Homo deus

Yuval Noah Harari „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“
Leidėjas: Kitos knygos, 2018

Vertė iš anglų k. T. Juras.

„Mūsų protas į pasiekimus dažniausiai reaguoja ne pasitenkindamas, o imdamas geisti dar daugiau,“ [i]– primena skaitytojams rašytojas Yuval Noah Harari.

Badas, epidemijos, karai, anot Harari, – tai trys pasaulinės bėdos (kitaip tariant, egzistencinės, ribinės žmogaus patirtys). Su šiuo autoriaus teiginiu sutiks kiekvienas.

Sunkiai paprieštaraus ir šiuolaikinei, naujai – nutukimo problemai.

„Pirmą kartą istorijoje daugiau žmonių miršta nuo persivalgymo nei nuo maisto stygiaus; daugiau žmonių miršta nuo senatvės nei užkrečiamų ligų; daugiau žmonių nusižudo nei užmuša kareiviai, teroristai ir nusikaltėliai kartu sudėjus.“[ii]

Populiariausi greitojo maisto produktai – traškučiai, mėsainiai, picos, gruzdintos bulvytės, ledai – valdo visą pasaulį. Mokslinių tyrimų duomenys negailestingi: besimėgaujantiems šiomis gėrybėmis didėja gliukozės, insulino kiekis, žalojamos kraujagyslės, niokojamos smegenys ir etc. Taigi, XVIII a. Marijos Antuanetės ištarti žodžiai liaudžiai, šiandien paradoksaliai pildomi pažodžiui: „Jei nebeturite duonos, valgykite pyragus.“ Prognozės liūdnos: 2030 metais pusė žmonijos bus nutukusi.

Ir jei badas, epidemijos, karai visiškai nepasitraukė nuo Žemės paviršiaus, tai kad transformavosi, įgavo naujas formas – akivaizdu.

Novatoriški gydymo būdai, skiepai, antibiotikai, higiena apsaugo mus nuo pirmalaikės mirties, bet nepanaikina dirbtinės epidemijos, kaip ideologijos įrankio, grėsmės. Jei branduolinės bombos išradimas įtvirtino taikos būvį, tai dar nereiškia, kad mūsų užklupti negali kibernetiniai karai ar terorizmo kruvinieji šou. Artėjanti dirbtinio intelekto era jau nieko nebestebina. Tereikia prisiminti Vilniuje viešėjusią humanoidę Sofiją, kurią taip svetingai sutiko mūsiškiai politikai. Nors tai tik robotas su lėlės veidu – labai primityvus prieš tuos, su kuriais dar susitiksime ateityje. Sofijos vaikai iš išmaniosios buities pasaulio (išmanioji skalbimo mašina; išmanusis šaldytuvas, automatiškai pranešantis ir virtualiai užsakantis mums produktus, be mūsų įsikišimo į procesą, tiesiai į namus ir pan.), vargu ar praturtins mūsų Būtį. Ir dar klausimas, ar jie tarnaus, ar valdys mus, ar žmogus nepraras pasirinkimų ir sprendimų priėmimo laisvės. Robotizuoti žmonės, pagal mokslinį scenarijų, pasirodys jau ~2030 – ~2050 metais. Ir jei jau dabar hakeriai gali atjungti elektros energijos tiekimą ištisiems kvartalams, sukelti traukinių avarijas, nežinia, kokią galią įgaus jie rytoj.

„Karas su mirtimi veikiausiai bus svarbiausias ateinančio amžiaus projektas,“– [iii]prognozuoja autorius. Šioje vietoje jį galima patikslinti. Nemirtingumo klausimas tikrai ne ką tik atsiradusi nauja aktuali tema. Jos istorija siekia alchemines, mistines tradicijas. Tik šiandien vis labiau įsitvirtinantis žmonių susvetimėjimas su Būties sudėtingumu, redukuoja ją iki vartotojiškos visuomenės poreikio. Kai išnyksta metafizika, sumenkinamas transcendencijos klausimas, mirtis virsta tik technine problema, kurią įveiks medicininės, genetikos, ląstelių biologijos laboratorijos.

Autoriaus mintys susišaukia su Baudrillard‘o pagrindine teze, jog pamatinis žmogaus noras yra laimės siekimas. Nors Baudrillard‘o koncepcija daug sudėtingesnė, gilesnė, nes filosofas negailestingai skrodžia socialinį visuomenės gyvenimą, demaskuoja vartojantį subjektą, kuris laimės norą siekia išveikti per daiktų/prekių kaip atributų ir pasitenkinimo, sėkmės, gerovės ženklų pirkimą.

Kristupas Sabolius teisingai užsiminė per Homo deus pristatymą Knygų mugėje apie filosofijos stoką tekste. Harari išryškina Epikūro figūrą, įkūrusio sodą, ant kurio vartų iškaba bylojo: „Svety, čia tau bus gerai. Čia – aukščiausias gėris – malonumas“. Harari pamini utilitarizmo tėvą Bentham‘ą, kurio siūlomas socialinės veiklos tikslas: „Kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui“. Tačiau Harari pamiršta, kad laimės tema filosofijoje visuomet buvo polemikos laukas. Epikūro mokymas – stoikų mokymo priešybė.

Net ir tie patys eudemonistai laimės sąlygas aiškino labai nevienodai. Aristotelis išskyrė tris laimės rūšis: pirmoji rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu. Kantui buvo svarbu ne tai, kaip tapti laimingam, o tai, kaip tapti vertam laimės. Jis tvirtino, kad mes turime tik abstrakčią laimės idėją ir neturime jokios tikros laimės sąvokos, nes jos elementai yra empiriniai, todėl nuolatos kintantys. O štai Lacanas ir Žižekas sako, kad laimė nepasiduoda mūsų supratimui, ji neatvaizduojama, todėl laimės nėra.

Kita vertus, ir Harari yra teisus, kadangi išdidina, hiperbolizuoja kertines žmonijos problemas, šitaip skatina žmogų refleksijai, praplečia dialogą, nes nagrinėjamos temos yra tiek universalios, kad suteikia galimybę į diskursą įsijungti daugybei filosofų.

Net mūsų fundamentalus filosofas Arvydas Šliogeris, kalbantis apie pažinimą kaip maištą prieš Dievą, revoliuciją prieš transcendenciją, tikiu, kad neliktų abejingas šiai knygai. Pasak filosofo, kaip ir šios knygos autoriaus, pažinimas – tai didelė pagunda žmogui, nes išvaduoja nuo individualumo, kuris yra kančios šaltinis, laikinai sugrąžina į prarastą rojų. Anot biblijinio mito, Dievas nubaudė rojaus gyventojus, nes jie patys, be Dievo pagalbos, pažinimo instrumentais geidė pasidaryti rojų, pasisavinti Dievo galybę.

„Pažinti reiškia judėti transcendencijos link, tačiau judėti taip, kaip judama link priešo, kurį reikia sunaikinti, peržengti, įsiurbti, paminti po kojomis.“[iv]

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė

[i] Harari Y. N. Homo deus. Glausta rytojaus istorija. Vertė iš anglų k. T. Juras. Kitos knygos. 2018. P. 25

[ii] Ten pat, 10 pusl.

[iii] Ten pat, 31 pusl.

[iv] Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 582