Algis Mickūnas: primenant

Ačiū už kvietimą pasišnekučiuoti apie kažin kokios, dar nepažįstamos „kvarabos“ globalizavimą, beveik visos žmonijos įbauginimą ir įkalinimą, ir svajonę, kad valdžios ir pagaliau galingi mokslai mus išgelbės.

Kaip žinome, Amerikos prezidentas visai sumišęs, kitų valstybių valdovai elgiasi giežtai, siekia apsaugot savo bendruomenes, kitos grupės – irgi Amerikos konservatoriai – šūkauja, kad nieko nėra, tai tik liberalų sąmokslas, noras sunaikinti konservatorių ideologiją ir galingus nuoveikius.

Įdomu ir tai, kad visa žiniasklaida turi darbo ir net reikalauja, kad visi tupėtų, žiūrėtų ir klausytų paskutinių žinių, statistikos ir žinovų pasisakymų. Toks jau amatas – įbauginti publiką.

Bet ko ta publika bijo, ką tokie įvykiai ir jų pateikimas per žiniasklaidą atveria? Turbūt mūsų žmogišką lemtį. Juk nuo pirmos dienos mes esame „pažeisti“ ir žinome, kad ateityje yra viena, neišvengiama galimybė: nebūtis. Bet nepaisant, kur ir kada, nors mažiausias sukrėtimas, nors įsipjovus pirštą, pasirodo priminimas mūsų nebūties. Todėl kuriami įvairūs būdai jos išvengti ir net ją „užmiršti“, paslėpti, nuo jos užsidaryti ir net įsikalinti. Juk staiga ta ateities galimybė nėra kažin kada, bet jau skverbiasi per sienas, per polyčius, ir plūduriuoja ant vėjo.

Ar įpjautas pirštas, ar globalus virusas mums primena, kas mes esame, ko mes labiausiai bijome. Juk mūsų gyvenimas yra tik trapi akimirka kosminės begalybės įvykių žaisme.

Indija turi vaizdinį, ten žmogus kabo ant šakelės, virš gilios duobės, kurios apačioje riaumoja tigrai. Ant tos šakelės pasirodo medaus lašelis – kaip saldu. Suvokiant taip, galima būtinai pasidžiaugt kiekviena akimirka mūsų dienelių, nes rytoj galbūt bus per vėlu arba kaina pakils.

Taigi, linkiu laimužės ir saldaus medaus lašelio. Saulėtai, Algis

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code