Apie metafiziką

Jie pripažįsta du metafizinius pradus: būtį, tai yra aukščiausiąjį Dievą, ir nebūtį, kuri yra būties nebuvimas ir bet kokio fizinio reiškinio tapsmo riba; juk neatsiranda tai, kas jau yra, ir tai, kas atsiranda, anksčiau nebuvo. Taip pat iš būties ir nebūties atsiranda metafizikai apibrėžta būtis. Toliau, palinkus į nebūtį, gimsta blogis ir nuodėmė, taigi nuodėmė atsiranda ne dėl veikiančios priežasties, o dėl nykstančios. Nykstančią priežastį jie supranta kaip nuodėmę – galios, išminties, valios nebuvimą, juk tas, kuris moka ir gali daryti gera, privalo dar ir norėti, nes valia atsiranda iš mokėjimo ir galėjimo, o ne atvirkščiai. Stebina tai, kad jie garbina Dievą trejybėje, sakydami, jog Dievas – tai didžiausia galybė, iš kurios atsiranda aukščiausia išmintis, o ji – taip pat Dievas, o iš šių atsiranda meilė, kuri yra ir galia, ir išmintis, nes tai, kas atsiranda, būtinai turės prigimtį to, iš ko atsiranda ir į ką nebegrįžta. Tačiau jie neskirsto trejybės asmenimis ir nevadina jų vardais kaip mes pagal krikščionių įstatymą, nes jie saugo paslaptį, bet žino, kad Dievo valioje yra jų atsiradimas ir persikūnijimas į save, buvimas savyje ir pasitraukimas nuo savęs. Vadinasi, visi padarai metafiziškai susideda iš galios, išminties ir meilės, kiek juose yra būties, ir iš negalios, nežinojimo ir neapykantos, kiek jie susiję su nebūtimi. Galia, išmintis ir meilė – išaukština, o negalia, nežinojimas ir neapykanta veda į nuodėmę: prigimtinę, užsitrauktą per negalią ir nežinojimą, arba papročių bei poelgių – per negalią, nežinojimą ir neapykantą arba vien per neapykantą. Juk ir gamta nusikalsta, dėl negalios ar nežinojimo gimdydama baidykles. Beje, visa tai iš anksto numato ir patvarko Dievas, galiausia, išmintingiausia ir geriausia, nesusijusi su jokia nebūtimi esybė. Dėl to Dievuje nenusikalsta jokia būtybė, o nusikalsta be dievo. Tačiau be dievo galime būti nebent tik sau ir savo pačių atžvilgiu, bet ne jam ir jo atžvilgiu. Mat mumyse slypi neveiklumas, o jame – veikla. Dėl to iš vienos pusės nuodėmė yra Dievo veikimas, nes ji pasižymi būtimi ir veikla, o iš kitos – ji pasižymi nebūtimi ir neveiklumu – tame ir slypi nuodėmės prigimtis – taigi ji yra mumyse ir be mūsų, nes mes, būdami netobuli, linkstame į nebūtį.

[Tommaso Campanella. Saulės miestas. Vilnius: Vaga. 2013. P.101, 102]