Ekskursija į filosofiją

Edward‘o Hopper‘o temos dažnai interpretuojamos kaip izoliacijos ir susvetimėjimo tarp žmonių. Jo paveiksluose dažnai matome individą miegamuosiuose, viešbučio patalpose, laukimo salėse arba priešais įvairius fasadus. Žmonės dažnai apriboti paveikslo rėmų, vaizduojami apimti melancholijos arba skaitantys knygas. 

Jų žvilgsniai dažnai prasilenkia, tokiu būdu sukuriamas atstumas. Edward‘as Hopper‘as gimė Niujorke 1882 m. liepos 22 d., o mirė 1967 m. gegužės 15 d., atstovavo amerikiečių realizmą. Šaltos paveikslų spalvos kuria realius vaizdus, taip išryškina šiuolaikinio žmogaus vienatvę. Hopper‘as laikomas Amerikos civilizacijos metraštininku. Nuo 1905 m. dirbo iliustratoriumi reklamos agentūrose (C. C. Phillips & Co.) Ši veikla jam buvo svarbi, per ateinančius 20 metų, kaip pragyvenimo šaltinis ir nebuvo vertinama kaip meninis darbas. 1913 m. dalyvavo „Armory Show“ parodoje Niujorke, kurioje pardavė savo pirmąjį paveikslą už 250 dolerių.

Edward‘o Hopper‘o paveikslas – „Ekskursija į filosofiją“ (1959) – tai ištrauka iš dviejų žmonių gyvenimo: susimąstęs vyras, nulenkęs galvą, įdėmiai kažką medituoja, jo būseną dar labiau paryškina griežtos kelnių klostės. Bet jis ne vienas, tai primena už jo nugaros gulinti pusnuogė moteris, išsitiesusi ant sofos, ant kurios krašto jis sėdi. Ji nusisukusi nuo jo, jos veido nesimato. Pabrėžtinai vaizduojami ant pagalvės paskleisti plaukai atskleidžia, kad ji staiga nusigręžė ir net neketina vėl atkreipti į jį dėmesį. Jis taip pat neteikia jai jokių užuominų, tik lieka įsitempęs sėdėti ant lovos krašto, nesąmoningai panėręs į save. Lieka neaiškūs judviejų santykiai, neaišku, ar kalbama apie jų santykius, neaišku, ar tarp jų išvis yra santykiai, o ypač neaišku, kodėl šis 1959 m. paveikslas vadinasi „Ekskursija į filosofiją“.

Tikrovės transformacija – tai tariamai realūs vaizdai, kuriuos projektuoja Hopper‘as. Jie nėra tik paprastos tikrovės reprezentacijos, tai rekonstrukcijos, kurios iškelia patirtį. Tai ne nuomonės ir perspektyvos, kurias Hopper‘as dažnai vaizduoja kaip vaizdus vaizde. Jo scenografija, kaip taisyklė, nėra iškart permatoma, tai veikiau forma, kuri nurodo sintezę tarp paveikslo ir suvokimo. Tai tylos metaforos, nes tikras pokalbis garsiai nevyksta. Šie vaizdai išlaiko paslaptį atviroje erdvėje. Jie inicijuoja bendrą viziją ir supratimą, kuriame aiškiai įsitvirtina situacijos šifruotė…

Parengė Živilė Filmanavičiūtė

Remiantis: https://luissaithong.wordpress.com/2014/09/12/exkursion-in-die-philosophie/

 

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code