Mokslinio žinojimo pragmatika

Palyginę šią pragmatiką su naratyvinio žinojimo pragmatika, pastebėtume keletą ypatybių:

1. Moksliniam žinojimui priimtinas tik vienas kalbinis žaidimas – denotacija, o kiti atmestini. Pasakymo tinkamumo kriterijus yra jo tiesos reikšmė. Žinoma, yra ir kitokių pasakymų rūšių, pavyzdžiui, klausimas („Kaip paaiškinti, kad…?“) arba preskripcija („Paimkime baigtinę elementų aibę…“), bet jie tik atlieka pagalbinę funkciją dialektinės argumentacijos, visada pasibaigiančios denotatyviniu pasakymu, grandinėje. Taigi šia prasme „mokytu“ galima pavadinti tą, kas gali pateikti tiesą atitinkantį pasakymą apie referentą, o mokslininku tą, kas gali pateikti įmanomus verifikuoti arba falsifikuoti pasakymus apie ekspertams žinomus referentus.

2. Tuo būdu šis žinojimas izoliuojamas nuo kitų kalbinių žaidimų, kurie jungdamiesi sudaro socialinį saitą. Priešingai negu naratyvinis žinojimas, jis nebėra betarpiška ir visiems bendra sudėtinė socialinio saito dalis. Bet netiesiogiai mokslinis žinojimas dalyvauja kuriant socialinį saitą, nes jis tampa profesija, taigi kurdina institucijas: moderniose visuomenėse kalbiniai žaidimai virsta institucijomis, kurias kuria atitinkamai kvalifikuoti dalyviai profesionalai. Atsiranda tam tikras atstumas tarp žinojimo ir visuomenės (pastarąją sudaro visuotinės agonistikos dalyviai, išskyrus mokslininkus profesionalus). Iškyla nauja, būtent mokslinių institucijų ir visuomenės santykių problema. Ar gali ją išspręsti didaktika, pavyzdžiui, darant prielaidą, kad kiekvienas socialinis atomas yra pajėgus įgyti mokslinę kompetenciją?

3. Tyrinėjimo žaidime kompetencijos reikalauja tik sakytojo postas. Iš adresato jos nereikalaujama (jos prireikia tiktai didaktikoje: studentas turi būti protingas). O referentas neturi jokios kompetencijos. Netgi humanitariniuose moksluose, kur referentu gali būti koks nors žmogaus elgesio aspektas, jis nėra mokslinės dialektikos dalyvis. Čia, priešingai negu naratyviniame žaidime, [referentui] nereikia žinoti, kaip būti tokiam, kokį jį apibrėžia žinojimas.

4. Mokslinio pasakymo neįteisina pats pasakymo faktas. Net pedagogikoje pasakymas teiktinas tik tada, kai jis gali būti šiuo metu verifikuotas, panaudojant argumentus ir įrodymus. Jis niekada pats savaime nėra apsaugotas nuo „falsifikavimo“. Taigi žinojimas, kurį sudaro anksčiau priimti pasakymai, gali bet kada būti kvestionuojamas. Ir atvirkščiai, bet kuris naujas pasakymas, prieštaraujantis jau priimtam pasakymui apie tą patį referentą, gali būti įteisintas tik tada, kai argumentais ir įrodymais paneigia savo pirmtaką.

5. Taigi mokslinis žaidimas implikuoja diachroninį temporalumą – t.y. praeities atminimą ir ateities projektavimą. Daroma prielaida, kad dabartinis mokslinio pasakymo adresantas žino ankstesnius pasakymus apie savo referentą (taigi žino bibliografiją) ir pateikia savo pasakymą ta pačia tema tik tada, kai jis skiriasi nuo ankstesniųjų pasakymų. Čia teikiama pirmenybė ne minėtajam „metrui“, o „akcentui“, kartu ir šio žaidimo poleminei funkcijai. Ši diachronija, suponuojanti įsiminimą ir naujų dalykų tyrinėjimą, iš principo yra kumuliatyvinis procesas. Jo „ritmas“, t. y. santykis tarp akcento ir metro, gali kisti.

Šios ypatybės gerai žinomos, tačiau jas verta prisiminti dėl dviejų priežasčių. Pirma, lyginant mokslinį ir nemokslinį (naratyvinį) žinojimą, galima suprasti arba bent pajusti, kad pirmojo buvimas nėra nei daugiau, nei mažiau būtinas negu antrojo. Ir vieną, ir kitą sudaro pasakymų aibės; tie pasakymai yra žaidėjų „ėjimai“, padaryti laikantis bendrųjų taisyklių; šios taisyklės kiekvienam žinojimo tipui yra specifinės, taigi „ėjimai“, ir viename, ir kitame žinojime laikomi „geri“, negali būti tos pačios rūšies (nebent atsitiktinai sutaptų).

Taigi apie naratyvumą ir jo vertes nereikėtų spręsti remiantis moksliniu žinojimu (ir atvirkščiai), nes jų kriterijai skiriasi. Galiausiai mums belieka tik stebėtis tokia diskurso rūšių gausybe, kaip kad stebimės floros ir faunos įvairove. Kas verkšlena dėl „prasmės praradimo“ postmodernioje visuomenėje, tas, matyt, gailisi, kad žinojimas nebėra vien tiktai naratyvinis. Tai nėra nuoseklu. Nė kiek ne nuoseklesnis yra noras mokslinį žinojimą kildinti (pasinaudojant tokiais operatoriais kaip vystymasis etc.) iš naratyvinio žinojimo, lyg pastarajame slypėtų pirmojo užuomazga.

Vis dėlto kalbos (kaip ir gyvosios gamtos) rūšis sieja tam tikri ryšiai, kurie nėra visiškai harmoningi. Antroji priežastis, pateisinanti trumpą mokslo kalbinio žaidimo ypatybių apžvalgą – tai kaip tik yra šio žaidimo ryšys su naratyviniu žinojimu. Jau buvo sakyta, kad pastarasis labai neakcentuoja savo legitimacijos klausimo ir pats save patvirtina savo perdavimo pragmatikoje be kokių nors argumentų ar įrodymų. Štai kodėl šis žinojimas yra gana tolerantiškas jam nesuprantamoms mokslinio diskurso problemoms: jis šį diskursą traktuoja visų pirma kaip dar vieną naratyvinių kultūrų šeimos atšaką. Tačiau sukeitus žinojimus vietomis tolerancijos nebelieka. Mokslininkas tikrina naratyvinių pasakymų taisyklingumą ir nustato, kad jie niekada nesiremia argumentais ir įrodymais. Jis juos klasifikuoja kaip priklausančius kitokio mentaliteto tipui, pavyzdžiui: laukinis, primityvus, dar ne išsivystęs, atsilikęs, pamišęs, susidedantis iš nuomonių, įpročių, [paklusnumo] autoritetui, prietarų, nežinojimo, ideologijos. Pasakojimai yra pasakos, mitai, legendos, skirti moterims ir vaikams. Geriausiu atveju bandoma bent kiek praskaidrinti šią tamsos karalystę, bandoma ją civilizuoti, šviesti, vystyti.

Toks neadekvatus santykis atsiranda dėl skirtingų šių žaidimų taisyklių. Mums pažįstami šie simptomai. Tokia yra visa kultūrinio imperializmo istorija nuo pat Vakarų civilizacijos pradžios. Svarbu suvokti tą savybę, kuri išskiria šią imperializmo formą iš visų kitų: tai legitimacijos poreikis.

Ištrauka: Jean-Francois Lyotard. Postmodernus būvis šiuolaikinį žinojimą aptariant. Vilnius: Baltos lankos. 1993. P. 65 – 70