Algis Mickūnas: ar tai Politika?

Lietuvoje nuskambėjo pasipiktinimas, kad Seimas nesutarė dėl algos pakėlimo sveikatos tarnautojams krizės metu. Nesutarimas priskiriamas partijų politikavimui – jos įsivėlė į savanaudiškus interesus ir pjaunasi dėl stažo, kūrimo įvaizdžių, kas gaus kreditą už kokio nors įstatymo pakeitimą ir kas tarnauja kokiems interesams.

Prezidentas pareiškė, kad seimūnų „politikavimas” pasiekė nuosmukį. O seimūnai atveria jų tikrą veiklos pagrindą: vieni kitais yra „pasipiktinę“, o kitiems „būtų šlykštu kalbėtis“. Bet ar tokie pasisakymai yra „politikavimas”, turintis ką nors bendra su politikos esme?

Paskaičius tokius aprašymus (o tokių pilna beveik visose šalyse), atsiveria pagrindinis nesupratimas: kas yra politika. Vakarų pasaulis gimė kaip tik sukūręs politinę bendruomenę (Polis – demos – demokratija). Reikia trumpai susipažinti su politinės bendruomenės (o ne tik bendruomenės) principais.

Demokratiniai principai, kurie sutampa su politinės bendruomenės esme, reikalauja, kad laisvi ir lygūs žmonės sudarytų pirmą ir galutinį susitarimą visų sąryšių bei įstatymų, kur laisvas žodis yra reikalingas publikos racionalumui. Laisvė sutampa su atsakomybe; nelaisvas žmogus negali būti atsakingas.

Kokie gali būti esminiai politinės bendruomenės pagrindai? Tuojau reikia pastebėti, kad neįmanoma ieškoti pagrindų, lyg kad jie būtų duoti natūraliai, ar dieviškai: politinė bendruomenė sutampa su jos grindimu, jos nuolatiniu kūrimu, be jokių kitokių sąlygų. Kitaip tariant, grindimas ir būtis tokios bendruomenės yra tas pats. Nors randasi įvairūs interesai, nurodantys žmonių tikslus, kurių įgyvendinimas priklauso bendruomenės gyvenamam pasauliui, demokratinė bendruomenė yra jos pačios tikslas ir reikalauja veiklos visų piliečių, jos nuolatiniam išlaikymui. Įteisinimas žmonių saitų, demokratinės bendruomenės plotmėje, sudaro kaip tik tuos sąryšius, kurių tikslas sutampa su tokiais sąryšiais. O pastarieji veikia tik išlaikant viešą erdvę, kurioje kiekvienas asmuo išvysto savo autonomiją ir atsakomybę, kaip lygią su kitų autonomijomis ir atsakingumu.

Demokratinės bendruomenės grindimo veikla nėra praeityje, lyg kad ji būtų atlikta senolių arba ją įsteigiančių tėvų; ji randasi tik tada, kada ji yra nuolat palaikoma piliečių. Neįmanoma kalbėti apie demokratiją kaip sistemą, kuri turi savo gyvenimą be piliečių dalyvavimo, kur piliečiai karts nuo karto turi privilegiją dalyvauti balsavimuose. Balsavimas nėra privilegija, tai būtina pareiga, nes tik tokiu būdu žmogaus autonomija ir lygybė yra išlaikomos jų pačių labui. Reiškia, kad šaltinis žmonių autonomijos ir lygybės yra tas pats ir sutampa su jo veikliu išlaikymu vien demokratinėje bendruomenėje ir jos viešoje erdvėje. Atsisakymas veikti toje erdvėje sutampa su jos dingimu, ir, tuo pačiu, su dingimu laisvės ir lygybės.

Kaip laisvė ir lygybė, sudarančios politinės bendruomenės saitų pagrindus, taip ir vieša erdvė yra kuriama tik dalyvavime asmenų, kurie kuria tokią erdvę, kaip vietą, kur laisvi ir lygūs asmenys, kaip tik ten įgauna laisvę ir lygybę. Būtinai reikia pastebėti, kad vieša erdvė, autonominė laisvė ir visų lygybė nėra kokių nors daiktų, žmonių ar įvykių savybės, tai kuriami ir palaikomi fenomenai. Jų kūrimas, tęstinumas ir palaikymas yra lygus jų gyvenamai patirčiai. Jei autonomija ir lygybė būtų natūralios duotys, tai pagal jas gyventų visa žmonija; istorija liudija priešingai, ir dauguma natūralistinių ir mokslinių teiginių teigia, kad visi žmogaus veiksmai yra nulemti priežasčių. Politinė veikla nėra etikos klausimas, bet gyvenimo būdas, jos „ethos“, kaip sąmoninga veika. Ethos gimtis buvo klasikinis Atėnų polis. Atėniečiai suprato savo polį kaip visų piliečių pareigą bei rūpestį, visi piliečiai esti lygūs prieš sutartus įstatymus. Padėtis ir garbė nekyla iš prigimties luomo, priklausymo partijai, religinei grupei, bet iš asmens veiklos savo publikos erdvėje. Šioje erdvėje visi yra laisvi, o laisvė įvairiais būdais tegali išsivystyti tik sąryšyje su kitais asmenimis. Piliečiai gyvena atvirų galimybių atvirame pasaulyje; niekas nereikalauja atitikimo, kiekvienas gali pareikšti savo galvoseną, ir niekas nesibaimina būti apšauktu priešišku Atėnams.

Moderniam žmogui, pritapusiam prie bendruomeninių, klasės bei luomų skirtumų, žiūrinčiam į kitus iš nepasitikinčios, pavydinčios ir gal net aukštesnės pozicijos, šis Atėnų polis slepia lyg kažką nejaukaus: toks polis tarytum atveria visų bijomam svečiui duris: kovą visų prieš visus. Kalbant iš luomų arba klasių skirtumų, aukštieji piliečiai turėtų bijoti neturtingų masių pagiežos ir keršto, keliančių grėsmę valstybės bei individo nepriklausomybei. Be abejo, atėniečiai pažino tokius impulsus bei juos išaiškinančias teorijas, bet jie suprato, kaip juos pergalėti.

Laisvas gyvenimas priklauso nuo bendrai įvestų įstatymų palaikymo, pagarbos kitiems, nepaisant jų luomo, ir tiems, kuriuos publika paskiria tvarkyti viešus reikalus. Visų lygi laisvė gali būti palaikoma kaip teisinė laisvė. Ji yra garantuojama įstatymų, kurie, nors yra laisvės sukurti, turi būti griežtai vykdomi. Laisvas gyvenimo būdas ir griežtas laisvai įvestų įstatymų vykdymas yra tas pats. Įstatymai palaiko laisvę ir laisvė palaiko teisę nustatyti sau ribas, savo pačios palaikymui. Aišku, įkūrimas laisvų taisyklių, yra visos publikos reikalas. Ji turi dalyvauti tokių taisyklių kūrime ir palaikyme. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra autonomiškas ir lygus įstatymų šaltinis viešoje erdvėje, kur jis, tuo pačiu, patampa ir autonomiškas, ir lygus.

Visi įstatymai yra siūlomi ir aptariami viešoje erdvėje, kurioje surandamas sąmoningas sutarimas – įstatymai galioja visiems. Kitaip tariant, jie turi būti visuotini. Šalia priešingybių pašalinimo, kiekviename įstatyme, visuotinumas garantuoja racionalumą, atsakomybę ir lygybę. Kiekvienas pasiūlytas ir viešai nutartas įstatymas galioja visiems, įskaitant net ir jo siūlytoją. Kiekviena išimtis padaro tokį įstatymą nebe visuotiną, arba reikalauja, kad specifinė išimtis taip pat būtu pakelta į įstatymo visuotinumą.

Įstatymų visuotinumas atveda iki kito pagrindinio principo: teiginys, kad individas yra autonomiškas ir lygus įstatymų šaltinis, turi galioti kiekvienam bendruomenės nariui. Kiekvienas yra lygus kaipo autonomiškas įstatymų šaltinis. Be tokio visuotinumo politinė erdvė atsidurtų savo pačios priešingybėje.

Išmintingiausia žmonijos istorijoje apšvietos moteris, Atėnė, pareiškė, kad laisvė ir atsakomybė siejasi su žmogaus klaidingumu ir viešo dialogo reikiamybe, tokiu atveju. Pastarojo dėka, klaidos gali būti pataisomos viešose diskusijose. Dialogas nebūtinai turi būti paprastas ir be priešpriešų, bet jis turi būti suprantamas, o supratimas reikalauja, kad jis būtų trilypis: kas nors kalba su kuo nors apie ką nors. Tas „ką“– yra dialogo dalyvių intencijų objektas ar tema. Dialoginis procesas yra gilesnis negu visur girdima sąvoka, kad supratimas objekto, temos, dalyko reikalauja kieno nors nuomonės ir oponavimo jai; šiuo būdu galvojama surasti objektyvumą: dvi priešingos nuomonės leistų kiekvienam apsispręsti už vieną arba kitą, ir toks apsisprendimas sudarytų dalyko supratimą. Kompetetingas dialogas reikalauja pilno temos išgvildenimo, prieš jos paslėpimą po skirtingų nuomonių skraiste.

Dalyko ar temos turinys turi būti suprastas per dialogą taip, kad nuomonės vienpusiškumas yra ne vien nuomonė, bet yra susijusi su dalyko turiniu, o pastarasis nustato dialogo ribas taip, kad ne viskas yra sakoma apie viską. Tuo pačiu, dialoge iškilęs daugiapusiškumas, susijęs su turiniu, atveria dalyko sudėtingumą, o ne skirtingų nuomonių sumą. Savaime aišku, kad publikos dalyviai turi būti informuoti apie dalykus, nes kitaip jų buvimas dialoge yra vien nuomonių priedas arba psichikos jausmų, arba aklų interesų išraiška – pradžioje minėtų „pasipiktinimų“ ar „šlykštumų“.

Taigi, iš esmės, politinis dialogas nėra apie politiką, nes pastaroji kaip tik yra vieša erdvė, kur dialogas iškyla sąryšyje su publikos reikalais ir jų supratimu. Pastarasis turi iš principo atmesti visus neformalius argumentus ir psichologinius iššūkius, kurie įterpia ne tik jausmingumus, bet taip pat retorines figūras sukurtas nulemti publikos nuomonę, įvairiais obalsiais bei ritualiniu teatru.

Tokie iššūkiai yra sukurti traktuoti žmogų ne kaipo autonomišką ir sąmoningą, bet kaipo neracionalių įtakų objektą. Tokios įtakos taip pat siekia paslėpti publikos dialogo turinį. Asmenys, išrinkti visuomenės tarnybai, yra a priori diskvalifikuoti jei jie/jos kurtų retorinius vaizdus turiniui paslėpti ir mulkinti politinę bendruomenę. Šis teiginys nėra moralizuojantis; jis kyla iš principo, kad vieša erdvė yra  sukurta ir palaikoma visuomenės reikalams ir turi tiesiogines sąsajas su viešų reikalų dialogo turiniu. Reikia griežtai nustatyti šios erdvės ribas: jei tarnautojas viešumos erdvėje veiktų vedamas psichologinių ar asmeninių interesų, moralizavimo ar įvaizdžių retorikos, kuri sukurta suprastinant pilietį iki krūvos priežastinių įtakų, toks tarnautojas, tuo momentu, ir iš esmės, sunaikintų viešą erdvę, piliečių ir savo autonomiją bei lygybę. Jis/ji atsisakytų būti politinės bendruomenės tarnautoju.

Grįžkime prie dabartinės situacijos. Valstybėje siaučia maras – tikras viešas reikalas, ir valstybės tarnautojų „politinė“ pareiga yra lygi su kova prieš tą marą. Ta kova įvelia pirmos linijos kovotojus, saugančius visų sveikatą. Jų veikla nėra privati – ji yra vieša ir politinė, ir valstybės tarnautojai yra „politiškai“ atsakingi už tos kovos rėmimą. Juk kiekvieno karo metu, kovotojai priklauso viešumos gynybai ir todėl yra svarbiausi politiniai veikėjai bei politinės bendruomenės viešų reikalų gynėjai.

Jei viešumos tarnautojai „politikuoja“ ir stumdosi tarp savęs, nekreipia pagrindinio dėmesio į viešumos svarbiausią kovą, jie atsisako būti tikroje politikoje, jie atsisako atsakomybės tarnauti viešumai. Yra viena demokratinė „taisyklė“: karo metu, pirmose kovos lauko eilėse stovintys kovotojai, visuomet yra apmokami mažiausiai dvigubai, ir kartais daugiau. Apie tai kalbu iš patirties. Lietuvoje neturėtų būti jokios abejonės, kad pirmose gretose stovintys prieš esantį marą, rizikuojantys savo gyvybe, turi būti apmokami dvigubai, jei ne daugiau.