Viktorija Daujotytė „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“

Viktorija Daujotytė „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“ (2021)
Išleido: Odilė
Puslapiai: 320

Filosofijos privatizuoti neįmanoma, bet nors filosofija yra visų, ji nėra masinis reiškinys. Kol mane tenkina ideologijos, religijos, kasdienybės atsakymai – tol prie jos neartėju.
Prisiminkime Arvydo Šliogerio veikalą „Transcendencijos tyla“, kuriame jis rašo:

„Vakarų metafizikos netiesa yra iškritimas ir nuopolis į grynąją būtį.“

(Šliogeris A. Transcendencijos tyla. Margi raštai. 2011. P. 629)

Filosofija prasideda iš to, kas anapus filosofijos bei nuo savųjų atsakymų paieškų – ne galutinių, o tik laikinųjų stabtelėjimų.
Jei koks nors „vadovėlis“ gali išaiškinti autentiškus reiškinius, tai V. Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“ – tobula knyga norintiems prisiliesti prie lietuvių mąstytojo Pasaulio matymo ir galvojimo.
Metafizinė bulvė – Šliogerio filosofijos simbolis. Filosofijos pradžia – metafizinė nuostaba. Ta kaimiečio nuostaba, kuri ištinka netikėtai išvydus žemėje bulvės gumbą.

„Prisiminkime bulvę, staiga išvystą darže, kad ji yra, kad staiga tarsi pažadina mąstymą, kuris įtvirtina tai, kas išvysta, kaip būties fenomeną,“ (41, 42 pusl.) – rašo autorė ir vėliau cituoja patį filosofo tekstą „Bulvės metafizika: iš filosofo dienoraščio“:

„ką pamačiau vieną sykį Nataliukės darže, Krosnos bažnytkaimyje, tėvuko kapliu kapstydamas juodą, lašiniais kvepiančią žemę. Jūs nepatikėsite – aš pamačiau BULVĘ, baltą ovalą su juodais taškeliais, ovalo centre išvydau Viską.“ (55 pusl.)

Jūsų aiškiaregystės avataru gali būti ne bulviaregystė, bet Alefu tapti morka ar žydinti obelis, ar dirvožemį ariantis sliekas.
Argi nepanaši buvo ir Cicerono filosofinė laikysena: „Jei turi sodą ir biblioteką, turi viską, ko reikia,“ – kaip pasakoja liaudies folkloras.
Daujotytė prisimena, kaip Šliogeris save ironiškai vadino skaitytoju maniaku. Nepriklausė jis ir jokiai „metodologinei gaujai“.
Taigi, Šliogeris mąstė ir kalbėjo kritiškai, taip, kaip kalbėti galėjo tik Jis. Jei žongliruosime Jo frazėmis, kartosime Jo teiginius, tai mūsų filosofais nepavers.
Mes galime pasirinkti filosofą, bet mūsų siekis ne pakartoti Jį, o pratęsti: ieškoti savo žodžių, išgyventi savuosius metafizinės nuostabos blyksnius, pasitikėti savo substancionaliu individualumu ir keliauti savąja kryptimi per savo individualų santykį su Pasauliu ir jo matymu.
Klysta tie, kurie mano, kad filosofija yra kelias į laimę. Ne. Ji yra raktas į klausinėtojo būseną, o tai reiškia sąmonėjimą. O kuris gi iš mūsų nenori tapti sąmoningu žmogumi?
Autorė pastebi, kad Šliogeris drąsiai mąstė ribomis:

„Kam įprasta vaikščioti briaunomis, tas nebūtinai pasinaudoja išmintais takeliais.“ (51 pusl.)

Jei Kantas klausė: kas esu, ką galiu žinoti, ko galiu tikėtis, tai, pasak Daujotytės, Šliogeris klausia: „Iš kur atėjome?“ „Kas esame?“ „Kur einame?“
Knygoje rasite eilėraščius, dedikuotus filosofui – Sigito Gedos, Valdemaro Kukulo, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno, Gintaro Bleizgio. Ar tai ne tikras įrodymas, kiek Šliogeris turėjo sielos bičiulių? Taip pat galėsite susipažinti su Daujotytės „Post Scriptum“ fragmentų pamąstymais ir interpretacijomis ir, žinoma, filotopijos samprata.

O tuomet – galbūt, ir išgirsite bekalbių daiktų transcendencijos tylą.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2021 m. gruodžio 11 d.

 

 

 

 

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code