Laimė

Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senobinis japonų tapytojas. Seksiu pėdomis didžiųjų meistrų. Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų. Buvo kūno ir dvasios sintezė. Esu Chin Shengt‘an, kuris po ilgo lietaus, skaidrų rytą, vėl girdi paukščių balsus, praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji šviečia virš miško.

Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė, apčiuopiama tiesa.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors – – – life begins at fortų, paskelbė tūlas amerikietis. Vyras susiformuoja keturiasdešimties metų, tvirtino romėnai. Man keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai atsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar, vivans te salstat!

Lioj, ridij, augo, lepo, leputeli – suokia lakštingala. Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti aukštuose suoleliuose. Du apdriskę kaukai atveda Kristų. „Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis raudonu vynu“. Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizginyje, vandenų tekėjime – Tu.

Lioj. Ridi. Augo.

Aš supratau save. Skeveldros susidėstė. Vaikas stebi peizažą. Kelias, upelis, kalnai, stirna. Žaltys, prie žemės prisiglaudęs. Laumės, kasas šukuojančios. Slidinėja ūkanos. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedroji. Pempių sparnai, varpų dūžiai, dominus vobiscum.

Antanas Garšva užsidega kelintąją cigaretę. Jis pajunta skausmą viršugalvyje. „Aš persirūkiau“, galvoja jis. Garšva suglamžo cigaretę peleninėje. Jis neryžtingai sukinėja plunksnakotį. Skausmas neįkyrus. Jis dings. Kaip ir niūri praeitis. Antrą valandą daktaras Ignas. Ryt Elena. Poryt? Prašysiu atostogų poryt. Ir, galimas daiktas, keisiu hotelį. Viskas atsinaujins. Meilė, poezija, žmonės, gatvės.

Nebereikės – Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste, išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo globia ir confiteor globia. Nebereikės – Mano Nuodėme, Mano Beprotybe, išgirsk mane. Dumbliuoja dienėle, dumbliuoja giedroji. Kaukių, Žemėpačių, Lauksargių choras. Lioj.

Aš spėsiu. Aš prižadu. Aš padovanosiu tau. Karneolio žiedą. Vagoną Queens aikštėje. Savo meilę.

Elena maudosi vonioje. Baltos putos čiuožia jos kojomis ir sprogsta vaivorykštiniai burbulai. „Jis bučiuos mano kojas. Iš lėto. Kai jis bučiuoja riešus, aš tikiu savo laime. Aš neužkankinsiu jo. Būsiu santūresnė“.

Ji atsikelia, pilkoji Afroditė skardinėje vonioje, įjungia švirkštą, ir drungnos vandens čiurkšlės nuplauna putas.

„Aš spustelsiu skambutį, ir durys atsidarys. Greičiau, nei atitrauksiu pirštus. Ryt“.

Skausmas įkyrus. Viršugalvis dega. Nėra baimės. Bet ir ramybė nyksta. Skausmas ir abuojumas. Staigūs dūriai ir vėliau kurtus kamuolio ridenimasis. Kamuolys auga, tuoj jis išsiverš. Plunksna nebečirškia. Aš nebeturiu tablečių. Garšva atsikelia, eina į virtuvę ir grįžta su stikline. Jis išgeria „White Horse“. Vėl sėda. Vėl ima plunksnakotį.

Balta moteris skambina. O felix pulpa quae tame ac tantum merui habere redemptorem. Dvi vėlės ir klavesinas. Bėga paauksuotos statulos granitiniais laiptais. Užgeso deglai jų rankose. Ir džiaugiasi skulptūrinės bajorų galvos. Ė, ridij augo! Ė, felix pulpa! Aš myliu melsvas gysleles tavo kojose. Sudrėkusius blakstienus. Tristano ir Izoldos kardą, apgamą tavo kakle. Lioj.

Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. „Vai, žydėk, žydėk, balta obelėle“, dainuoja vėlė, balta drobule apsisiautusi. O felix pulpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Lioj.

Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus. „Reikia važiuoti pas daktarą Igną“, švysteli kovojanti mintis. Garšva skubiai velkasi kostiumu. Pirštai neklauso. Užspringo kelnių zuperis, bet jį pasiseka išlaisvinti. Kaklaraištis? Nereikalingas. Pinigai? Ant stalo aštuoni doleriai. Užteks taksiui.

Rudas žmogus keltuve. Staiga jį prisiminiau. Jis – mirtis? Jis – Dievo įspėjimas?

Dieve, Tu matai, koks aš nelaimingas.

Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.

Aš prižadu.

Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.

Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.

Aš melsiuos.

Aš eisiu į vienuolyną.

Dieve, nors mirštant padėk man.

Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.

Už visą gyvenimą.

Dieve, Dieve, į Tavo rankas – – –

O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.

Dieevee! – – –

„Zoori, poori“, šnabžda Garšva.

Kur yra poori? Kas yra poori? Kodėl yra poori? Aš pamečiau poori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas. Iššoksta smeigtukai. Chagalio reprodukcija, apsiverčia ir pakimba atvirkščia.

Tiltu eina Stanley. Jis kiek svyruoja, Seagram‘s butelį jis įmetė į Esat River. Stanley baigia rūkyti cigaretę, nusviedžia ją ir apsidairo. Tiltas tuščias. Pačiame jo gale tolsta žmogus. Stanley atsiremia į turėklus ir stebi Didįjį New Yorką. Ant uolų pastatė uolas. Dangorėžius. Plaukia laivai ir vilkikai. Tolumoje kyšo kaminai. Atidunda traukinys, drebindamas bėgius. Greit artėja triukšmas.

Stanley atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į vandenį. „Idz srac“, sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.

Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.

Tebekyla į viršų knygynės dulkės. Saulės spindulys apšviečia nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna spalva. jauku.

[Antanas Škėma. Baltoji drobulė]