Kamiu: Laisvė

Nužemintai prisipažįstu, mielas tėvynaini, kad visada buvau kupinas garbėtroškos. Aš, aš, aš – štai mano mielojo gyvenimo refrenas, jis skambėjo kiekviename mano žodyje. Niekada negalėjau apsieiti be pagyrų, bet jas apgaubdavau tokiu stulbinančiu kuklumu, kaip tik aš vienas gebėjau. Tiesa, visada gyvenau laisvas ir jaučiau savo galią. Jaučiausi laisvas nuo kitų dėl tos paprastos priežasties, kad nemačiau sau lygių. Visada maniau esąs ne tik protingesnis už kitus – aš jau kalbėjau jums apie tai, – bet ir jautresnis ir vikresnis: puikiai šaudžiau, nepriekaištingai vairavau automobilį, buvau neprilygstamas meilužis. Net tose srityse, kur nesunkiai galėjau įsitikinti esąs prastesnis už kitus, pavyzdžiui, žaisdamas lauko tenisą, kur buvau tik sąžiningas partneris, negalėjau atsisakyti minties, kad, turėdamas laiko treniruotėms, pralenkčiau pirmaklasius žaidėjus. Aš mačiau savyje vien gerąsias savybes ir tai paaiškina mano geranoriškumą ir dvasios ramybę. Jeigu domėdavausi artimu, tai tik savo malonumui, niekada neprievartaudavau savęs ir būdavau atlygintas: kiekvienąsyk įsimylėdavau save dar karščiau. Bet dabar nei tėvo, nei liniuotės – kas daužys per pirštus? Žmonės laisvi, vadinasi, jiems tenka kapanotis patiems, o kad jie labiausiai ir bijo tos laisvės ir atsakomybės už savo poelgius, tai ir prašo, kad jiems muštų per pirštus, išradinėja šiurpias liniuotes, skuba krauti laužus, kad jais galėtų pakeisti bažnyčią. Tikri savanarolos, garbės žodis. Bet tiki jie tik nuodėme, ir niekad nepatikės Dievo malone. Nors, žinoma, galvoja apie ją. Jie svajoja apie malonę, apie visuotinį pritarimą, apie pasiaukojimą, palaimą ir, ko gero, – juk jie dar ir sentimentalūs – apie sužadėtuves: jaunutė mergina, stotingas jaunikis, muzika. O aš, kadangi nesu sentimentalus, ar žinote, apie ką aš, pavyzdžiui, svajojau? Apie absoliučią meilę, amžiną dvasios ir kūno susiliejimą, dieną ir naktį, praleistą vienas kito glėbyje, galvojau apie nuolatinį malonumą, apie ekstazę ir, maniau, tebūnie taip kokius penkerius metus, o paskui – kad ir mirtis. Deja!

Na, o jeigu nėra sužadėtuvių, nei amžinos meilės? Tada tegu brutalios vedybos, kur valdo jėga ir bizūnas. Svarbiausia, kad viskas būtų paprasta, suprantama net vaikui, kad kiekvienas poelgis būtų numatytas, kad gėris ir blogis būtų seikėjami tarsi savaime, vadinasi, akivaizdžiai. Ir aš su tuo sutinku, aš, siciliečių ir javiečių gyvenimo būdo adeptas, nė kiek nelaikantis savęs krikščionim, nors ir jaučiantis pirmajam iš jų tam tikrą prielankumą. Bet ant Paryžiaus tilto supratau, kad aš irgi bijau laisvės. Tada tegyvuoja ponas, kad ir koks jis būtų, kad tiktai pakeistų įstatymą! „tėve mūsų, kuris laikinai esi žemėje… Mūsų vadovai, mūsų žavingi griežti vadai, o žiaurūs mylimiausieji mūsų palydovai…“ Žodžiu, matote, svarbiausia nebebūti laisvam ir atgailaujant paklusti apsukresniam už tave. Kai visi būsime kalti, įsiviešpataus demokratija. Jau nekalbant apie tai, bičiuli, kad reikia atkeršyti, jog turi mirti vienas. Mes mirštam vienatvėje, o vergaujame visi kartu. Ir kiti gaus galą kartu su mumis – tai svarbu. Visi pagaliau susivienys, tiesa, klupėdami ir nuleidę galvas.

 

[A. Kamiu. Krytis]

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code