Jean-Francois Lyotard‘as: kontrolė lėtina žinių pritaikymą
Postmodernizmas pabrėžia visišką nepritarimą totalitariniam mąstymui, kurį propagavo marksizmas ir ne tik marksizmas. Vienas iš jo atstovų – Jean-Francois Lyotard‘as (1924-1998), kitaip tariant nemarksistinis postmodernizmo filosofas. Jo mąstymas, dėl kurio išgarsėjo, perteikiamas knygose Postmodernus būvis ir Diferendas.
Postmoderniame būvyje analizuojamas pažinimas, mokslas ir technologijos išsivysčiusiose kapitalistinėse visuomenėse. Visuomenės sąvoka, kaip „vieno miesto“ (Unicity), aptariama kaip prarandanti patikimumą. Visuomenė, kaip vienas miestas, – ar ji būtų suprantama kaip organinė visuma, ar kaip funkcinė sistema, ar net kaip iš esmės suskaidyta visuma, sudaryta iš dviejų opozicinių klasių (Marxo) – nebepatikima dėl vis stiprėjančio nepasitikėjimo teisiniais metanaratyvais.
Tokie metanaratyvai, kaip „kiekviena visuomenė egzistuoja savo narių gerovei“, „visuma suvienija dalis“ ar „ryšys tarp dalių pagrįstai ar nepagrįstai priklauso nuo aplinkybių“, sukuria teleologinį teisėtumą tiek socialiniams ryšiams, tiek nuo jų priklausančiam mokslo ir pažinimo vaidmeniui. Tokiu būdu metanaratyvas suteikia „patikimą“ tikslą veiksmui, mokslui ar visuomenei apskritai. Ir mokslas tampa modernus, jei siekia įteisinti taisykles remdamasis metanaratyvu, tai yra naratyvu, kuris yra už jo kompetencijos ribų.
Paminėsime du didelę įtaką turinčius metanaratyvus, tai idėja, kad pažinimas produkuojamas savo paties tikslams, ir idėja, kad pažinimas produkuojamas vardan tautos-subjekto išlaisvėjimo. Postmodernizmas žymi, kad šie pažinimo tikslai šiandien yra ginčytini ir kartu, kad nėra jokių įrodymų prieš šiuos tikslus. Kompiuterių amžiuje vienintelio ar net dvejopo aiškinimo galimybė pažinime, moksle tampa menka. Anksčiau pasitikėjimas naratyvu, pavyzdžiui religinės doktrinos, įveiktų šiuos potencialius sunkumus. Dabar technologijos sureikšmina ne veiksmo tikslus, bet pačias priemones. Pažinimas nebegali daugiau remtis didžiuoju naratyvu ir mokslas tampa geriausiai suprantamas pagal Wittgensteino kalbos žaidimo teoriją.
O tai reiškia, kad joks konceptas negali adekvačiai apimti kalbos totalumo ir pačios tokios pastangos tėra taip pat tik atitinkamas kalbos žaidimas.
Lyotard‘as taip pat rašo apie kalbos žaidimą, t. y. žaidimą su tikromis taisyklėmis, kurios analizuojamos pagal tai, kaip sakiniai susiję vienas su kitu, kaip spekuliatyvinį diskursą. Pvz.: viena iš mokslo kalbos žaidimo paradoksalių taisyklių, tai kompetencijos reikalavimas iš mokslinio pranešimo perteikėjo, bet ne iš jo gavėjo.
Kad mokslas „progresuotų“, mokslininkas ar mokslininkų grupė turi pelnyti visų kitų tos srities mokslininkų pripažinimą. Kuo sudėtingesnis įrodymas, tuo sudėtingesnės ir technologijos, reikalingos pasiekti bendrą patvirtinimo lygį. Technologijos remiasi optimaliu atlikimu: minimalūs ištekliai – maksimalus našumas. Lyotard‘as šį principą vadina performatyvumu, kadangi moksliniai atradimai reikalauja pinigus kainuojančio įrodymo. Technologijos tampa efektyviausiu mokslinio įrodymo pasiekimo būdu, taip atsiranda „lygybė“ tarp lėšų, produktyvumo ir tiesos.
Nors „laukiniai“ išradimai vis dar vykdomi, technologijos siekia jungti mokslą su ekonomika. Nors nebrangūs, grynieji tyrimai ieškantys tiesos dar galimi, brangūs tyrimai tampa norma, o tai reiškia, kad reikia finansinės paramos. Kad parama būtų gauta, turi būti pagrįstas ilgalaikis tyrimo naudingumas, taip grynieji tyrimai atsiduria performatyvaus kalbos žaidimo globoje.
Jei tie, kurie turi pakankamai lėšų paremti tyrimą, taip pat turi ir galios, o galios jie turi, nes gauna pelną iš tyrimo, tai postmodernizmo epocha kaip niekas kitas sujungia pažinimą su galia.
Jei sistema suprantama kaip performatyvumas, kontrolė lėtina žinių pritaikymą, nes, užuot didėjęs, pasitikėjimas žiniomis mažėja.
Šiuo metu ryškėja nauja postmodernistinė paradigma, kuri pabrėžia nenuspėjamumą, abejones, katastrofiškumą, chaosą, o labiausiai – paralogiją, arba nesutarimus.
Nesutarimai meta iššūkį egzistuojančioms žaidimo taisyklėms. Žaidėjo slopinimas, arba eliminacija, žaidime prilygsta teroro aktui.
Gimsta suvokimas, jog negalima pateikti pozicijos, prieštaraujančios dominuojančioms argumentavimo ir patvirtinimo taisyklėms.
Diferende „diferentu“ Lyotard‘as vadina žaidėjo slopinimą kalbos žaidime. Taip nutinka, kai nėra sutartinių procedūrų, kaip apibrėžti skirtingumą, ar tai būtų idėja, ar estetikos principas, ar skundas, šiuolaikinio diskurso plotmėje. Tai gerai iliustruoja istorikų revizionistų atsisakymas pripažinti faktą, kad nacistinės dujų kameros egzistavo, jei jiems nepateikiama bent viena dujų kameros auka kaip liudininkas. Kad būtų auka, ji turi numirti dujų kameroje.
Lyotard‘o mintys Diferende – vertingas priešnuodis totaliai karštinei, kad viską reikia paversti vienu žanru, taigi uždusinti diferentą. Slopinti diferentą – tai slopinti naujus mąstymo ir veiklos būdus.
Lyotard‘o vertimai į lietuvių k.: Postmodernus būvis, šiuolaikinį žinojimą aptariant (1993)
Leidykla: Baltos lankos
Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 281-287)
Naujausi komentarai