ALGIS MICKŪNAS: FILOSOFIJA IR CIVILIZACIJOS

Filosofija ir Kavolis    

Kadaise, tik po atgavimo Lietuvos autonomijos, į Wašingtone esantį Catholic University atvyko pakviestas filosofas prof. Kuzmickas. Tuojau nukeliavau į Wašingtoną su juo susitikti, susipažinti ir aptarti praktiškus reikalus. Nutarėme sukurti išeivijos filosofų „komandą“ ir į ją pakviesti mąstančius akademikus, įskaitant ir Kavolį. Pradėjau rašyti kvietimus ir gavau atsakymą iš išeivijos filosofų, kad kviečiamieji turi būti „profesionalūs“ filosofai, o ne kitų sričių intelektualai. Visa veikla taip ir subyrėjo. Praėjus daugeliui metų, 2010-tų metų Santaros/Šviesos suvažiavime buvo pagerbtas Vytautas Kavolis ir paskelbtas Lietuvos Sokratu – tai reiškia filosofu. Be abejo, pasirodo neaiškumų, nes sunku nuspręsti, kas yra tie filosofai – ypač „profesionalūs“. Sokratas sukurtų daug ironiškų diskusijų, pasijuoktų iš tokios jam uždėtos etiketės. Tada iškyla klausimas, ar Vytautas Kavolis yra filosofas, kaip Sokratas – nei vienas, nei kitas neturintys filosofinio profesionalumo. Sokratas neturėjo jokio akademinio laipsnio ir nerašė straipsnių aukšto lygio leidiniams. Kavolis turi akademinį laipsnį, bet nerašė nei vieno straipsnio filosofijos leidiniams. Šiuo atveju, jie sutampa, nes nei vienas nėra išleidęs jokio straipsnelio filosofijų tema ir pagal „profesionalumo“ reikalavimus, jie nėra filosofai.

Kitas mėginimas sutapatinti Sokratą su Kavoliu atrodo taip: jie abu yra kosmopolitai ir tolerantiški kitiems, kitų kultūrų ir pažiūrų žmonėms, ir, šiuo būdu, paneigia bet kokį nacionalizmą, nes pastarasis nesiskiria nuo fašizmo. Jei paskelbsi, kad myli savo tautą ir jos kultūrą, tai be abejo esi netolerantiškas kitų kultūrų atžvilgiu. Aišku, kitos tautos ir kultūros gali būti netolerantiškos, bet mes jas turime toleruoti, nes jų netolerantiškumas priklauso jų kultūros savitumui. Taigi, pažvelkime į Kavolį ir jo laikyseną lietuviškumo atžvilgiu: jis buvo tikriausias Lietuvos tautietis, neprisiėmęs jokios kitos valstybės pilietybės (nepaisant sunkumų ir nepatogumų gyvenant kitoje valstybėje). Viename Santaros suvažiavime man teko gyventi viename namuke su Aleksandru Štromu ir naktinių pokalbių metu Štromas pajuokavo apie Kavolio patriotišką atkaklumą; anot Štromo, Lietuvą užėmus Sovietų kariuomenei, jis tuojau įstojo į komjaunuolių gretas ir mėgino prikalbinti savo klasioką Kavolį irgi įsijungti į pasaulinę komunizmo pergalę; o Kavolis kiekvieną kartą atsisakydavo, nes jis yra ir visada bus Lietuviu. Jis netoleravo Sovietijos „kultūros“ ir pirmasis reikalavo Lietuvos valstybės, o, anot Sovietų ir dabartinių Rusų, ir daug kosmopolitų šukavimų, tokie norai, turėti Lietuvos valstybę, yra grynas nacionalizmas. Kavolis atsisakė kosmopolitiškumo, nes jam jis buvo tas pats, kaip komunizmas. Kaip civilizacijų mokslininkui, jam komunizmas buvo padaras Artimųjų Rytų teokratijų, norinčių ir reikalaujančių, kad visos tautos gyventų po viena dogma, monoteizmu, kaip pasaulio išgelbėtojo, lygiai kaip komunizmo pažadas išgelbėti pasaulį ir žmoniją nuo nuosmukių, klaidingumo ir nukrypimo nuo vienintelės tiesos ir vienintelio gėrio. O dabartyje, galima paklausti, kodėl Ispanai gali džiaugtis ir didžiuotis savo istorija, Rusai gali užguiti pusę pasaulio ir vistiek mūsų intelektualai vadins juos pasaulio išgelbėtojais, bet pasakyk, kad esi lietuvis, ir dar mylintis savo šalį, tai jau būsi įtartas esąs tikras užsidarėlis. Bet nereiškia, kad Kavolio „tautiškumas“ sutampa su fašizmu. Jam rūpėjo tęsti ir vystyti liberalią valstybę, racionalią ir atvirą viešiems nutarimams, o ne „tautišku krauju paremtos dogmos“. Ką reiškia Kavolio tolerantiškumas? Reikia tuojau pastebėti, kad yra įvairovė tolerantiškumų, o Kavolio buvo sociologinis-mokslinis tolerantiškumas, nes pagal jo profesiją jis turi „leisti“ visiems būti kokiais jie yra, juos studijuoti, aprašyti, „leisti“ turėti savas morales, ar jie būtų fašistai, komunistai, ar galvų medžiotojai. Būdamas nuoseklus profesionalas, jis turėjo juos toleruoti. Pavyzdžiui, jis toleravo A. Venclovą, kaip Sovietų Sistemos rašytoją, bet netoleravo tokio žemo lygio žmogaus, kuris, anot Kavolio, džiaugsmingai bučiavo visus keturis to masių budelio Stalino žandus. Anot Kavolio, toks rašytojas, iš principo, dalyvauja žmonių žudynėse. Taigi, Kavolio mokslinė tolerancija nepadarė jo kosmopolitu.

Taip pat reikėtų pasižiūrėti į Sokratą ir jo „kosmopolitiškumą“. Jisai paliko Atėnus tik kartą kaip pilietis, savo valstybės gynėjas, Polinezijos kare. Nors jis buvo nubaustas Atėnuose mirties bausme ir jo draugai norėjo jį išgelbėti iš kalėjimo, ir nugabenti į kitą valstybę, Sokratas pasirinko mirti savo valstybėje, o ne gyventi svetur – nepaisant to, kad jis gerokai žinojo apie kitų gyvenimo būdus. Šioje plotmėje – jis tikras nacionalistas ir gerbėjas savo tradicijos ir kultūros. Nereiškia, kad jis nesidomėjo kitais, kaip kiti gyvena, kokias jie nuomones turi, ir koks yra jų elgesys bei papročiai. Bet Sokratui toks žinojimas buvo tik pradžia, tik medžiaga, nes jo tolerancija siekė iki leidimo ir net skatinimo kitiems pasisakyti, pareikšti kokią nors „tezę“ apie kokį nors dalyką, bet po to, jo pašnekovas buvo pričiumpamas ir apklausinėjamas ne tik apie jo skirtumą nuo kitų, bet ir apie jo teiginių ar pasisakymų teisingumą. Žodžiu, galėjai sakyti, ką tik išmanei, bet visi pasisakymai tapo Sokrato perkelti į principinius klausimus. Pasakysi, kad koks nors kitas turi savo nuomonę, Sokratas užklaus ne tik apie tokios nuomonės teisingumą ir pateisinimą, bet ir staiga paklaus, kas yra nuomonė, kaip tokia, ir kaip ji skiriasi nuo žinojimo. Arba tik pareikšk, kad tu turi kitokias sąvokas, Sokratas paprašys, kad nusprendžiant sąvokų skirtumus, mes turime nuspręsti, kas yra sąvoka. Tas pats su visais kosmopolitų toleruojamais dalykais: štai, žmonės gyvena pagal skirtingas tiesas ir negalima jiems primesti mūsų tiesos. Puiku, bet kol kas mes nežinome apie ką eina kalba, jei nenutarėme, kas yra tiesa. Reikia prisiminti, kad Sokratas buvo Graikas, tai reiškia, turėjo pareigą apklausinėti bet kokį pasiūlytą teiginį. Mūsų dabartiniai kosmopolitai laikytų tokį Sokratišką apklausinėjimą ne tik neleistinu, bet politiškai nekorektišku, reikalingu apšaukti tokį apklausinėtoją tikru fašistu ir uždaru tolerancijai.

Dabar atsiveria galimybė surasti kai kuriuos tapatumus ir kai kuriuos skirtumus tarp Sokrato ir Kavolio. Be abejo, abu buvo savo tautų patriotai, ir nors skirtingais būdais, abu kovojo už savo tautų laisvę ir unikalią kultūrą – specifiškai, kad abi kultūros buvo pagoniškos ir, tuo atveju, atviros ir tobulinamos. Su Kavoliu teko kalbėtis daug kartų ir per daugelį metų apie atviras ir uždaras civilizacijas, ir jis visuomet nekėlė klausimo apie tolerantiškas ar netolerantiškas civilizacijas ir jų specifines kultūras, bet apie atviras ir uždaras bendruomenes. Jis net lygino lietuvį valstietį su Kinijos Daoistais, sakydamas, kad Daoistai yra sofistikuoti lietuviški ūkininkai, suprantantys gyvenimą ir gamtą, ir nebijantys būti atvirais gamtos ir aplinkos pokyčiams. Jo pokalbiuose visuomet iškildavo reikšmė gamtos, iš kurios jis išvesdavo lietuvio valstiečio ir Daoizmo „individualizmą“. Pastarasis nėra vien tik žmogaus individualumo klausimas, bet taip pat gamtos įvykių ir daiktų skirtumų, kur po stropiu žvilgsniu, nėra įmanoma aprėpti bet ką bendromis kategorijomis. Ne tik žmogus, bet kiekvienas gyvūnėlis ar gėlelė yra unikalūs, nepakartojami ir nepakeičiami vienas į kitą. Lietuvos valstiečiai ir Daoistai tą gerai suprato, ir todėl jų elgesys buvo ir yra atidus „štai tik tam“. Šis bruožas neperdaug randasi Kavolio raštuose, bet jo pagrindinis gyvenimo supratimas glūdėjo jame. Ar tai einant per jo mokyklos parkelį, kuriame jis visuomet mokėdavo surasti grybų, ar keliaujant automobiliu į kokią nors konferenciją, užuodęs šeško kvapą, reikalaudavo, kad atidarytume visus langus ir pasidžiaugtume tikrais gamtos kvapais.

Tas pats bruožas pasirodė, kada Kavolis susitiko su Alfonsu Lingiu. Gale 70-tųjų metų, Kavolis pakvietė mane dalyvauti Tarptautinėje Lyginamųjų Civilizacijų Bendruomenės konferencijoje su pranešimu apie Jean Gebser darbus. Tuo metu aš dėsčiau Gebserio teorijas ir verčiau jo pagrindinį veikalą iš Vokiečių į Anglų kalbą. Gebseris buvo šiek tiek žinomas, bet tos bendruomenės nariai norėjo sužinoti apie jį daugiau. Praėjus metams po konferencijos, sušaukiau konferenciją savo universitete Gebserio vardu ir sukūriau Jean Gebser studijų ratelį. Į konferenciją atvyko Jean Gebser draugai ir jo žmona iš Europos, atvyko Kavolis, ir Lingis. Po konferencijos ir visų priėmimų ir iškilmių, aš netyčia paklausiau Kavolio, ar nereikėtų pakviesti vieno iš pranešėjų į Tarptautinės Lyginamųjų Civilizacijų Bendruomenės konferencijas – ką turėjau numatęs, tai labai puikus lyginamųjų religijų žinovas – profesorius ir Liuteronų pastorius – kurio pranešimo tema buvo „Aukojimo ir pasiaukojimo ritualai“. Kavolio atsakymas: „Jei tu labai užsispirsi, gerai, bet aš nesu linkęs jo kviesti. Jo pranešimas buvo kunigiškas, pilnas tikslių citatų, moksliškumo, grynai kosmopolitiškas, bet be sielos, ir, manyčiau, kad ir jis neturi sielos. Reikia būtinai pakviesti Lingį, nes tai žmogus, persunktas žemiškos dvasios – tikras lietuvis“. Pakvietėme Lingį, ir jis sutiko dalyvauti sekančiame tos bendruomenės sąskrydyje. Taip ir įvyko, o Kavolis surengė unikalią aplinką Lingio pranešimui. Lingis tada tik buvo grįžęs iš Naujosios Gvinėjos, kur jis mėnesį gyveno tarp galvų medžiotojų ir parašė pranešimą, pavadintą „Juodi Dievai“. Kavolis paprašė, kad didžiojoje valgyklos salėje stalai būtų sustatyti aplink, su Lingiui paskirta centrine vieta; su Kavoliu nuvažiavome nupirkti keletą dėžių vyno, taip pat nupirkome apie 40 žvakių – po vieną kiekvienam stalui, ir Lingio pranešimo valanda buvo parinkta vidurnakčiui. Jo pranešimas buvo 24.00 valandą. Kavolis pristatė Lingį, kaip mokantį gyventi įvairiausiose vietovėse, su įvairiausiais žmonėmis, be jokio noro juos perkrikštyti ar „civilizuoti“. Puikus seansas.

Visa tai nepaneigia kitų Kavolio mąstymo klodų, aukščiausio lygio sąvokų, turinčių reikalo su ilgalaikių sąmonės trajektorijų, ar jos būtų Lietuvoje, ar net šimtmečius besitęsiančių menų krypčių ir stilių, jo įnašas visuomet buvo unikalus ir nepakartojamas. Daug kartų mėginau iš jo „išvylioti“ kokį nors pasisakymą apie jo „sistemą“ arba pagrindinę „teoriją“, ir gaudavau atsakymą, kad jam teorijos yra per didelės ir taip pat per mažos. Per didelės, nes norėdamos visa pajungti po keleta „pagrindinių“ teiginių, ir, tuo atveju, arba suprastinti įvairovę fenomenų į tų pagrindinių teiginių rėmus. Per mažos, nes jis nerado nei vienos, kuri nebūtų paremta iš specifinės civilizacijos kokiu nors parinktu „pranašumu“. Taigi, kai kurie teoretikai paima „laikinumą“, kaip standartą civilizacijos pranašumo – ilgiau išsilaikiusios civilizacijos yra pranašesnės; kiti nutaria, kad technologija turi būti matas civilizacijos pranašumo, o dar kiti – riša civilizaciją su raštingumu. Toks susiaurinimas Kavoliui atrodo nepateisinamas, nes jis „pražiūri“ daug kitų fenomenų, kurie, toje pačioje civilizacijoje, gali būti, karts nuo karto, daugiau ypatingi ir net lemiantys. Taip pat, lyginamųjų studijų rėmuose randasi fenomenų, kurie kerta per įvairias civilizacijas ir sudaro metodologinį momentą prieigai kelioms civilizacijoms. Neturėjimas teorijos, nebuvo Kavoliui kliūtis, bet priešingai, jam visuomet buvo įvairovė galimybių atverti savo ir kitų civilizacijų rėmuose vešlią įvairovę. Net paėmus vieną iš daugelio – Vakarų modernią civilizaciją, Kavolis ją skaldė į įvairias disciplinas ir stebėjosi, kiek randasi tarp-discipliniškų sutapimų, nepaisant, kad kiekvienos turinys atrodytų visai skirtingas: sociologijos teorijos ir psichologijos suvokimas atrodo visai skirtingi dalykai, bet Kavolis sugebėjo surasti tarp jų tapatumus – su sąlyga: modernių Vakarų psichologija netinka kitur, nes kitose civilizacijose sociologijos supratimas bendruomenės yra kitoks.

Kavolis nekreipė daug dėmesio į filosofiją, net prisipažino, kad jam filosofų raštai yra „neprieinami“ ir jis net nežino apie ką eina kalba. Aišku, jam rūpėjo modernių Vakarų liberalizmo trajektorijos ne kaip filosofiškos tezės, bet kaip būdas suvokti sociologinėje plotmėje tokius fenomenus, kaip mokslinę ir politinę Apšvietas. Reikia tuojau pastebėti, kad Kavolio pagrindinė disciplina buvo sociologija, ir jis žiūrėjo į civilizaciją, kaip plačiausią bendruomenės vienetą. Todėl jo visos studijos buvo ne iš filosofinės problematikos, bet iš sociologijos, kurios rėmuose filosofija, kaip specifinės bendruomenės dalis, negalėjo būti virš savo ir, aišku, virš kitų civilizacijų. Apie tai teko su Kavoliu daug kartų kalbėtis ir, pagaliau, sutarėme, kad Vakarų civilizacija yra filosofija, o kitos turi pranašus, epus, svarbius išminčius, kurių teiginiai ir pasisakymai yra priimtini be apklausinėjimo. Visi tokių civilizacijų išminčių pasekėjai (nuo imperatorių iki skalbėjų) kartais komentuodavo ir, tuo atveju, sudarydavo visą eilę komentatorių, kurie galėjo viens kitą apklausinėti dėl teisingo ar neteisingo interpretavimo tokių išminčių (ar net dievybių) teiginių, bet negalėjo ginčytis su žyniais ir pranašais. Nors Kavolis sutiko, kad tik Vakarai turi filosofiją, jis taip pat žvelgė į Vakarų filosofus ne jų didžiulių kontroversijų rėmuose, bet, kaip bendruomenės asmenų pasisakymus apie pasaulį: vieni linkę į gamtiškumą, kiti į transcendenciją, dar kiti į logiškumą ir taip toliau. Žodžiu, jam nerūpėjo, ar Sokrato argumentai prieš Trasimachą buvo įrodantys, ar ne, jam užteko komentarų apie Platono darbus, kaip „ideacijos“, o ne „jusliškumo“ atstovo. Šiuo atveju, galima teigti, kad Kavolis neskyrė filosofijos nuo kitų civilizacijų tekstuose rastų pareiškimų. Aišku, filosofija buvo vienas – Vakarietiškas – būdas, kuriuo gabūs raštingieji išreiškė Vakarų bendruomenės požiūrius – bet nebūtinus arba visuotinai pagrindinius, ar lemiančius. Kalbant tarp-discipliniškai, filosofija yra viena tarp kitų disciplinų. Be abejo, Kavoliui sociologija nebuvo viena tarp daugelio kitų disciplinų, nes jos užduotis analizuoti civilizacijas jų visumoje ir surasti tarp jų skirtumus ir tapatybes. Aišku, Kavoliui sociologijos teorijos irgi skaitėsi, kaip kokios nors civilizacijos dalis, ir todėl Kavolis neieškojo sociologinės teorijos, bet visapusiškų santykių tarp įvairiausių civilizacijos klodų.

Reikia pastebėti, kad karts nuo karto Kavolis mėgo vartoti metaforas, norint išreikšti kokį nors civilizacijos klodą, ir pavartoti jį, kaip analitinį įrankį interpretuoti visą civilizaciją. Taigi, modernių Vakarų struktūrą jis išreiškė, kaip „fabriką“, ir visa bendruomenės veikla yra panaši į išdirbystę, gaminimą ir persimainymą prekėmis – įskaitant ir žmonėmis. Bet Kavolis nesuprastino šios fabriko metaforos į kokią nors vieną bendruomenės formą, kaip kapitalizmą, nes jam visos bendruomenės, kurios emfazavo išdirbystę, prekybą ir išdirbinių mainus, buvo fabrikas. Čia glūdi kapitalizmas, komunizmas, merkantalizmas ir kitos panašios fabrikavimo rūšys. Vakarų moderni civilizacija turėjo ir turi įvairius klodus, ir jų reikšmė kinta pagal laikinus reikalavimus. Taigi „fabrikas“ gali tapti grynai kapitalistiniu, ir pastarasis bus laikomas, kaip svarbiausias modernios bendruomenės bruožas, arba kitaip įvardinus, bus mokslinis socializmas, arba grynas komunizmas, bet visa tai kinta, ir fabriko reikšmė irgi kinta. Juk, anot Kavolio, taip vadinamas Vakarų modernizmas turėjo kitus svarbius bruožus, be kurių fabrikas neveiktų – įskaitant sąvokas apie mechanistinę gamtos eigą. Reiškia, mes negalime įsigyti tokios galingos fabriko metaforos, nepadarius prielaidos, kad ne tik gamta, bet ir žmogus veikia pagal mechaniškus dėsnius.

Modernizmas ir Postmodernizmas

Kavoliui rūpėjo moderni Vakarų civilizacija, nes jos rėmuose iškilo, jo svarbi politinė pozicija, liberalizmas. Pastarasis buvo jo ankstyvų darbų vainikas, ypač formuojant Santaros bendrą požiūrį ir paneigiant Bizantiškas tradicijas, jau senokai užplūdusias Lietuvą. Pirma, reikia apibrėžti Kavolio modernizmo analizes. Anot jo, modernizmo judesiai turi aiškius bruožus. Pirma, bendruomenės taisyklės turi būti visuotinos, bendros visiems, po kuriomis joks bendruomenės narys neturi išskirtinumo. Iš to išeina – antra – visi nariai yra lygūs prieš taisykles ir, šiuo atveju, žmogus neturi valdžios kitiems. Trečia, visuotinas bendravimo racionalumas ir susitarimas, išeinantis iš visų lygybės. Ketvirta, individas, kaip pagrindas visų ryšių ir nutarimų, taigi laisvas, kaip įstatymų šaltinis, ir todėl atsakingas už savo pasisakymus ir veiksmus. Penkta, sekiuliarumas, kuriame žmogus yra būtybė, neišvedama ir neišaiškinama aukštesnių būtybių galiomis. Modernizmas sukuria istoriją, kurios rėmuose visi reikšmingi įvykiai ir bendrai visas reikšmingumas, yra žmogaus padariniai. Reiškia racionalus, laisvas, lygus kitiems, sekiularus žmogus yra pagrindas Vakarų modernizmo. Bet Kavolis, kaip užangažuotas lyginamųjų civilizacijų tyrinėtojas, tuojau paėmė šiuos bruožus ir – voilà – juos surado kitose civilizacijose ir kituose laikuose. Nepaisant įvairių metaforų, Kinijos Konfucianizmas irgi reikalavo visuotinumo, gyvenimo pagal taisykles (visiems), pirmenybės atsakingo ir mąstančio žmogaus. Anot Kavolio, Kinijos Konfucianizmo reikalavimai mėgino pabrėžti visuotinumą ir žmogaus gyvenimą pagal bendras taisykles, pagrįstas racionaliai. Konfucianizmas modernizavo Kiniją ir, tuo būdu, Kinija pradėjo klestėti. Tas pats pasirodo Islamo revoliucijoje: visuotinumas, bendros taisyklės, individualizmas ir atsakomybė, aukšto lygio racionalumas (aišku be sekiularizmo). Anot Kavolio, moderni Vakarų civilizacija nėra vienintelė, skleidžianti modernizavimą. Aišku, Kavoliui tokios kitų modernizacijos stokojo tikros žmogaus autonomijos ir jo „paskutinio sprendėjo ir apsisprendėjo“ stovio. Savo pranešimuose, Kavolis visuomet pabrėždavo, kad, kalbant apie modernizmą, dauguma jį supranta vien kaip modernių Vakarų padarą, bet iš tikrųjų reikia atsižvelgti ir į kitų nuopelnus.

Kada pasirodė ta didžioji „postmodernizmo“ banga, interpretuota Vakaruose, kaip radikalūs pokyčiai Vakarų civilizacijoje, ir kaip įvairūs kitų civilizacijų jauni „intelektualai“ tuojau „įsipirko“ į postmodernistų kritiką, ne tik modernizmo, bet visos Vakarų tradicijos, Kavolis ramiai perspėjo tokį postmodernistų išsišokimą. Anot jo, kiekvienas modernizmas turi savo postmodernizmą. Konfucianizmas išugdo Daoizmą, Islame iškyla Sufizmas, Vakaruose iškyla nihilizmas ir jo įvairūs variantai, paneigiantys sąmonę, racionalumą, žmogaus esmę, jo tapatybę ir pranašumą. Po Dievo mirties, dingsta bet koks klausimas „tikrovės“, nes visa, ką atveria patirtys yra arbitrariški kalbos kūriniai, priklausantys kultūroms ir jų lemiančiai įtakai. Aišku Daoistai, kaip Konfucianizmo modernizavime pasirodę postmodernistai, nebuvo tokie banalūs ir surado pilną „balsą“ kiekvieno individo, turinčio neišvengiamą tapatybę. Kadangi Kavolis žvelgė į filosofiją, kaip į vieną klodą Vakarų civilizacijoje, jam išvis nereikėjo klausti, kokia yra postmodernizmo bendra filosofija. Be to, patys postmodernistai atsisakė filosofijos, nuvertinę ją į vieną iš pasakų, lygią su kitomis pasakomis. Trumpai tariant, pasaulis nėra sudarytas iš branduolių, bet iš pasakų. O tų filosofinių pasakų gali būti daugybė, nes joks postmodernistas neįsivelia į Sokratiškus visų teiginių apklausinėjimus; jie gyvena teiginiais ir jiems tų teiginių nereikia paremti argumentais. Kaip sociologui, tokie teiginiai yra priimtini, kaip kultūros duotys – juk reikia priimti visa, kas yra sakoma, ar tie sakymai ateina iš pranašų, fizikų, filosofų, šamanų ar sociologinių teorijų. Jam nebuvo klausimo, ar Mead, ar Parsons mėgina „išaiškinti“ bendruomenę, ir koks išaiškinimas geriausiai atstovauja tikrovę; Kavoliui visi priklausė specifinėms, nors ir skirtingoms simbolinėms sistemoms, priklausančioms vienai ar kitai civilizacijai. Jis taip pat skaitė ir civilizacijų teorijas, nuo Sorokino iki Eisenstadto ir Dumonto. Aišku, Kavolis iškelia klausimus, kurie nėra argumentai prieš kokią teoriją, bet kurie reikalauja daugiau faktorių, kurių specifinė teorija stokoja. Kodėl Sorokino binarinė sistema neturi „dinamikos“, kurios dėka binariniai pokyčiai būtų įmanomi? Anot Kavolio, modernūs Vakarai yra dinamiški, nes ne tik jų suvokimas istorijos yra „progresyvus“, bet kad visa medžiaginė plotmė priklauso žmogaus naudai. Žmogus netarnauja kokiai nors transcendencijai, valdovui, ar net neracionaliems impulsams, bet „racionaliam savanaudiškumui“. Kaip minėta, viena išraiška tokio racionalumo yra „fabrikas.“

Kavoliui civilizacijų teorijos buvo šaltinis jo paties teoretinėms diskusijoms, bet nesukūrimui dar vienos teorijos. Problema paprasta ir sudėtinga. Modernių Vakarų civilizacijoje iškilo daugybė sričių ir jų žinovų, ir kiekvienas iš jų saugojo savo „teritoriją“. Reiškia, kad sociologui kalbėti apie fiziką, psichologiją, genetiką ir tiesiog krūvą kitų sričių yra peržengimas kompetencijos, ir visi teiginiai apie tas kitas sritis priklausytų mėgėjams, o ne žinovams. Taip pat, kiekviena sritis turi savo metodus, kurie netinka kitoms sritims, todėl nėra įmanoma paimti vieną metodą ir jį „pritaikyti“ kitų sričių mokslams. Toks užmojis, anot Kavolio, sukurtų ironišką sąmonę. Šioje plotmėje kalbėti apie tarp-discipliniškumą būtų banalybė. Bet be tarp-discipliniškumo, civilizacijų studijos patampa neįmanomos. Todėl reikia surasti kitą klodą, kurio struktūros būtų priimtinos visų disciplinų ir kultūrų. Kita bėda iškyla paklausus, ar viena civilizacijos dalis – kaip joje pasirodžiusi teorija ar metodas, galėtų būti platesnė už civilizaciją, iš kurios jie yra iškilę. Ši problema yra dar platesnė, nes vienoje civilizacijoje išsivystę teorijos ir metodai gali išvis netikti kitų civilizacijų sąmoningumui ir privesti prie teiginių apie kitus, kurie nepastebėtinai yra interpretavimas kitų, ne iš jų pačių sąmonės, ir todėl klaidingas. Juk Indija nekūrė teorijų ar metodų, bet laikė savo lemiančius tekstus – Ramayana ir Mahabarata – kaip visa įtraukiančius ir „išaiškinančius“ tekstus. Su šiomis problemomis Kavolis grumėsi visą savo kūrybišką gyvenimą – nekeldamas filosofinių klausimų, bet mėgindamas, per rinkimą daugybės duomenų iš kitų civilizacijų istorijų, jų raštų, menų, bendruomenės sistemų, surasti klodus, kurie, nors randami civilizacijų ir jų kultūrų duomenyse, yra „neutralūs“ ir visiems prieinami – bet prieinami, kaip simboliai, o ne kaip visur priimta tikrovės sąvoka. Pati tikrovės sąvoka priklauso vienai civilizacijai ir negali būti matu visoms.

Civilizacijos ir Liberalizmas

Visos minėtos problemos gali būti suvoktos esmiškai Kavolio užmojuose, kaip suprasti civilizacijas ir liberalizmą, pasirodžius ir greitai paplitus Vakarų modernizmo postmodernizmo srovei. Pastarosios turi glaudų santykį su kultūrų ir tautų tapatybės klausimu, keliančiu Kavoliui daug intelektualinių rūpesčių. Iš Kavolio studijų, jau žinome, kad randasi įvairovė modernizmų ir jų pačių rėmuose iškilusių postmodernizmų, bet dabartinėje globalizacijos srovėje, tik Vakarų postmodernizmas patapo visuotina mantra. Kavolio diskusijos – pranešimuose, seminaruose ir privačiuose pokalbiuose, glūdi šiuose rėmuose. Būdamas stropus skaitytojas, Kavolis tuojau suprato, kad negalima kalbėti apie postmodernizmą, kaip filosofiją ar teoriją, nes patys postmodernistai paneigė filosofiją ir taip pat paneigė galimybę rastis kokiai nors aprėpiančiai teorijai. Pastarosios irgi priklauso pasakoms, neturinčioms jokios išaiškinimo galios. Remiantis šia kryptimi, Kavolis teigė, kad nėra postmodernizmo, bet yra tiek postmodernizmų, kiek yra eseistų, rašančių postmodernistiškai. Reiškia, kad visi diskursai ir visos kultūros yra lygios, ir nesant vienai tiesai, visos tiesos yra lygios arba dar radikaliau, tiesos nei teisybės klausimas net negali būti keliamas. Galima sakyti, kad ir reliatyvumas turi dingti. Taip pat, dingsta tarp-discipliniškumo problemos, nes kiekvienos disciplinos diskursas neatstovauja „tikrovei“, ypač, kad ir žodis „tikrovė“ priklauso nuo specifinio diskurso, bet sukuria „pasakojimus“, ir todėl juose gali įvesti kokią tik nori „discipliną“ ir jos terminiją. Foucault egzotiški aprašymai psicho-dramų yra įdomesni, bet tai nereiškia, kad Foucault „surado kitą tikrovę“; jis sukūrė kitokį diskursą ir jame galėjo kalbėti apie ką ir kaip tik norėjo – be jokio reikalo tokį diskursą pateisinti. Anot Kavolio, postmodernistai atveria duris, kur galima sakyti viską apie viską su prielaida, kad tie sakymai neatstovauja jokiai ontologijai. Žiūrint iš filosofinio taško, postmodernizme kiekvienas eseistas patampa „filosofu“, nes jis/ji gali teigti, kad „čia mano filosofija“, o kiti turi savąsias.

Aišku, daugeliui pasekėjų kosmopolitiškumo čia atsiveria visų diskursų, visų kultūrų ir visų tekstų lygybė, reikalaujanti visuotinos tolerancijos. Reiškia kiekviena tauta, gentis turi savo diskursus, savo kultūras, savo tapatybes ir joms kitų tapatybės negali būti užmestos. Tai ir Lietuva atsirado aprėpta tokių teiginių, ir gal todėl Lietuvoje postmodernizmas yra taip įsigaliojęs. Apie atrodančią priešpriešą minėtam komunizmui, kalbėsime vėliau. Bet dabar, kokios pasirodo Kavoliui civilizacijų studijų bėdos, ypač norint būti nuosekliam. Reikia atsiminti, kad Kavoliui Sokratiški apklausinėjimai priklauso filosofijai, o ne sociologijai, ir todėl logiški prieštaravimai jam nerūpėjo; kas jam rūpėjo, tai, kaip mes galime suvokti toleranciją ir liberalizmą postmodernistų srovėse. Pradėkime nuo modernaus liberalizmo, sukurto politinės ir mokslo Apšvietų, reikalaujančių, iš principo, įvairių laisvių, teisių, lygybių ir atsakomybių, net kultūrinių teisių, ir paklauskime, kas atsitinka su visais tokiais reikalavimais. Kavoliui, civilizacijų lygmenyje, tokie reikalavimai priklauso moderniai Vakarų civilizacijai, turinčiai gilias savivaldos tradicijas ir net siekiančias Vakarų Antiką, kur vieša erdvė turėjo principinę reikšmę. Visi turi balsą ir teisę kalbėti viešai visais reikalais. Toks liberalus modernių Vakarų stovis Kavoliui atrodė, kaip sąlyga postmodernizmo „daug-diskursyvumo“ ir reikalavimo, kad visi kiti turi „teisę“ puoselėti savo kultūrą ir būti toleruojami.

Kol kas viskas atrodo savo vietoje, ir liberalizmas sutampa su visuotina tolerancija – bet tik savo Vakarų ribose. Kavoliui viešint Atėnuose su pranešimais apie postmodernizmą ir tautų tapatybes (1996), seminaro dalyviai, įvairių kultūrų ir disciplinų doktorantai, buvo labai imponuoti Kavolio erudicija ir tolerantiškumu. Bet jie/jos iškėlė nejaukius klausimus, pasirodžiusius kultūrų ir civilizacijų studijose, kaip tik, anot daugumos klausimų, netinkamus kitų civilizacijų suvokimui. Hessah Lootah ir Mona Al Bahar, abi iš Emiratų, nurodė į Vakariečių, liberaliausių feminisčių reikalavimus, kad Islamo šalyse moterys turi įgyti visuotinas teises, lygybes, laisves, kurios buvo „iškovotos“ Vakaruose. Bet, anot abiejų, visi tokie reikalavimai yra Vakariečių modernios civilizacijos kūriniai, neturintys nieko bendro su Artimųjų Rytų civilizacija. Net ir tokios sąvokos, kaip „tolerancija“ yra „mums“ nepažįstamos ir nereikalingos. Reiškia, kad jūsų – modernių Vakariečių – reikalavimai yra paslėptas Vakarų kolonializmas ir užkrovimas mums svetimos sistemos – sekiuliarios – ir sunaikinimas mūsų civilizacijos. Į diskusiją įsikišo ir vakariečių feminisčių atstovės, anot kurių, visos „visuotinų žmonių teisės“ yra kūrinys „baltų vyrų“ ir nebūtinai turi būti priimtinas vakariečių moterims. O Afro-Amerikietės labai pritarė, kad joms ir ypač Afrikos dabartiniams gyventojams, ir jų kultūroms, nėra jokio reikalo „paklusti baltų vyrų rasizmui“. Kola Delapupu iš Kenyos, pareiškė, kad Afrikos kultūros yra pranašesnės už vakarietišką „individualizmą“, nes jų bendruomenės sąryšiai yra glaudūs ir kiekvienas jaučiasi jaukiai, žinodamas, kas jis/ji yra ir kur priklauso savo genties apsuptyje. Vakarietės feministės staiga tapo „šokiruotos“, kada Kola papasakojo jo genties tradicijos kiekvieno asmens stovį ir integravimą. Anot jo, ten randasi taisyklė, kad įvairios „skolos“ turi būti grąžintos ar apmokamos nebūtinai to paties asmens arba kartos, bet tęsiasi kol viskas yra atlyginta. Taigi, seno vyro prosenelė davė trylikametės mergytės močiutei ožką ir pagal taisykles ta mergytė bus apmokėjimas už tą skolą – ji pataps to seno vyro nuosavybė.

Tada visi pastatė akis į Kavolį ir laukė jo atsakymų. Tuojau reikia priminti, kad Kavoliui nerūpėjo filosofinės problemos, pasirodžiusios diskusijose. Tokios problemos filosofijoje atrodytų sekančiai: pirma, visi diskusijų dalyviai priėmė, kad žodžio laisvė, laisvė išreikšti savo poziciją, ją pateisinti, yra modernių Vakarų filosofinio liberalizmo rezultatas. Reiškia, jie priima liberalizmą, ir reikalauja visuotinos tolerancijos, bet, tuo pačiu, teigia, kad visa tai tinka tik Vakarams, o ne jų kultūroms ir civilizacijoms. Kitaip tariant, jie savo kultūrose atmestų tokią toleranciją. Antra, kad liberalizmas (su visomis jo iškovotomis teisėmis ir tolerancija) yra Vakariečių baltų vyrų kūrinys, ir todėl netinkamas net moterims, yra neformali filosofinė klaida. Mat argumentuojama, kad specifinė pozicija yra nepriimtina, nes ji buvo atverta specifinių žmonių. Reiškia, kad specifiniai argumentai matematikoje negalioja, nes jie buvo atrasti kam nors nepatinkamų žmonių – baltų, ar arabų, ar indų. Tokie atsisakymai principų turi argumentus, kurie neparodo principų klaidingumo, bet neapykantos kokiai nors žmonių grupei. Trumpai tariant, Einšteino fizika nėra priimama, nes jisai buvo žydų kilmės. Bet Kavolis nesivėlė į tokius filosofinius argumentus ir įvairias priešpriešas, bet iškėlė pirma, istoriškumą ir laikinumą įvairių kultūrų struktūrų. Juk randasi dokumentų, raštų ir net svarbiausių asmenų pasisakymų, kuriuose tolerancija, racionalumas, teisės yra pripažintos ir net užlaikomos. Antra, ar dabartyje yra įmanoma surasti ir išlaikyti gryną civilizacijos ar specifinės kultūros tapatybę? Jau pati diskusija, ar Islamo šalyse, ar Afrikos genčių rėmuose apie toleranciją ir jos nereikalingumą, parodo neišvengiamą „užteršimą“ ir atvėrimą sąmonės kitoms galimybėms. Trečia, dauguma kultūrų tekstų yra „migloti“ ir kiekviena epocha nutaria, kas bus tokiuose tekstuose esmiška ir vartoja tokias tekstų vietas interpretuoti save ir kitus. Prie Kavolio teiginių galima pridėti ir vieną hermeneutinį „kanoną“, kur sakoma, kad specifinės tradicijos tekstai yra interpretuojami pagal interpretatorių supratimą, ir todėl nėra absoliutūs.

Suprasti Kavolį ir jo mokslišką tolerantiškumą, reikia pažvelgti į porą įvykių, paskutinis iš kurių įvyko Vilniuje po Kavolio mirties. Tai buvo UNESCO tarptautinė konferencija, pavadinta Dialogas tarp Civilizacijų. Vienoje sesijoje, kurioje dalyvavo Japonų, Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos ir Islamo pranešėjai, einant kalbai apie dialogą, kaip reikalaujantį tolerancijos visų pasisakymams, Irano ir Egipto atstovai pareiškė, kad kol Vakarai toleruos homoseksualus ir duos jiems lygias teises, tol tarp Islamo ir Vakarų nebus dialogo. Šis pasisakymas nuveda mus į Lyginamųjų Civilizacijų konferenciją (1994 m., kada Kavolis dar buvo gyvas), kur vienoje iš pagrindinių sesijų apie metodologiją, iškilo gan aštrios (nors nepiktos) diskusijos apie pagrindinę civilizacijų rolę, studijuojant savo ir kitas civilizacijas. Tose diskusijose Kavolis nurodė, kad Modernių Vakarų civilizacija sukūrė mokslinę Apšvietą, paremtą politinės Apšvietos visuotinomis teisėmis ir reikalavimu visuotino liberalaus išsilavinimo. Taigi, mokslo srityse tapo priimta, kad visi fenomenai turi būti priimami objektyviai – taip, kaip jie yra. Reiškia, visi humanitariniai mokslai, kaip sociologija, antropologija, kultūrologija, turi priimti visas kitas civilizacijas taip, kaip jos yra, leisti joms visoms būti lygioms kitoms civilizacijoms, ir studijuoti jas be jokių Vakarietiškų prielaidų. Bet visa tai, anot kitų civilizacijų diskutantų, yra modernių Vakarų civilizacijos prielaidos, neturinčios nieko bendro su kitų civilizacijų morfologijomis, ir todėl visas moksliškumas yra iš Vakarų perspektyvos (reikia priminti, kad žodis „perspektyva“ irgi yra modernių Vakarų teoretinis kūrinys). Kavolis sutiko su tokiu „nuteisimu“, bet tuojau „apsidžiaugė“, kad bus galima turėti daug konferencijų, kuriose reikės diskutuoti, kaip palyginamų civilizacijų studijos atrodys iš kitų perspektyvų. Jis tęsė diskusiją taip: paimkime Artimųjų Rytų simbolines struktūras ir paklauskime, kaip jų rėmuose reikėtų suprasti kitas civilizacijas – ypač tą modernią Vakarietišką, jos liberalizmą, humanizmą ir toleranciją? Nors jis nenorėjo nieko užgaunančio teigti, bet jis diskutavo klausimais: ar tokia simbolinė struktūra neturėtų suprasti Vakarų pagrindinį sekuliarizmą, kaip blogį, ereziją, didžiojo šėtono tarną, dekadentišką ir nupuolusį? Ar tolerancija kitų civilizacijų būtų įmanoma, ir net, ar tolerancija išvis būtų priimtina?  Ar būtų leidžiama diskutuoti Biblijas, Evangelijas, Koranus, kaip įdomias pasakas, ir teigti, kad gal jų rašytojai, daugelyje savo tekstų pasisakymuose buvo išprotėję? Jei tokia simbolinė struktūra pataptų visuotina metodologija, jai gal reikėtų uždrausti diskusijas apie toleranciją, nes tolerancija veda į dekadenciją ir nuopuolius. Kavolis išvis nekėlė logiškų klausimų apie kitų reikalavimus būti toleruojamais, o patiems paneigiančiais toleranciją, bet jų kaltinimais vien Vakarų, kaip „imperialistinių“, neprisipažįstant jų pačių imperializmų.

Po ilgokos tylos, Kavolis pasuko diskusiją kita kryptimi, būtent, kodėl kitų civilizacijų piliečiai, siekiantys pokyčių, visuomet reikalauja tų modernių Vakarietiškų teisių, tolerancijos ir Vakarų dėmesio, ir pripažinimo. Aš irgi pridėjau savo balsą, paklausdamas, kad man daug keliaujant akademikai ir studentai neklausė, ar Kinija, Indija, Naujoji Zelandija, ką nors apie juos žino, bet ar Vakariečiai kreipia į juos dėmesį, ir kodėl Vakariečiai nepasiskubino juos „išgelbėti“? – ar pašalpa, ekonominių režimo spaudimų, ar sudarant sąlygas ištempti daugiau jaunimo studijuoti Vakaruose. Kavoliui tokie dalykai buvo aiškūs ir jis tęsė diskusijas bendros liberalizmo ir tolerancijos link. Liberalizmas, anot Kavolio pastabų, turi būti sekuliarus ir toleruoti įvairovę pažiūrų, bet netoleruoti tokių pažiūrų, kurios norėtų patapti absoliučios ir paneigti liberalizmą ir toleranciją.  Konkrečiai kalbant, mes galime moksliškai-abstrakčiai toleruoti kitus, analizuoti jų simbolines struktūras, bet negalime toleruoti jų reikalavimų, kad jų pažiūros pataptų vienintelės konkrečiame gyvenime. Viena iš „priežasčių“ šio reikalavimo iškilo iš Kavolio žavesio tokiomis civilizacijomis, kuriose klestėjo ir klesti kūrybiškumas, dinamika, pokyčiai, o visa tai yra paremta „agonalia“ simbolika, anot kurios, yra būtina kultūriškos įtampos, sudarančios vešlumą visose bendruomenės srityse. Anot jo, tokia „agonalia“ nesukuria „priešų“, bet kaip tik skatina save ir „priešus“ patapti kūrybiškais, ir toks visapusiškas kūrybiškumas yra pagrindinė sąlyga laisvės, tolerancijos ir išvengimo kraujuotų sandūrių. Kaip pavyzdžiai jam buvo klasikinė Kinija ir Graikija, kuriose „šviesūs“ valdovai ir mąstytojai klestėjo ir reikalavo kitų klestėjimo. Anot jo, net ir sociologijos teorija neturėtų būti, kaip vidurinės Amerikiečių klasės žmonių kiemas, su gražiai nupjauta žole ir nudažyta tvora, bet su šiek tiek neapkarpytų krūmų ir laukinių žolių. Anot jo, kartais tvarka gali būti bloga, ir betvarkė gera. Mūsų asmeniškose diskusijose jam visuomet patikdavo Nietzsche‘ės pasisakymas, kad kūrybiškumui kiekvienoje sieloje turėtų glūdėti šiek tiek chaoso. Šios metaforos Kavoliui buvo išraiškos liberalizmo, kuris nėra teorija, bet „agonalinė“ kūrybos erdvė visoms laikinoms ir priešpriešų, ir klaidingumo nebijančioms teorijoms. Čia jau turi būti aišku, kodėl Kavoliui komunizmas-kosmopolitizmas ir fašistinis nacionalizmas tampa nepriimtini.

Nors jis „nesikišo“ į filosofiją, mūsų diskusijose jam buvo patrauklios filosofijos, kurios nebijojo pripažinti sąmonę, sąmoningumą ir sąmoningumo trajektorijas, ir jų simbolines civilizacijų struktūras. O man, kaip „atstovui“ filosofijos krypties, kurioje sąmoningumas ir sąmonė turi pirmenybę, buvo jauku diskutuoti įvairias temas su sąmoningu žmogumi. Jei skaitytojų neužrūstinsiu, norėčiau duoti porą pavyzdžių iš Kavolio atkaklumo, ginant sąmonės pirmenybę. Labai seniai, gal 80-tųjų metų pradžioje, aš su savo vienu studentu nuvairavome pasiimti Kavolio ir Slotino (Kavolio kolegijos kolegos), ir važiavome į Haverhill kolegiją, Mass valstijoje, į lyginamųjų civilizacijų konferenciją. Nuo Kavolio iki tos kolegijos buvo 11 valandų kelionė. Tai su studentu pernakvojome pas Kavolius ir po didžių, skaniausių pusryčių, pagamintų Ritos Kavolienės, mes iškeliavome. Čia reikia įterpti dar vieną Kavolio ydą: jam nebuvo svarbus žmogaus stažas, amžius ar mokslinis laipsnis. Jam buvo svarbus žmogaus kūrybiškumas ir drąsa ieškoti, atverti ir kurti kitokias galimybes. Tai mano studentas, Timothy Widman, kuris skaitė pranešimą minėtoje pirmoje Gebserio konferencijoje mano universitete, kur dalyvavo Kavolis ir Lingis, ir daug Europiečių, Widman pranešimas buvo apie deivės Atėnės veiklą Trojos kare. Po jo pranešimo tuojau prabilo Kavolis ir paklausė, ar jo interpretacija paremta kokių Graikų klasikų žinovų tekstais? Widamn atsakas: aš neskaitau komentarų – aš skaitau originalus. Matote, tas vaikinas išmoko klasikinę Homerišką Graikų kalbą ir suprato Graikų tradiciją savo paties interpretavimu originalų. Tuojau Kavolis paklausė, ar Widman yra „post-doktorantas“ Ohio universitete? Widman atsakė, kad jis yra Mickūno magistrantas. Kaip minėjau, Kavolis paprašė pakviesti Lingį į lyginamųjų civilizacijų konferenciją, ir taip pat jis pakvietė Timothy Widman, magistrantą, skaityti pranešimą apie Graikų klasiką, pasaulinėje konferencijoje. Taigi, ir visi keturi keliavome į tą konferenciją.

Toje konferencijoje dalyvavo garsusis Harvardo sociologas Parsons, Lyginamųjų Civilizacijų bendruomenės prezidentas Nelson ir kitos žvaigždės. Man teko skaityti pranešimą apie „Magišką Sąmonę“, o toje pačioje sesijoje pranešimą skaitė Nelson. Moderavo Parson. Kaip dera, save ir savo draugus laikantis ypatingais žmonėmis, noriai kelia juos į aukščiausią stažą. Šį kartą, kėlė stažą mano sąskaitai. Parson visą laiką kartojo arba, pristatydamas mane ir Nelson, arba diskusijų metu, kaip „Ponas Mickūnas ir Profesorius Nelson“. Po mudviejų pranešimų, klausytojai buvo pakviesti paprašyti kopijų iš pranešėjų; visi susirikiavo prieš mane ir man reikėjo daug triūso užsirašyti visų adresus; prie Nelson nebuvo nei vieno norinčio jo pranešimo. Staiga iš auditorijos iškilo pirmas balsas Widman, kuris pareiškė: „Atleiskite, čia nėra tik ponas Mickūnas, jis yra mano Graikų klasikos profesorius“, o antras balsas, Kavolio, „gal mūsų konferencijose neturėtų galioti tokie keisti klasių skirtumai“. Bendrame posėdyje Slotkinas ir aš pasiūlėme, kad Lyginamųjų Civilizacijų sekantis prezidentas turėtų būti Kavolis. Už jį balsavo 80 procentų dalyvių. Grįžome su šypsenomis į Kavolio namus ir pareiškėme Ritai: būk pagarbi, nes dabar parvežėme Lyginamųjų Civilizacijų bendruomenės prezidentą. Bet, iš principo, Kavoliui rūpėjo sąmonė, nepaisant kokioje plotmėje, ar maginėje, ar mitologinėje, ar net romantiškoje.

Todėl kitas atvejis, kur iškilo sąmonės klausimas ir jos pagrindinis sąstatas, irgi pasireiškė Lyginamųjų Civilizacijų konferencijoje, Milwaukee Universitete, Wisconsino valstijoje. Kavolis paprašė, kad išaiškinčiau pranešime, kas yra „transcendentalinė sąmonė“ Vakaruose ir Rytuose. Didelė užduotis, bet jam atrodė būtina po mūsų susitikimų pas jį ir pas mane. Čia ir teko atverti Husserlio fenomenologijos pagrindą, vadinamą „gyvenama dabartis“, kuri, kaip sąmonė, turi neišvengiamai dvi skirtingas ir neišskiriamas plotmes: pastovumas ir tėkmė, ir jų variantai skirtingose civilizacijose, išreikštais įvairove kultūrinių pasakų, teorijų, mitų ir mokslų. Iš šios fenomenologinės plotmės išvystėme daugybę galimų civilizacinių analizių, bet aišku, ne paskutinių, nes Kavoliui ir man rūpėjo, ar viskas tinka į tokią gyvenamą dabartį. Nors, anot Ritos Kavolienės, mes buvome „amžini draugai“, niekada nepasakojau Kavoliui, kad esu Zen Budistas ir, kad Zen peržengia transcendentalinės sąmonės ribas, ir todėl reikia analizes stumti toliau. Bet tai nebuvo kliūtis, nes Zen turintis glaudų sąlyti su Daoizmu, ir kaip minėta, su Lietuvos ūkininko sąmone, leido mums bendrauti daugybę metų. Jis niekada nedings iš Lietuvos sąmonės trajektorijos – jis yra ta sąmonė. Nors dingusiam, bet niekada neužmirštamam, pagal pagonišką kalbą, „bendrui“, Vytautui Kavoliui.

Iš skaidrios mėlynės, Algis Mickūnas

2021 m. vasario 23 d.

Share Button
Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code