Sofijos pasaulis

Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis. Romanas apie filosofijos istoriją” (2018)
Išleido: Tyto alba
Vertė: Eglė Išganaitytė
Puslapiai: 463

„Sofijos pasaulis“ – romanas mąstančiam jaunimui. Ir kiekvienam, kas bent kartą yra savęs paklausęs – kas aš esu? Kodėl aš esu pasaulyje?

Su norvegų rašytojo Josteino Gaarderio (g. 1952 m. Osle) knyga užaugo jau ne viena skaitytojų karta. Kodėl ji visus taip traukia? Todėl, kad autorius suderino, atrodytų, nesuderinamus dalykus: filosofijos mokslo raidą įvilko į romano rūbą – sukūrė įtraukiantį, lavinantį, nepaprastai įdomų pasakojimą apie didžiuosius pasaulio mąstytojus. Tai romanas? Tai detektyvas? Tai filosofijos istorija? Viskas kartu.

Jei tai romanas, tai jis – apie Sofiją Amundsen, gyvenančią įprastą gyvenimą, kol jo nesutrikdo paslaptingas laiškas su iš pirmo žvilgsnio paprastais, tačiau be galo klastingais klausimais apie savo, o kartu ir kiekvieno žmogaus būties esmę. Iš tiesų, kas gali būti sunkiau, nei atsakyti į klausimą – kas tu esi? Taip prasideda kvapą gniaužianti Sofijos kelionė per filosofijos istoriją kartu su paslaptingu filosofu Albertu. Kelionė, kur į duris gali pasibelsti Alisa iš Stebuklų šalies, kur „Lego“ padeda suprasti, kaip mąstė antikos filosofai, kur, nulupęs banano žievę, gali rasti jo viduje įrašytą įspėjimą… Istorijos, filosofijos, kultūros faktai įsipina į romano fabulą – nepajunti, kaip nuo klausimo „Kaip atsirado pasaulis?“ pereini prie „Kas bus toliau?“, ir kvapą užgniaužęs stebiesi siužeto posūkiais.

„Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, kad gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis – tai dvi  to paties dalyko pusės.” (10 p.)