John Perry „Prokrastinacijos menas“

John Perry „Prokrastinacijos menas“ (2021)
Išleido: Hubris
Vertė: Jonas Dagys
Puslapiai: 144

Prokrastinacija man nėra būdinga, bet pati tema suintrigavo: kaip šį reiškinį vertina ne psichologai, o filosofai?

Susidomėjau taip, kad Paviljono knygų savaitgalyje 2021 tikslingai užsukau Stanfordo universiteto filosofijos profesoriaus emerito John Perry knygelės „Prokrastinacijos menas“ pas leidyklos „Hubris“ direktorių. Įdomi detalė: autorius šią esė rašė pats atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą. Vadinasi, jis tikrai turi, ką papasakoti tiems, kuriems būdingos prokrastinacijos savybės.

Koks yra struktūrinis prokrastinatorius? Ne, tai ne „bulvė ant sofos“ ir ne „tingi lerva“, atvirkščiai, tai žmogus, kuris daug ką padaro vengdamas daryti kitus darbus, – sako autorius. Svarbiausia tai, kad prokrastinacija nereiškia visiškai nieko neveikimo, o reiškia tik iš pirmo žvilgsnio mažiau svarbias veiklas.

Įprastai prokrastinatoriai išgyvena nevilties ir kaltės jausmus dėl nebaigtų savo projektų, nukrypimų nuo svarbių tikslų. Filosofas pasiūlo filosofinę pagalbą, kuri pagerins ne tik jų savivertę, bet ir produktyvumą.

Jis parodo prokrastinacijos paradoksalumą, kaip ir kodėl nuveikiama daug darbų, kai atidėliojimas vyksta ne be saviapgaulės ir struktūriškai. Atskleidžia perfekcionizmo ir prokrastinacijos santykį, skirtumą tarp tobulai ir adekvačiai atliktos užduoties, paaiškina, kodėl psichologiškai komfortiška turėti kasdienės rutinos sąrašą, du žadintuvus, vieną iš jų padėtą virtuvėje šalia kavinuko ir pateikia dar daug kitų naudingų įžvalgų.

„Aiman, filosofai yra keistoka publika. Aš tikrai nesu vienintelis struktūrinis prokrastinatorius, su kuriuo susidūrė žurnalo redakcija. Bet kuriuo atveju, šiandien baigti ir vėl nepavyko. Todėl vietoje recenzijos rašau šį skyrių, – štai kaip veikia struktūrinė prokrastinacija,“ – ne be ironijos John Perry pasakoja apie save.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė