Socialinis miegas Nikolajaus Krainskio kūryboje
„Kai jūs paklausite, kas gi konkrečiai atsitiko, jums bus atsakyta:
– Na, konkrečiai nieko. Žinote, tiesiog sunkus charakteris! Su juo sunku gyventi!“
(Nikolajus Krainskis „Mergaitė Maška, kalaitė Džilda ir nerimstantis psichiatras“, 126 pusl.)
Ar girdėjote liaudies balsą, bylojantį apie tris žmogaus gyvenimo patirtis, ribines situacijas, kurios pakeičia jo asmenybę negrįžtamai? Kai netyčia, per klaidą ar susiklosčius tam tikroms išorinėms aplinkybėms, dėl visuomenės narių nedėmesingumo, abejingumo ar tiesiog neparankumo jiems, žmogus patenka ten, kur neturėjo atsidurti: į beprotnamį, kalėjimą, senelių globos namus.
Pirmojo Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės direktoriaus (1903 m.), psichiatro, rašytojo Nikolajaus Krainskio knygą „Nakties tamsybėse“ (Odilė, 2018) sudaro keturios novelės – naratyvai, keliantys filosofinius, egzistencinius klausimus: Kaip socialiniai santykiai formuoja žmogų? Kas nutinka, kai nepatenkinami ne tik biologiniai, bet ir socialiniai žmogaus poreikiai? Koks santykis tarp įstatymų, teisingumo ir nusikaltimų, bei atstumtųjų? Ar egzistuoja ribos tarp beprotybės ir proto? Praktiniai šių problemų sprendimo būdai?
Galiausiai: Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?
Pirmasis pasakojimas, tokiu pačiu pavadinimu, kaip ir visa knygelė, parašytas pjesės stiliumi, pasižymi stipriu poveikiu skaitytojo vaizduotei. Mes regime sceną, kurioje vykstantis veiksmas kažkuo primeną rusų klasiko Čechovo apsakymą „Palata nr. 6“. Nors pateiktas siužetas kitas, bet kūrinio esmė išlieka ta pati – beprotnamio siaubas ir tamsa. Skaitant toliau, nuojauta pasitvirtintina, pats autorius, aprašinėdamas psichiatro portretą, jau kitoje novelėje „Mergaitė Maška, kalaitė Džilda ir nerimstantis psichiatras“, pakiša užuominą ne tik apie savo literatūrinį skonį, bet ir profesines intencijas:
„Pačioje jaunystėje neramusis daktaras buvo paskirtas dirbti į beprotnamį, kur visu grožiu klestėjo „Palatos Nr.6“ tradicijos. Naivus žmogelis vaizdavosi, kad į tas Dantės pragaro tamsybes gali prasiskverbti šviesos, darbo ir mokslo spindulys ir sukelti audrą. Nuo to laiko jis daug metų kovojo, čia krisdamas, čia aukštai pakildamas sėkmės sparnais, ir visą laiką beprotiškai tikėjo, kad vienas žmogus gali kovoti prieš amžių tamsą ir įprastą ramybės viešpatavimą, inertiškai sustingdžiusį darbus, ir pastūmėti priekin tai, kam lemta likti nepajudinamame stingulyje.“ (125 pusl.)
Šioje novelėje aprašoma dešimtmetės našlaitės Maškos vystymosi raida „nuo našlaitės, link kvailiukės; nuo laukinės, link visuomenei naudingos narės“, vaizduojama jos charakterio evoliucija – pateikiama gyvenimo priešistorė, iki silpnapročių įstaigos – pas laikinus globėjus, ir po – kai ja susidomi daktaras-psichiatras, negalintis susitaikyti su psichiatrijos kuriozais, kai sveikas žmogus patenka į jo darbo namus. Tačiau jo interesai neperžengia Maškos kaip mokslinio objekto pažinimo ribos. Vienareikšmio judėjimo linijos „nuo blogio, link gėrio“ – čia neaptiksite, veikiau susidursite su įvairiais prieštaravimais tarp biologinių ir dvasinių poreikių netapatumo, gyvenimo paralelėmis tarp išmestos, niekam nereikalingos šunytės (juk prisimenate liūdną Jono Biliūno pasaką „Kliudžiau“?) ir mergaitės.
Autoriaus kūryba pasižymi įtaigiu psichologinių eskizų piešimu, svarstymais apie pavienio žmogaus nesusitaikymą su socialine santvarka, kuriai panaudoja „socialinio miego“ metaforą (jau kitoje novelėje, kuriai, manau, labiau tiktų esė žanras – „Puolusių žmonių psichologija“) .
Rašytojas kelia retorinius klausimus: Kiek apskritai prasminga kovoti su „socialiniu miegu“? Reikalauti pareigos vykdymo iš žmonių, kurie tam tiesiog nėra pajėgūs, o tetrokšta tik vieno – būt nežadinami ir nepajudinami iš komforto kiauto? Ar tokia kova neturi savyje priešingo poveikio – dar smarkiau nesustiprina nepavykusios visuomenės gyvenimo formas?
Viduje kirba intuicija, jog Krainskio kūryba galėtų būti vertinga papildoma medžiaga filosofams, praplečiant postmodernisto Michelio Faucault beprotybės diskurso temos ribas. Su šia mintimi, toliau pateikiu ištrauką iš psichiatro teksto „Puolusių žmonių psichologija“:
„Žmonių santykiai tokie sudėtingi, pavieniam visuomenės nariui gyvenimo keliami reikalavimai tokie įvairūs, kad būtina aktyvi individualios asmenybės veikla, susijusi su visišku vidiniu apsisprendimu, su atkakliu ryžtu priešintis į jį nukreiptiems gyvenimo smūgiams. Ši aktyvi pavienio žmogaus veikla tiesiogiai atitinka jį supančio gyvenimo formas. Laukinio gyvenimas, gūdaus kaimo žmogaus gyvenimas ir miestiečio gyvenimas tokie skirtingi kaip ir visuomenę sudarančių individų asmenybės. Sudėtingesnės darosi socialinės gyvenimo formos – randasi ir vis sudėtingesni asmenybių, charakterių tipai, sudėtingesni bei įvairesni darosi ir individų poelgiai. Didžiulė gyvenimo įtampa ir asmens veiklos įvairovė, iniciatyvos, išradingumas kovoje dėl gyvenimo ir laimės intensyviausi esti kunkuliuojančiuose vadinamosios civilizacijos centruose. Šiame dvasinių jėgų verpete, lemiančiame tų didžiulių židinių darbą, iš kiekvieno reikalaujama visų jo pastangų, didžiausių protinių jėgų ir valios įtampos, nes jeigu ji silpna, individas atsilieka kovoje dėl egzistavimo. Tokio židinio gyvenimo dėsniai negailestingi: atsilikėlis krinta. Jo nelauks audringai lekiantis sumaištingo gyvenimo srautas ir atstumtojo vietą nedelsiant užims naujas vienetas – stipresnis, darbštesnis ir galingesnis kovoti dėl išlikimo. To gyvenimo verpetai gailestingumo nepripažįsta. Visuomenės lenktynėse dėl savo utopinės laimės ir sotumo svajonės nesidairo atgal ir neskaičiuoja kritusių aukų. Tik tada, kai tie gyvenimo atstumtieji, šita alkanų, žlugusių žmonių armija, tarsi žiaurūs keršytojai ima kelti nerimą savo laimingiems varžovams, šie su pasidygėjimu šnairuoja į juos ir stengiasi atitverti nuo jų savo kelią į sėkmę.
Nuostabu, kad visuomenė savo buities tyrėjų asmenyje tarsi akla nemato viso to proceso, kai palengva žūsta dėl būvio neatlaikiusios asmenybės, ir tik tada, kai ištisa puolusiųjų armija ima aktyviai reikštis, užimdama savo vietą visuomenės organizme, pradeda kalbėti apie puolusius žmones kaip apie įvykusį faktą, visiškai ignoruodami ir nepastebėdami, kad pats gyvenimas be paliovos atstumia vis naujas aukas, puolusias į tą gilią bedugnę, iš kurios nėra jokio išsigelbėjimo, kur viešpatauja tamsa ir siaubas, kur supūva paskutinės žmogiškos asmenybės liekanos, kur užgęsta proto šviesa, nuslopsta valia ir kur purvinas skudurais apsimuturiavęs, parazitų graužiamas Dievo atvaizdas netenka net panašumo į savo protėvį iš keturrankių giminės. Tuomet, skatinami apsimestinio sportinio azarto, į tuos urvus su gelbėjimo kryžiumi stengiasi patekti labdaros akrobatai ir, guosdama save tuo varganu žaidimu, visuomenė vėl užmiega, užmeta ant paslapčių miglos skraistę ir žiūrėdama į gyvą tiesą teatre, į tuos dugno personažus, sutrikusi gūžčioja pečiais ir nepatikliai kelia sau klausimą: Dieve! Nejaugi iš tikro esama tokio gyvenimo?
Kad ir koks sudėtingas būtų socialinis gyvenimas, būtina sąlyga visiems jos nariams laikomas bent minimumas aktyvios veiklos ir tam reikalingas suvokimo lygis. Tie vienetai, kurie neatitinka šių minimalių sąlygų, lieka už borto, žlunga ir žūva. Turėdami iš esmės ydingą nepatvarią kūno sandarą, puolusieji žmonės dvasiniame gyvenime yra stulbinamai nestabilūs. Silpnos smegenys negali atlaikyti dvasinių procesų spaudimo, gaunamo iš išorės, ir žlugimas ateina kaip neišvengiama pasekmė – įgimtos jėgos neatlaiko joms tekančio išorės spaudimo.
Visu tuo remiantis galima pagrįstai teigti, kad puolusius žmones sukuria socialinis visuomenės gyvenimas. Žmogaus žlugimo priežastis yra išsigimstanti ydinga sistema. Bet abiejų šių veiksnių sąveika būna apgaulinga.“ (165-167 pusl.)
Krainskis, tarsi tas pats Nietzsche‘ės keistuolis, vieną dieną, pasišviesdamas žibintu, ateina pas mus į turgaus aikštę, tik nešaukia, bet garsiai rašo: „Aš ieškau Dievo! Aš ieškau Dievo!”
Ar ir dabar, mes – žmonės, toliau smagiai sau juoksimės, klausdami: “Ar tikrai – kažkur dingo Dievas? Negali būti!“
Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2019.03.03
Pagal Nikolajaus Krainskio novelių rinkinį „Nakties tamsybėse“, kurią išvertė Virgilijus Čepliejus, o išleido leidykla „Odilė“, 2018.)
Naujausi komentarai