Ėrichas Fromas: Laisvė (I dalis)

Moralinio sprendimo problema siejama su laisvos valios ir determinizmo problema. Vienu požiūriu, žmogų visiškai determinuoja aplinkybės, kurių jis negali kontroliuoti, ir idėja, kad žmogus gali laisvai spręsti, yra ne daugiau kaip iliuzija. Remiantis šia prielaida, daroma išvada, kad žmogus negali būti vertinamas pagal savo veiksmus, nes nėra laisvas darydamas sprendimus. Priešingas požiūris teigia, kad žmogus turi laisvos valios sugebėjimą, kurį jis gali lavinti, nepaisydamas jokių psichologinių ar išorinių sąlygų bei aplinkybių; taigi jis yra atsakingas už savo veiksmus ir gali būti vertinamas pagal juos.
Atrodytų, kad psichologas yra priverstas pasisakyti už determinizmą. Tyrinėdamas charakterio formavimąsi, jis pripažįsta, kad vaikas pradeda gyventi būdamas indiferentiškos moralinės būsenos ir kad jo charakterį formuoja išorinės įtakos, kurios stipriausios ankstyvaisiais jo gyvenimo metais, kai jis neturi nei žinių, nei galios keisti aplinkybes, determinuojančias jo charakterį.
Tada, kai jis jau gali stengtis keisti sąlygas, kuriomis gyvena, jo charakteris yra jau suformuotas, ir jam trūksta paskatų tyrinėti šias sąlygas bei bei prireikus keisti jas. Jei mes sutinkame, kad moralinių žmogaus savybių šaknys slypi jo charakteryje, tai argi nėra tiesa tai, jog jis, neturėdamas laisvės formuoti savo charakterį, negali būti vertinamas? Argi ne tiesa, jog kuo geriau mes suprantame sąlygas, formuojančias charakterį ir jo dinamiką, tuo neišvengiamesnis atrodo požiūris, kad nė vienas žmogus negali būti vertinamas morališkai?
Galbūt šios psichologinio supratimo ir moralinio vertinimo alternatyvos mes galėtume išvengti sutikdami su kompromisu, kurį kartais siūlo laisvos valios teorijos šalininkai. Tvirtinama, kad žmonių gyvenime yra aplinkybių, kurios užkerta kelią jų laisvos valios pasireiškimui ir taip pašalina moralinį sprendimą. Pavyzdžiui, šiuolaikinė kriminalinė teisė sutinka su šiuo požiūriu ir psichiškai nesveiko žmogaus nelaiko atsakingu už savo veiksmus. Modifikuotos laisvos valios teorijos šalininkai žengia dar vieną žingsnį ir sutinka, kad žmogus, kuris nėra psichiškai nesveikas, bet yra neurotiškas, veikiamas svyruojančių impulsų, kurių jis negali kontroliuoti, taip pat gali būti neteisiamas už savo veiksmus. Tačiau jie skelbia, kad dauguma žmonių turi laisvę tinkamai elgtis, jei jie to nori, ir kad todėl jie turi būti vertinami morališkai.
Bet išsamesnis tyrinėjimas rodo, kad netgi šis požiūris nepagrįstas. Mes linkę tikėti, kad veikiame laisvai todėl, jog, kaip užsiminė jau Spinoza, mes įsisąmoniname savo norus, bet neįsisąmoniname jų motyvų. Mūsų motyvai yra tam tikrų susipynusių mūsų charakterio jėgų veikimo rezultatas. Kiekvieną kartą, kai darome sprendimą, jį determinuoja gerosios arba blogosios jėgos, priklausomai nuo to, kurios iš jų dominuoja. Kai kurių žmonių viena iš šių jėgų yra tokia nustelbianti ir stipri, kad jų sprendimo rezultatą gali iš anksto nuspėti kiekvienas, pažįstantis jų charakterį ir vyraujančias dorybių normas (nors jie patys gali turėti iliuziją, jog sprendė „laisvai“). Kitų destruktyviosios ir konstruktyviosios jėgos subalansuotos taip, kad neįmanoma iš anksto empiriškai nuspėti jų sprendimų. Kai sakome, kad žmogus nepaprastai pasielgė, mes turime omeny šį atvejį. Bet sakyti, kad kas nors pasielgė nepaprastai, tereiškia, kad mes negalėjome nuspėti jo veiksmų. Tačiau jo sprendimas rodo, kad viena jėgų grupė buvo stipresnė už kitą, ir todėl net šiuo atveju jo sprendimą determinavo charakteris. Todėl, jei jo charakteris būtų buvęs kitoks, jis būtų pasielgęs kitaip, bet vėlgi – griežtai pagal savo charakterio struktūrą. Valia nėra abstrakti žmogaus galia, kurią jis turi atskirai nuo savo charakterio. Priešingai, valia yra ne kas kita kaip jo charakterio išraiška. Produktyvus žmogus, kuris pasitiki savo protu ir kuris sugeba mylėti kitus ir save, turi valios elgtis dorai. Neproduktyviam žmogui, kuriam nepavyko išugdyti šių savybių ir kuris yra savo iracionalių aistrų vergas, trūksta šios valios.

[Ėrichas Fromas. Žmogus sau]