Pasitikėjimas savo paties žodžiu

Į save įdegiamą žodį – „aš esu šokėjas“, „aš esu nuotykių ieškotojas“ – įveda ne kritinė savimonė. Ar jį įdiegia gryna valios jėga? Ar termino „aš“ turinys nėra veikiau paliepiantis nei aprašantis?
Netapsi šokėju, jei nepasakysi „aš esu šokėjas“; netapsi nuotykių ieškotoju, jei nepasakysi „aš esu nuotykių ieškotojas“. Netapsi šokėju ar nuotykių ieškotoju, jeigu nepatikėsi tuo, ką sakai, savo širdyje. Valios aktu gali norėti būti šokėjas; tačiau ne valios aktu priversti save tikėti, kad esi šokėjas.
Ar pasitikėjimas savimi nėra viena iš tų būklių, kurios negali būti sukeltos intencionaliai ar valingai? Leslie Farber nurodė, kad pasitelkęs valią gali prisiversti valgyti, tačiau negali valios aktu prisiversti būti alkanas; gali prisiversti eiti miegoti, tačiau negali prisiversti būti mieguistas; gali tyčia atkakliai ginti savo nuomonę ar bravūriškai elgtis, tačiau negali tyčia sukelti sau drąsos; gali tapti nusižeminęs, tačiau ne nuolankus; gali sukelti pavydą, bet ne geismą; užuojautą, bet ne simpatiją; sveikinti, bet ne žavėtis; skaityti, bet ne suprasti; žinoti, bet ne būti išmintingas. Negali valios aktu prisiversti būti linksmas; negali prisiversti juoktis kutendamas save.
Pasitikėti kažkuo – tai tikėti, kad esi priverstas išlaikyti šį tikėjimą, nes akivaizdu, kad tai teisinga. Garbės žodis, kurį įtvirtini savyje, kuris priverčia tave MĄSTYTI, sykiu paverčia tave įžvalgiu. Ištardamas ‚aš“, paverčiu save esančiu – esančiu daiktams ir įvykiams, kad ir kur ir kaip jie būtų. Pasakyti „aš“, pasakyti „štai aš“ – tai aiškiai matyti, kur ir kas čia yra; pasakyti „dabar aš matau“ – tai matyti kažką aiškioje šviesoje, kuri nušviesdama parodo, kas tai yra iš tikrųjų; pasakyti „aš esu šokėjas“ – tai žinoti, kas yra šokis, žinoti, kad šokis tave užvaldo ir savo griežta dinamika suaktyvina tavo nervų ir raumenų veiklą.

[Lingis A. Bendra kalba, paskiri balsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos lankos. 2010. P. 169-171]