mažai kam girdėto Franzo Rosenzweigo Išganymo žvaigždę.

Man atrodo, filosofiniam kūriniui labai svarbi patirtis, praverčia ir asociatyvus mąstymas, bet kartu reikalingas dar jaunatviškas užsidegimas. Ne atsitiktinai tokie kūriniai, kaip Søren‘o Kierkegaard‘o Arba-arba nėra išversti į lietuvių kalbą – tai sudėtingi veikalai. Jauną vertėją galima dar kažkiek „apgauti“, nors jau ir pats nebesu toks naivus kaip pradžioje.

Pavyzdžiui, su Ieva Tamošiūnaite iš viso Kierkegaard‘o korpuso pradėjome versti Nerimo sąvoka, o tai bene pats sudėtingiausias šio mąstytojo veikalas. Ar tai buvo protingas žingsnis? Tikrai – ne. Bet rezultate, mano nuomone, gavosi geras vertimas. Žinoma, ne visuomet taip pasiseka, bet yra geriau turėti prastesnį vertimą ir nuo jo atsispirti nei dešimt metų versti ir galiausiai nieko neišleisti.

Kaip sugalvojote versti Platono dialogą Ijonas?

T. Š.: Labai geras klausimas. Pradėti pasakoti vertėtų iš toliau, nes nei viena gija nėra paprasta. Kiekvienos knygos istorija vis kitokia, kartais prabundi naktį nuo Kripkės sapno, kartais vadovaujiesi rekomendacijomis.

Bet su Ijonu viskas buvo paprasčiau, nes nuo ko pradėti, jei ne nuo Platono? Pirmosios leidyklos knygos – Platono knygos – tai Alkibijadas (vertė Vilius Bartninkas) ir Charmidas (vertė Alius Jaskelevičius). Tačiau yra akivaizdi problema su Platono vertėjais. Juos galima suskaičiuoti ant pirštų ir iš tų dar pusę pirštų tenka užlenkti, nes šie žmonės turi kitų reikalų ir jų darbotvarkė artimiausius penkis metus į priekį rezervuota. Bet mano sfera yra kūrybiniai sprendimai.

Pavyzdžiui, vienas iš tokių sprendimų apėmė Cicerono tekstus. Živilė Pabijutaitė atrado laiko, noro ir mes bandysime ateityje pabaigti Cicerono filosofinio rinkinio vertimą, kurį sudaro trys knygos – Apie lemtįApie pranašavimą ir Apie dievų prigimtį. Nors tai nėra svarbiausi Cicerono veikalai, bet iki svarbiausių dar reikia pribręsti. O kai pribrendi – atsiranda naujų idėjų.

Platono vertimui kalbinau tam tikrus vertėjus, bet kaip minėjau, reikalas sudėtingas – daug lengviau surasti priežastis, kodėl neversti nei versti. Kartą, prieš kelis metus, susėdę kartu su Mantu Adomėnu pasikalbėjome. Sėdėjome ir tarėmės. Jei mes leistume tai, ką sugalvoju aš – būtų kitoks filosofinis repertuaras, bet taip daryti negaliu. Vertėjas turi norėti ir mylėti tai, ką verčia, priešingu atveju –  vertimas bus dirbtinis. Su filosofija taip elgtis negalima. Taigi, susėdę su Mantau Adomėnu ieškojome bendrų sąlyčio taškų. Mantui siūliau perversti Valstybę, nes jau laikas atsinaujinti, bet pasirinkome eiti įveikiamu keliu. Nuo didesnių veikalų perėjome prie trumpiausio. Taip gimė Ijonas – iš noro tęsti klasikinių tekstų leidybos tradiciją. Gal ir ne esminis Platono dialogas, bet labai įdomus. Beje, Manto Adomėno darbotvarkėje dar pieš du-tris metus atrodė atsiras laisvo laiko. Labai klydome. Laisvo laiko nebuvo, bet visgi, Ijonas pasirodė.

Kokia pagrindinė tema aptariama Ijonas?

T. Š.: Poezija. Poetinis įkvėpimas. Mantas Adomėnas, Vytautas Ališauskas ir kiti platonistai papasakotų daug daugiau, tačiau man patiko idėja, kad skirtingai nuo Valstybės, poezija nėra labai sumaišoma su žemėmis. Kita vertus, dialoge iškeliamas poezijos prigimties ir atlikimo klausimas per rapsodą. Ijonas – rapsodas – konkursų nugalėtojas (mes taip pat turime poezijos atlikimo konkursus), yra tas bardas, kuris skaito, interpretuoja Homerą ir Sokratas jo klausia: tu skaitai, interpretuoji, o kaip žinai, ką reiškia būti piemeniu ar generolu? Kodėl tu galvoji, kad teisingai atliepi tai, kas yra parašyta? Apie tai ir sukasi šis dialogas.

Ar rapsodai yra sofistai, kaip jums atrodo?

T. Š.: [Juokiasi] Gal rapsodai yra ne visai iš šios kategorijos. Jeigu sofistas naudoja kalbą tam, kad laimėtų argumentą, tai bardui-rapsodui, kaip sakė vienas dabar labai nežymus politikas, reikia daugiau feelingo.

Ar šiandien mes turime profesijų-atitikmenų rapsodų amatui?

T. Š.: Taip. Tai visi dainininkai, kurie nerašo savo dainų. Rapsodai yra poezijos atlikėjai, pavyzdžiui, dainuojamosios poezijos: kai Vytautas Kernagis dainuoja apie Kukutį.

Bandau nukreipti mintį ta linkme, kad galbūt šiuo aspektu ir aktuali ši tema mums šiuolaikiniame pasaulyje?

T. Š.: Man Ijono pritaikymas nėra akivaizdus. Bet, jeigu aktualizuojant tą patį Kernagį, galvojant apie jo dainuojamąją poeziją, tai akivaizdu, kad labai didelė dainų dalis yra persmelkta antisovietinės dvasios ir mes tai jaučiame. Jis yra įsigilinęs, ką Juozas Aputis norėjo parašyti. Vytautas Kernagis yra puikus bardo pavyzdys, bet turbūt kartu ir Ijono priešingybė.

Šiandien esame priversti galvoti apie karą. Man patiko Daliaus Jonkaus mintis, kurią perskaičiau litmenyje, vėliau ją pakartojo ir kiti: postmodernizmas baigėsi, kai kiekvienas buvo už save – grįžome į tikrųjų vertybių pasaulį. Karui reikia bardų kurie įkvėpia didesniems darbams. Bet Ijonas kelia klausimą apie tokio atlikimo galimybę.

Sakykite, ar žmogui, neturinčiam filosofinio pasirengimo, sunku tokį veikalą skaityti?

T. Š.: Ką skaitant reikėtų suprasti apie Platoną? Mes Platoną skaitome jau virš 2000 metų ir tam nėra vienos aiškios priežasties – tuo pat metu yra pundas priežasčių. Jis ir geras rašytojas, ir geras filosofas. Žinoma, kad suprasti, reikėtų skaityti senovės graikų kalba, bet yra taip, kaip yra.

Gilintis, pajausti kalbos grožį, minties gylį – jau yra vertybė pati savaime. Aišku, yra ir visi kontekstai kiekvienoje eilutėje: istoriniai, kultūriniai, filosofiniai, kurie atsiskleidžia per Įvadą, per Komentarą. Tai kiekvienas, kuris yra smalsus, gali skaityti Platoną.

Nežinau, kodėl yra susiformavęs stereotipas, kad filosofija yra nepaskaitomas tekstas.

Gal kaltas Kantas?

T. Š.: Taip, bet ir su tuo pačiu Kantu, jeigu esi užsibrėžęs perskaityti po puslapį per dieną, tai per kelis metus įveiksi ir jį.

Bet, viena, yra perskaityti ir kita – suprasti. Dažnai perskaitai knygą ir jos nesupranti arba nesupranti iki galo.

Man, atvirkščiai, knygos, kuriuos duoda aiškius atsakymus turi savo paskirtį atliepdamos konkretaus sprendimo poreikį, pavyzdžiui, kaip įveikti nerimą, bet mažiau prasmingos. Knygos, kurios bando pagalvoti apie nerimo esmę, daug įdomesnės, nes tuomet iš esmės supranti apie ką kalbama, o ne gauni raktą, atrakinantį duris, bet tos durys veda vėl prie kitų durų – patenki į labirintą.

Svarbu norėti suprasti, o pasiruošimas ateina per skaitymą. Yra aibė pavyzdžių, kai 30 metų skaito James Joyce Ulisą. Puikiai suprantu, kodėl. Suprantu, kodėl Kanto Grynojo proto kritiką skaito 20 metų. Tai nėra kažkokios varžybos. Turi atrasti malonumą, norą, užsispyrimą, discipliną  – daug dalykų… Bet labiausiai koją kiša stereotipas: „oi… filosofija, čia reikia būti protingu“.

Gal dar gąsdina sąvokos? Tai, šiuo atveju, skaitytojas ras kažkokias nuorodas į jų reikšmes?

T. Š.: Tai ypač Platono veikaluose yra viskas paaiškinta, išdėliota. Jeigu jau pradedi skaityti filosofiją, tai pradėti tikrai vertėtų nuo Platono. Nieko naujo dabar nepasakau.

Jums pačiam yra kažkokia įspūdingiausia vieta Ijone? Gal tas žodis įspūdis, šiuo atveju, ir per primityviai skamba, nežinau. Bet gal yra vieta apvertusi jumyse kažką?

T. Š.: [Juokiasi] Turiu šiokią tokią alergiją citatų išėmimui.

Tai mano liga. O kaip kitaip sudominti skaitytoją?

T. Š.: Citatas labai mėgsta instagrameriai ir marketingistai, jos tarsi turėtų sužadinti filosofinį apetitą arba parodyti išprusimą, pokalbiui palaikyti – citavimas yra esminis ir nedaro žalos. Bet yra tokių pavyzdžių, tarkime, kaip vadinamasis „cituojamas Kierkegaard‘as“, kai surenkamos aibė citatų iš Arba-arba, Nerimo sąvoka, kurios yra labai geros, gudrios, estetiškos, „gilios“, bet kai jas skaitai, tai nereiškia, kad įgauni geresnį Kierkegaard‘o supratimą.

Suprantu: mintis rutuliuojasi ir jeigu pradžioje pasakyta vienaip, tai teksto pabaigoje gali būti persakyta visiškai priešingai. Tai tarsi kažkokia visų filosofinių kūrinių taisyklė.

T. Š.: Būtent. Filosofai dažnai yra geri rašytojai, nors nebūtinai. Citata gali būti gražiai sudėliota, bet bendrame korpuse tu prarandi kažką. Žmogui, kuris bando mąstyti, svarbiau yra bendras kontekstas.

Kas man iš Ijono knygos labiausiai padarė įspūdį? Tai – Įvadas. Kaip taisyklė, kai leidžiami Platono dialogai, tai pagrindinis tekstas užima 20-30 procentų (o kartais net mažiau) knygos, kita dalis skirta ĮvaduiKomentarui. Tradiciškai taip susiklostė, jog jie būtini atskleisti filosofinius kontekstus. Man patiko iš Manto Adomėno pusės, kad Įvadas puikiai surėdytas, nedaugžodžiaujantis, tikslus ir apie esmę. Su klasikais jau tai aptarėme. Retas atvejis, kai Įvadą smagu skaityti, jis nevargina. Šis įvadas yra toks ne tik dėl gylio, bet ir dėl kalbos grožio, pavyzdys. Turėti tokį įvadą šalia Platono teksto – pasiekimas. Tai geras pavyzdys, kaip prasmingai kalbėti apie filosofiją, nes apie filosofiją gali kalbėti įvairiai: nuobodžiai, sistematizuotai, o mes turimę gyvą Įvadą. Tai labai nustebino, nes paprastai sunku pasiekti tokį lygį.

Mano pastebėjimas būtų, Įvade pateikta dialogo struktūra, kuri gali palengvinti skaitymą, supratimą.

T. Š.: Taip, yra struktūra, yra įžvalgos, debatai, interpretacijos. Visa tai susieina į visumą. Tai padarė įspūdį. Gal nesu daug gerų Įvadų skaitęs. [Šypsosi]

Man atrodo, kad šio kūrinio labiausiai intriguojantis aspektas yra abejonė autorystės autentiškumu. Nors Įvade ir argumentuojama, kodėl tai yra originalus Platono dialogas, klausimas išlieka atviras. Ką jūs apie tai pasakytumėte?

T. Š.: [Juokiasi] Tikrai negaliu komentuoti, reikėtų Manto Adomėno klausti, nes garantuoju, kad nusišnekėčiau…

Man atrodo, tai savotiška provokacija, galbūt net kūrinio reklama, kai skatinamas smalsumas. Ar jūs šitaip nežiūrite?

T. Š.: Kažkodėl taip nežiūriu. Pavyzdžiui, su Kierkegaard‘o ar lietuvių autorių pseudonimais gana yra aiški jų funkcija. Jei subjektyviai žiūrint, tai man svarbesnis yra turinys, o ne jo autorystė: Platonas ar Platono pasekėjas. Autorystė svarbi tik iš dalies, bet dėl jos atmesti kūrinio turinio negalime. Tai daugiau mokslininkams sukelia minčių, sujungiant į bendrą korpusą. Nemanau, kad viską sistematizuoti yra produktyvu, nors žmonės labai mėgsta tai daryti.

Intriga paskatina tyrinėti tą kūrinį, tarsi atlikti detektyvo judesį, kuris išties neturi galutinio atsakymo.

T. Š.: Neprieštarauju. [Juokiasi]

Sokratas – legendinė figūra, pats nieko nerašė, kaip jums pačiam atrodo, ar jis realiai gyveno, o gal tai išgalvotas personažas?

T. Š.: [Juokiasi]

Tokie klišiniai klausimai… [Šypsausi]

T. Š.: Jei atvirai, man nėra labai didelio skirtumo, ar Sokratas yra fikcinis personažas. Skaitau – suprantu Sokratą ir ta fikcija man tampa tiesa. Svarbiausia būti kuo arčiau tiesos.

Sokratas garsėjo savo ironijos metodu. Kokie reikalai su ironija šiame kūrinyje?

T. Š.: Sokrato metodas yra daugiau majeutinis – tam tikras skirtingų pakopų dialogas. Bet, taip, ironijos yra labai daug, ypač Ijono atžvilgiu. Tai subtili ironija, kurią pagauni iš antro-trečio karto. Kai mes galvojame apie Platoną kaip filosofą, tai sunku suvokti, kad jis ir puikus rašytojas, bet tai nėra akivaizdūs, banalūs dalykai.

Kiek laiko truko knygos leidyba?

T. Š.: Apie du metus. Jeigu taip nuo A iki Z skaičiuoti – tai gal ir tris. Labai priklauso, kaip skaičiuoji: ar nuo tada, kada idėja gimsta, ar kada sutari su vertėju, ar kada atsiunčia pirmąjį juodraštį. Didesnės apimties dialogas iki pasirodymo užtrunka apie penkerius metus.

Kuriuo filosofiniu veikalu labiausiai didžiuojatės, kai pažvelgiate atgal į savo veiklą?

T. Š.: Labai arti manęs yra Jano Patočkos knyga Eretiškos esė apie istorijos filosofiją (vertė Almis Grybauskas) dėl jos aktualumo – minčių apie karą.

O didžiuojamės Rene Descartes‘o Metafiziniai apmąstymai – tai vienas iš esminių moderniosios filosofijos tekstų, perverstas iš naujo. Pirmasis vertimas buvo atliktas Petro Račiaus iš prancūzų kalbos, o dabar Živilė Pabijutaitė išvertė iš lotynų kalbos. Ir mes matome iškarto šiek tiek kitokį Descartes‘ą: peršasi kitokių interpretacijų galimybės.

Taip pat leidimą papildėme prieštaravimais ir atsakymais kuriuos iš prancūzų kalbos išvertė Daina Habdankaitė, jie leidžia įkontekstinti visą veikalą. Pamatome tai, kas mums nepažįstama –  susirašinėjimą su svarbiausiais to meto mąstytojais, jų abejones Descartes‘o darbu.

Rene Descartes‘o Metafiziniai apmąstymai – labai svarbus veikalas, tai sugrįžimas prie esminių idėjų.

Šiandien, jeigu jūs paklausite profesorių apie klasikinių veikalų skaitymą, dažniausiai atsakymas bus toks: nėra laiko, reikia rašyti straipsnius, skaityti šiuolaikinę literatūrą ir pan. Bet kažkaip stebuklingai reikėtų surasti to laiko. [Šypsosi]

Galbūt išduotumėte mūsų skaitytojams artimiausius Phi knygos leidyklos planus? Kokių knygų jau galime pradėti laukti?

T. Š.: Laukti ir tikėtis galima daug ko, aš irgi daug tikiuosi, bet kartais būna ir kitaip. [Šypsosi]

Berods metus vėluojame su pirmąja Søren‘o Kierkegaard‘o veikalo Arba-arba dalimi dėl jo dydžio ir pastangos, kurios reikia išversti, bet tikriausiai jau rugsėjį ją turėsime. Tikiuosi su Tomo Sodeikos Įvadu.

Turėsime taip pat Franz‘o Rosenzweig‘o Išganymo žvaigždė – tai labai sudėtingas veikalas, kurį jis parašė iš Pirmojo pasaulinio karo apkasų ant atviručių apie religijos prasmę. Tai tarsi bandymas apjungti visas religijas. Rosenzweig‘as – vienas įdomiausių autorių, padariusių Emmanueliui Levinui didelę įtaką, bet retai skaitomas.

Ir turėsime Jean‘o Paul‘o Sartre‘o Įsivaizduojamybė. Tokie laukia mūsų trys veikalai. Dar vaikams išleisime vienuoliktąją jau knygutę Pitagoras ir pabėgę jos skaičiai.

Labai įdomu!

Bet dar sugrįžkime prie jūsų asmenybės: kad skaitote ir skaitote daug filosofinių veikalų – tai faktas. O ar skaitote kitokias knygas – grožinės literatūros, mokslo populiarinimo ar biografijas?

T. Š.: Bandau, bet dažnai neleidžia laiko stoka, darbai taip užgula, kad tenka būti įnikus į mokslinę literatūrą. Šiuo metu pradėjau skaityti Ievos Dumbrytės knygą Šaltienos bistro. Man, kaip virtuvėje dirbusiam žmogui, tai artima knyga. [Juokiasi]

Dar skaitau Robin Lane Fox knygą Pagonys ir krikščionys apie krikščionybę ankstyvojoje Romos imperijoje, kaip radosi krikščionybė, sąveikavo su pagonybe, keitėsi papročiai. Labai įdomu, nes šiandien mes galvojame apie Romos palikimą, kaip apie tam tikros teisinės valstybės, įstatymų paveldą, kuomet teisė aukščiau už nacionalinius dalykus.

O poeziją? Ar skaitote eiles, klausotės jų atlikimo?

T. Š.: Man poezija yra toks Achilo kulnas… Pavartau Czeslaw‘o Milosz‘o Apostrofos naujai išleistą poezijos rinktinę.

Tam tikros būsenos gal reikia?

T. Š.: Poezija lieka po mokslinės literatūros, kai esu tam tikros nuotaikos. Bet nesu iš tų, kurie kvėpuoja poezija.

Bet vis vien paklausiu: ar įmanoma racionaliai paaiškinti mįslingąją poeziją?

T. Š.: Nežinau ar galiu duoti adekvatų atsakymą. Turbūt ne. Nors yra teorijų. Klasikai tikrai turi poezijos suvokimo jausmą ir gebėjimą apie tai kalbėti racionaliai.

Jeigu filosofiškai pakreipus klausimą taip, kaip suprantu aš, tai pavyzdžiui, kai mes kalbame apie kvailumą ar idiotizmą, tai kalbame iš racionalių pozicijų ir tame yra problema, nes iš anksto kvailumui uždedame tam tikrą rėmą. Atvirkščiai. Kvailumą reikia pasistengti suprasti per kvailumo prizmę, leisti jam išsiskleisti, o po to jau galime racionalizuoti.

Dar vienas klausimas apie jūsų asmenybę: esate žmogus, kuris nesinaudoja socialiniais tinklais, tai gana retas reiškinys. Kodėl?

T. Š.: Manau, kad ir daugiau žmonių atsijungia nuo socialinių tinklų. Kai išeidinėjau iš virtualios erdvės, buvau suradęs berods septynias priežastis kodėl. Viena iš jų – psichologinė sveikata. Tuomet Facebook‘as man asociavosi su nesąžiningumu: pardavinėjo duomenis, darė įtaką rinkimams ir t.t. Buvo daugybė priežasčių, bet kelių iš jų naudą matau ir šiandien.

Visi mes kalbame apie būtinybę mąstyti pačiam, tačiau, kai iškyla viešos problemos, ten labai mažai kas kritiškai mąsto, daugiau vaikosi pirmo posto titulo. Susidėlioja „debatų dėžutės“ iš keturių ar penkių žmonių – vieni pasisako už vieną, kiti už kitą, ir tu tarsi jau turi visus debatų atspirties taškus, kuriais gali disponuoti, bet tai nėra bandymas mąstyti pačiam. Tai problema, nes noriu suprasti, įsigilinti, o neatsispirti.

Filosofijos knygą skaitai lėtai, reflektuoji, o Facebook‘e susikuri tiesiog mentalinį paveiksliuką ir kartoji tuos pačius argumentus. Net pats pagauni save, kad kartojies – tai labai erzina. Būti ne teisingu aidu, o gyvu klystančiu žmogumi man yra svarbiau.

O antras dalykas, taip pat labai svarbus, kad nebematai, ką kiti žmonės veikia. Tada, kiekvienas susitikimas su žmogumi yra autentiškas. Klausimas, kaip tau sekasi, man nėra neprasmingas, nuobodus ar banalus. Bendravimas su žmonėmis be socialinių tinklų tapo sveikesnis.

Vėl sugrįžkime prie Platono knygos Ijonas: jos viršelis yra pilkos spalvos, o Platono vardas, pavadinimas užrašyti žaliai. Tai turi kažkokią reikšmę ar yra tiesiog dizainas?

T. Š.: Daug kas skundžiasi, kad viršelyje per daug raidžių ir mažai paveikslėlių. Paveikslėliai geriau parsiduoda, todėl uždėjome aplankalą su rapsodo paveiksliuku nuo antikinės vazos. [Šypsosi] Bet dizainas iš esmės yra pavadinimas ir Platono vardas: vienoje knygos viršelio pusėje užrašyti lietuviškai, o kitoje – graikiškai. Tai tarsi vizualinis sufleris. Viršelio dešinėje pusėje yra Platono veikalų išklotinė. Kai išleidžiame veikalą vienas iš pavadinimų tarsi spalviškai „užsidega“, kai išleidžiame kitą veikalą – „užsidega“ kitas pavadinimas. Ant knygos nugarėlės atrodo tarsi geometriškai netaisyklingai būtų atspausdintas Platono vardas. Esmė yra tame, kai sudedi visas serijos knygas vieną prie kitos, tai viena knyga tarsi kalbasi su kita – įvyksta Platono dialogas.

Kaip įdomu! Viršelis yra apgalvotas, turi savo konceptą.

T. Š.: Daug darbo įdedame į viršelius: vieni mano sugalvoti, kiti – dizainerių arba kartu su jais. Pvz.: Kierkegaard‘o Nerimo sąvoka turi užlenkimą, kurį reikia pačiam prasikirpti. Taip buvo sugalvota ne dėl dizaino vardan dizaino, o tam, kad skaitytojui sužadintume nerimą ir jis suprastų, kad kai prakirps ar praplėš, viršelio jau sutvarkyti bus neįmanoma – atgal į tą pačią formą nebesugrįš. Tokia ir buvo Nerimo sąvokos esmė, kai yra kalbama apie nuodėmę.

Su moderniosios filosofijos knygomis yra kiek kitaip – bandoma užfiksuoti knygą per datą, kad tai modernybės serija.

Viršelių dizainas yra svarbus, bet iki tam tikro lygio, t.y. kol atspindi turinį.

Ar yra dar kažkas tokio esminio, ką norėtumėte pasakyti skaitytojams?

T. Š.: Mums svarbu, kad knygos būtų perkamos. Jei atsiranda studentų, norinčių įsigyti kurį nors veikalą, visuomet pritaikome nuolaidą.

Filosofinių knygų leidyba, kaip jau minėjau, yra ir avantiūra, ir sudėtingas procesas, todėl bet kokia pagalba mums yra svarbi. Bet nenoriu pesimistine gaida baigti pokalbį, nes jau esame išleidę daugiau nei trisdešimt knygų!

Ačiū, Tomai, už pokalbį ir sėkmės jums darbuose!

Fotografavo ir klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė, 2022 m. birželio 9 d.

fb-share-icon
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code