ALGIS MICKŪNAS. GYVENIMAS IR KŪRYBA: METAFIZIKOS KRITIKA

Šio straipsnio tikslas iškelti Nietzsche’ės argumentus, kuriais jis grindžia Vakarų metafizikos žlugimą ir atveria gyvenimo, kaip meno kūrinio sąvoką. Toks uždavinys reikalauja tiksliai apibrėžti metafizikos ribas ir atskleisti, kaip Nietzsche’ės argumentai atsekami dabartinėse filosofijos šakose, nors jų atstovai ir nenori pripažinti juos slypint visoje Nietzsche‘ės gyvenimo sampratos perspektyvoje. Šiandien nebegalime paneigti, kad įvairiausios, net ir viena kitai prieštaraujančios filosofinės kryptys, Nietzsche’ę laiko tokių krypčių pradininku. Visos jos – feminizmas, postmodernizmas, antifeminizmas, Naujasis amžius, biologizmas, psichologizmas, nihilizmas, evoliucijos teorija ir anarchizmas Nietzsche’ę gerbia ir, nors kritikuoja, bet neignoruoja. Jis vadinamas ir Dievo žudiku, ir Antikristu, paskutiniuoju metafiziku, valios ir jėgos šalininku ir betiksliu svaičiotoju. Tokie prieštaringi yra vertinimai. Juos lemia filosofo raštų stilius, ironiški pasisakymai, metaforiškos ir alegoriškos potekstės, ezoterinis išraiškos būdas, saviironija, prieštaringos teorijos. Nietzche’ę skirtingai vertina ir didieji mąstytojai ir XX a. komentatoriai – Heideggeris, Jaspersas, Kaufmann, Volkmann-Schluck. Jie prieštarauja vieni kitiems, žaismingai ir aistringai kovodami už savo tiesas. Tad įdomu dar sykį atverti „duobę geliančių gyvačių“ ir įmesti į ją dar vieną barškuolę.

Šis trumpas ekskursas į Nietzsche’ės filosofiją neturi tikslo prieštarauti, cituoti ir pasisakyti už arba prieš įvairias Nietzsche’ės interpretacijas, tuo labiau siūlyti „teisingesnę ir naujesnę, kritiškesnę“ Nietzsche‘ės ir jo interpretatorių versiją. Priešingai. Šis straipsnis – filosofinė užduotis permąstyti dramą su Nietzsche, jo paties tezes, galimus jų trūkumus, reikalaujančius pagrindimo kitomis tezėmis ar net antitezėmis. Tai tam tikras žaismas su jo paties sampratos pokyčiais kintančio gyvenimo ir pasaulio akivaizdoje. Neturime pamiršti, kad Nietzsche‘ė dažnai teigia, jo pažiūras esant tik reakcija į tokių mokslų, kaip astronomija arba žmonių elgesio ir moralės pokyčius.

TRUMPAI

Mūsų mažytė planeta, būdama tik menka dulkelė tarp daugybės galaktikų ir žvaigždžių, nebegali būti užuovėja tokiai nereikšmingai būtybei kaip žmogus. Nietzsche‘ė skelbia kosminį, jau seniai žinomą suvokimą ir verčia mus pripažinti nykią, nors gal ir neamžiną, tiesą. Tas pat pasakytina apie dievybių ir jų motinų mirtį. Nietzsche‘ė nesibaimina pirštu prikišamai parodyti skirtumą tarp „tikinčiųjų“ žodžių šventadieniais ir jų veiksmų kasdienybėje. „Nekaltinkit manęs už tai, ką aš sakau, nes aš tik parodau, kaip jūs iš tikrųjų gyvenate. Jūs įmūrijote savo dievybes šventyklose, kur negali matyti jūsų veiksmų dienos šviesoje.“ Jei yra gyvenimo tiesa, tai ja turi būti gyvenama. Jei pagal savo tiesas negyvenate, tai jos ir jų dievybės yra mirusios. Kaip teorijoms, taip ir dievybėms žmonijos dramoje skirtas tam tikras laikas. Jos dingsta, kai gyvenimui pasidaro nebereikalingos. Šios įžvalgos sudaro Nietzsche’ės teorinių antropomorfizmų dalelę. Antropomorfinė dievybių sąvoka nėra pagrindinė žmogaus gyvenimo atropomorfizmo forma, nes pats antropomorfizmas yra tik vienas žmogaus gyvenimo būdų. Be abejo, Nietzsche’ės laikais buvo manoma, kad visi teiginiai ir teorijos yra tik kokios nors gyvybės interpretacijos, bet toks perspektyvizmas negali egzistuoti be priešpriešų. Jeigu visos teorijos yra specifinių gyvybių tik interpretacijos, tai Nietzsche‘ės interpretacija taip pat turėtų būti specifinės gyvybės poreikiu. Tuo atveju, ji prarastų savo teorinę bendrybę. Šiame straipsnyje ir kitos dilemos bus gvildenamos giliau. Galimas daiktas, jos atrodys nepakankamai paremtos, per lėkštai suprantant gyvenimą, kitimą ir kosmosą. Dėl to reikia iki galo išsiaiškinti Nietzsche’ės tezes, besivystančiomis gyvenimo prasmės ir kosmoso sąrangos suvokimo sąlygomis. „Gyvenimas“ ir „kosmosas“ – tai dvi centrinės šio straipsnio atspirtys. Jos įvairiomis išraiškomis sutinkamos visame dėstyme, pradedant nuo kalbos ir žvelgiant per nihilizmą, perspektyvumą arba pasaulėžiūras, istoriją, tikslus, ontologiją ir metafiziką. Įvairios temos taip pat yra gyvenimo ir kosmoso išraiškos. Kosmosas yra visata ir neturi nieko bendra su žmogiškąja kosmoso, kaip mūsų pasaulio sandaros, samprata.

Be abejo, apie šiuos dalykus jau ne kartą buvo diskutuota. Vadinasi, ir kiti rungėsi su Nietzsche’ės užmojais filosofuoti. Tai pagirtina, nes filosofavimas – klausimai pačiam sau, drąsa pasijuokti iš savo žaismo. Nietzsche’ės darbuose šis požiūris dažnas ir giriamas iki Sokrato ir Diogeno lygio. Šis straipsnis pratęs tokį žaismingą filosofavimą ir dialogą su vertu priešu ir bendraminčiu – Nietzsche’ės raštais. Taigi mano užduotis – filosofijos istorijoje ne pirmoji ir ne paskutinė.

KALBA

Pradėsime nuo argumento, kad visa, kas egzistuoja, yra nuolatinio kitimo būsenoje. Kitaip tariant visatos „būtis“ yra pokytis. Nors įvairios teorijos tebežada įrodymų, kad esama substancijos, kuri išlaiko savo tapatybę įvairiai kintant jos ypatybėms, iki šiol tai dar nepavyko. Kiekviena ypatybė, kuri buvo laikyta laikina, atvėrė kitas irgi laikinas ypatybes, bet niekada nerastas nekintamas branduolys, turintis savo tęstinumą. Visa ką žinome apie substantyvumą, sutampa su specifinės gyvybės – žmogaus – sukūrimu ontologiniu arba transcenduojančiu metafiziniu pagrindu ir formaliomis sąlygomis tokiai gyvybei egzistuoti. Vienu atveju, visa tai gali būti specifinės kalbos gramatikos – kalbos egiptizavimo rezultatas, kur kiekvienas daiktavardis reiškia ką nors pastovaus, amžiną piramidę, o kiekvienas būdvardis įvardija tokio pastovumo fenomenus.

Kalbinė prielaida siūlo dvi galimybes: pirma, kalba nustato kokį nors tariamą pastovumą, atsekamą per įvairias ypatybes ir perspektyvas, ir antra, pastovaus dalyko ypatybės irgi yra pastovios ir nelaikinos. Išdidžiai teigiama, kad „žmogus yra racionali būtybė“, kuri, nepaisydama erdvės, judesio ir laiko, išlaiko savo tapatybę. Jei patikėtume teiginiu, tai istorija nebūtų įgavusi „kraujo lopšio“ pavadinimo. Žiaurios kovos, iššvaistyti gyvenimai ir turtai, dėl kažkieno užgaidų užstatytos ir praloštos imperijos leidžia numanyti daug didesnį „racionalumą“ negu ta blanki, formali abstrakcija, kurią žmonijai siūlo filosofai. Toks racionalumas neatstovauja jokiai tikrovei. Jis išreiškia tik žmogiškas pastangas sukurti trumpalaikį žemėlapį, kuris neatspindi tikrovės, tik padeda žmogui orientuotis. Toks patogumas sudaro iliuziją pastovumo, kuris gyvenime nėra pastebėtas.

Bet žvelgiant filosofiškai, tokia iliuzija vis dar laikoma tikrovės vaizdiniu, sudarančiu įspūdį, kad ir tikrovė yra racionali. Teiginių „žmogus yra racionalus“ ir „tikrovė yra racionali“ sugretinti negalima, tuo atveju, kai „racionalumas“ sukurtas žmogaus patogumui. Bet sugretinimas galimas, kaip „tikrovės racionalumas“ yra tokio patogumo interpretacija. Teiginys, kad tikrovė yra racionali, iškeliamas teologijoje, kuri teigia, kad Dievas sutvėrė pasaulį pagal racionalias taisykles ir todėl žmogaus racionalumas leidžia tokį pasaulį suprasti. Dabar toks teiginys pasitelkiamas net kovojant prieš evoliucijos teoriją, nes pastaroji negali paaiškinti itin komplikuotos gyvybės ir jos sandaros be prielaidų, kad visa tai sukurta protingo kūrėjo. Tai sunku priimti bet kokiai blaiviai filosofijai. Todėl sukuriamos teorijos, teigiančios, kad ateityje žmogaus protas išsivystys taip, jog tikrovės racionalumą pajėgs suvokti. Jei mums ateityje iš tiesų pasisektų nustatyti taisykles, pagal kurias veikia tikrovė, mes savo racionalumą suprastume ir prie jo reikalavimų galėtume prisitaikyti. Nietzsche’ei tokie argumentai pasirodytų keisti, lėkšti ir nesąmoningi. Jeigu tikrovė veiktų pagal racionalias taisykles, tada ir žmogus, būdamas neišvengiama tikrovės dalis, turėtų elgtis būtinai pagal tokias taisykles, nesitikėtų, kad ateitis atskleis, kaip suprasti visatą ir racionaliai elgtis. Kadangi žmogus taip nesielgia, pagal racionalios visatos tezę, žmogus negali suprasti tikrovės racionalumo. Šiuo atveju, turime pripažinti, kad racionalumas yra vienas iš žmogaus sukurtų poreikių ir gali savo neracionalaus pagrindo neatskleisti. Poreikis racionalumo, nuo kurio žmogus yra nukrypęs, bet kuriam privalo paklusti, pasirodo esąs bet kokios gyvybiškos būties vertybė. Šiuo atveju, pogrindyje racionalumo nušvinta įsakymas, „tu turi“, ir atveria neracionalios jėgos ir interesų reikalavimus. Pasirodo, kad ir racionalumas gali būti sukurtas, siekiant tam tikrų interesų, ir visi racionalūs teigimai tampa aštriais ir klastingais kovos įrankiais jėgų susiskirstymuose. Ne paslaptis, kad apie jėgą, net diskursyvines jėgas, šiandien kalbama ir „mandagiose“ bendruomenėse.

Vieną ypatingiausių filosofinių teiginių XX a. pateikia „lingvistikos“ kryptis, kuri visatą supranta, kaip kalbos kūrinį. Pasak šios krypties, visos mąstymo, patirties ir elgesio struktūros priklauso nuo kalbos. Pastaroji yra pagrindinė racionalumo logika. Laikantis tokio požiūrio, galima teigti, kad kalba nėra įvaizdis, replika, kopija arba nuoroda į tikrovę. Laikoma, kad tarp įvairių kalbų tik loginė kalba yra racionali, peržengianti laiko ir erdvės pokyčių įvairovę. Tokia kalba galima formuoti bet kokį turinį. Ji nėra išvedama iš jokio turinio ir jokių patirčių. Tokia racionali formali kalba grįžta į formalios sistemos duoties tradicinę metafiziką, prie „grynųjų formų“, egzistuojančių nepriklausomai nuo kintančių įvykių ir kalbų. Siekiamybė – kiek tik įmanoma sutapti su tokiomis formomis arba prie jų prisitaikyti. Toks siekimo formų arba formalių taisyklių reikalavimas nesutampa su jokia tikrove, bet reikalauja, kad tikrovė prie jo prisitaikytų.

Jei sutiksime, kad tokia kalba neišsirutulioja, vykstant įvykiams, negalėsime laikyti, kad ji – įvaizdis įvykių, kurie yra racionalūs arba logiški. Jei tokia kalba reikalauja, kad patirties turinys paklustų jos taisyklėms, ji negali būti visuotinė. Kalbų yra daugybė ir kiekvienas jos vartotojas norėtų, kad jo kalba būtų visiems bendra, nes mano ja geriausiai atspindint tikrovę. Tačiau aišku, kad „aukštesnio lygio“ kalba, jeigu tik tokia būtų sukurta, nereikštų nieko daugiau, kad sukurta dar viena kalba neturinti jokios visa aprėpiančios galios.

Žinoma, kad įvairios grupės kuria kalbas, kurios netampa tikrovės atspindžiu. Jeigu kuri nors kalba taptų racionaliu tikrovės atspindžiu, ji turėtų būti ne tik visuotinė, bet tik viena. Kadangi pasaulyje kalbų yra daug, tai vadinamoji racionalioji loginė kalba yra tik viena tarp kitų ir nė viena iš jų nėra aukštesnė ar žemesnė. Kiekviena yra teisinga, nes nė viena negali būti matuojama pagal visoms vienodą absoliučią duotį. Kiekviena jų turi savo logiką ir savo racionalumą. Todėl negalima teigti, kad yra tik viena kalba ir vienas racionalumas. Be to, kalbos kinta ir tuo pačiu kinta tikrovės vertinimas. Nėra nieko pastovaus ir pasikartojančio, nepaisant visų viršlaikinų ir viršerdvinių teiginių.

GYVENIMAS

Daugybė žmogaus genčių per amžius įvairiuose žemynuose mėgino aiškinti gyvenimą, jo veiklas ir komplikuotą įvairovę, net jo vaidmenį didžiulėje visatos dramoje. Kiekviena siūlė savo versiją, kaip gyvenimas turi būti suprantamas. Jeigu tos teorijos išliko ilgiau, atgijo kaip „antikos išmintis“, kaip vaistas nuo visų žmonijos negalavimų. Bet labai mažai jų skyrė tiek dėmesio gyvenimo fenomenams ir jų peripetijoms, kaip Nitzsche’ė. Jautrumas, kuriuo jis atskleidė „nepatogius“ gyvenimo momentus, yra viena iš priežasčių, sukėlusių prieš jo raštus tiek aršių išpuolių. Bet jo aršiausi priešai, savo išpuoliais, kaip tik ir patvirtino Nietzsch’ės gyvenimo sampratą. Ji neatsako į klausimą, kas yra gyvenimas, bet atveria gyvenimo fenomenus, kuriuose dar prieš visus teoretinius aiškinimus pasirodo gyvos būtybės. Tiksliau sakant, jos ne „pasirodo“, nes gyvenimas nėra substantyvus dalykas, atsiskleidžiąs per fenomenus. Net užuomina apie fenomenus leidžia suvokti, kad gyvenimas ir jo fenomenas yra du atskiri dalykai. Taigi kalbų apie fenomenus reikės atsisakyti. Gyvenimas tėra išgyventa patirtis. Šiuo atveju, tikrovės, kurios glūdi užnugaryje fenomenų, arba esą aukščiau gyvenimo, gali būti laikini fenomenai, kaip reikalingos klastos pridengti kitus fenomenus. Tai, kas buvo kadaise laikoma tikrove, išgyvenamos dinamikos akivaizdoje, yra užduočių arba gyvenimo poreikis. Gyvenimas, kaip nesiliaujantis kitimas, kartais gali būti interpretuojamas ontologiškai, lyg turintis norus, kovas, laikinus džiaugsmus ir siaubus; bet šio straipsnio pradžioje ir pabaigoje visi įvykiai bus vertinami, kaip nepastovūs, o gyvenimas bus traktuojamas, kaip vienas iš nepaliaujamai kintančių vyksmų. Kitimas bus nušviečiamas, kaip kosminis žaismas. Tačiau, norint šį žaismą atskleisti, reikia atskleisti ir būdus, kuriais jis buvo suvoktas: pastovios tiesos, solidūs daiktai ir nekintančios duotys, net būtybių būtis interpretuota, kaip amžina dievybė. Toks amžinumas yra tik viena pastovumo poieškio, pasikartojimo ir tapatybės tęstinumo išraiška.

Jei visa, kas gyva kinta, kas tada laikoma nejudančiu, absoliučiai nekintančiu, negyvu ir išvis neegzistuojančiu? Šis pastovumo paneigimas panaigia ir metafiziką, ir todėl reikia apmąstyti Nietzsche’ės užmojį suvokti metafiziką jos pačios ribose ir jos pačios lūžyje. Tai yra modernioji iš Vakarų pasiskolinta Nietzsche’ės prielaida, kuri apriboja metafiziką; jos perspektyvumą arba pasaulėžiūras. Nietzsche’ės metafizikos sąvoka reikalauja pasiekti ir net pranokti galutinę moderniųjų Vakarų prielaidą. Perspektyvumas atsiskleidžia, kaip „pasaulėžiūra“: graikų pasaulėžiūra, religinė, mokslinė, kalbinė, mitologinė ir įvairios kitos. Pastarosios yra specifinio pobūdžio: nepritaikomos prie savaime jau egzistuojančio pasaulio, bet tarsi rėmai, tarp kurių žmogus gyvena. Šalia pasaulėžiūros nėra jokio kito savaime egzistuojančio pasaulio. Ji nėra pasaulio kopija, bet kiekvienos gyvybės pasaulis prasideda ir baigiasi su jos pasaulėžiūra. Vadinasi, būtis ir visos gyvos būtybės bei jų sąsajos lemiamos pasaulėžiūros. Visatos duotį tarp pasaulėžiūrų Nietzsche‘ė apmąsto, kaip gyvenimo santykį su savimi. Gyvenimo pagrindas slypi jame pačiame ir negali būti aiškinamas kuo nors kitu. Bet kokia pastanga išaiškinti gyvenimą sukuria kitą gyvenimo sampratą ir dar sukuria vieną gyvenimo ryšį, priklausantį nuo tokio gyvenimo poreikių. Šis argumentas gali pasirodyti ir nepakankamas Nietzsche’ei, nes jis tėra tik vienas iš daugelio požiūrių, nors ir pretenduoja būti universalus. Išvadą rasime šios straipsnio pabaigoje, kur paaiškės, kad gyvenimas galimas ir be jokios pasaulėžiūros. Bet dabar galime spėlioti, kad atsakymą rastume, jei pasaulėžiūrą laikytume metafizikos riba. Taip galvojama, kai metafizika laikoma vienintele galima pasaulėžiūra. Ką mąsto apie tai Nietzsche‘ė?

Kintantis gyvenimas žeidžia ir net naikina kitų gyvenimus, veikdamas kaip jėga. Gyvenimo tęstinumas neišvengiamai susiduria su kliūtimis ir turi vartoti jėgą jas įveikti. Nevartodamas jėgos, gyvenimas dingsta. Taigi jis negali egzistuoti be veiklos. Nekisdamas jis negali tęstis. Arba jis jėga įveikia pasipriešinimą ir stiprėja. Bet veiklioji jėga nėra gyvenimo savybė. Jis tik sudarytas iš veiksmų ir kiekvienas veiksmas sutampa su kuriuo nors gyvenimo momentu. Jėga – tai ryšys ir sandūris su kitu įvykiu, su kita jėga ir tuo pačiu su savimi, nes kita jėga atveria, pažadina ir sukuria gyvenimo pajėgumus. Gauname itin unikalią logiką: pasipriešinimas ugdo ir stiprina jėgas. Gyvenimas, kuris prisiima vis stipresnius iššūkius, taip pat auga, plečiasi, stiprėja ir tęsiasi. Visa, kas gyva, įskaitant ir žmogų, veržiasi nugalėti vis didesnes kliūtis ir didina savo jėgas. Kovodamos gyvūnų rūšys daro atranką: išlieka stipriausios.

Gyvybė veržiasi būti pratęsta per stipriausias savo genties ar rūšies narius. Silpnieji taip pat kovoja, o neatsilaikę – žūva. Be pasipriešinimo ir kliūčių gyvybė silpnėja. „Pasipriešinimas“ ir „kliūtis“ turi tokią gyvenimo logiką: susidurti su silpnesne kliūtimi, reiškia susilpnėti. Tik susidūrimas su stipresnėmis kliūtimis reikalaujančiomis įtampos, augimo, sustiprina. Jei žaisi šachmatais su pradinukais, nepatobulėsi; žaisdamas su meistru, jei ir pralaimėsi, tapsi tvirtesnis. Gal praloši daug kartų, bet daug išmoksi, įgysi patirties. Pagal tokią logiką, visi gyvi įvykiai ugdo valią ir jėgą. Sėkla siunčia daigus į saulės jėgų erdvę ir šaknis į drėgnas ir tamsias gelmes, nugalėdama kliūtis. Todėl ji praskelia betoną ir auga. Tuo paneigiama viena iš svarbiųjų evoliucijos tezių, teigiančių, kad gyvenimas yra prisitaikymas prie aplinkos. Prisitaikymas veda į sąstingį, veiksmų kartojimą ir silpnėjimą. Stiprybę teikia tik kliūtys ir reikalavimai. Taip, bet kokia pasaulėžiūra turi savo pasaulį ir neišvengiamai skiriasi kelią į gyvenimą, vartodama valios jėgą. Kiekvienas gyvas padaras stengiasi tapti stipresnis už kitą ir susidaryti savo pasaulėžiūrą pagal savo jėgos erdvę. Štai net ir žinyba yra pasaulėžiūra, nes ji nėra atspindys tikrovės bet pajungimas visų įvykių po gyvybės jėgomis ir poreikiais. Kas yra laikoma, kaip tikrovė ir tiesa, sutampa su gyvenimo sąryšiu ir su gyvenimo poreikiais. Tiesa yra specifinės gyvybės veikla. Jei koks nors aukščiausias teiginys neįgyvendintas, jis neturi jokios tikrovės, nes tikrovė atliepia gyvenimo veiksmus. Kitaip tariant, jei racionalios teorijos nėra kilusios iš gyvųjų eigų, tai jų tikrovė ir tiesa gali išsiveržti tik tada, kai kokia nors gyvybė imtų gyventi pagal jų nuorodas. Bet kokios metafizinės tiesos vertybės pasiteisina tik tada, kai jos imamos taikyti gyvenime. Bet, kaip jau buvo pastebėta, žmonės, kaip gyvūnų rūšys, neįkūnija jokių racionalių vertybių.

Nietzsche’ės logikoje čia iškyla svarbus klausimas: kaip suprasti įvairių gyvūnų gyvenimo sandūrius ir pokyčius? Ar išvis galimas koks nors ne metafizinis būdas suprasti gyvenimą kaip visumą? Metafizika bandė suvokti visas būtybes pagal aukščiausios ir absoliučios Būties nuorodas. Bet Nietzsche‘ė ieško kito kelio: visa kas yra, kinta, ir visą kitimas nulemtas valios ir jėgos; pastaroji yra siekis kilti aukščiau ir toliau, nepaliaujamas ryšys su savimi, stengiantis save peržengti. Bet gyvenimas yra toks veržlus, kad skatina norą gyventi, nepaisant sąlygų, norą gyventi amžinai. Toks gyvenimo veržlumas Nietzsche’ei yra mįslė.

Kaip tokią mįslę įminti? Kyla klausimas, ar gyvenimas turi prasmę, tikslą, kryptį, reikšmę? Spręsdamas šią mįslę, Nietzsche’ė žaidžia amžino pasikartojimo sąvoka, remdamasis tuo laikinu mokslu – metafizika. Ji teigė, kad per tam tikrą laiką pasaulio įvykiai arba reiškiniai, kurių iš tiesų yra ribotas skaičius, pasikartos, susitelks į tuos pačius pavidalus, tas pačias būtybes, ir visa, kas dabar yra visatoje, įskaitant ir dabartį, sugrįš vėl. Gyvenimas esąs prasmingas, nes kiekvienas „aš“ sugrįš, pasikartos daugybę kartų, teigdamas, kad gyventi verta. Bet tokiai sampratai priešinasi patirtis, kuri rodo, kad specifinės sąvokos tinka tik kokiai nors vienai pasaulėžiūrai. Toks gyvenimo įsivaizdavimas priimtinas, anot Nietzsche’ės, vergo sąmonei, nes vergas norėtų gyventi dar kartą geresniame pasaulyje.

Noras pakartoti, kas jau kartą išgyventa, palieka vietos vilčiai, šį sykį gyventi, kaip tie, kurie gyvena be rūpesčių ir visapusiškai. Tokių gyvenimo vaizdinių daugiausiai randame Viduriniųjų Rytuose sukurtų asmenybių kultuose.

Mąstant metafiziškai, amžino pasikartojimo vaizdinys turi svarbesnę priežastį negu žmogiška vergų sąmonė. Tai – prielaida, kad pastovios ir nekintančios „dalys“ yra įvairiausių kombinacijų ir jų pasikartojančių tapatybių pagrindas. Iš tų įvairių variantų susidaro stabilūs dalykai ir jų pasikartojančios kombinacijos įgauna savo tapatybę. Ši prielaida – tai dar vienas žmogaus metafizinio pastovumo nostalgijos įrodymas. Sunku suprasti ir iliuziją, kad kiekvieną akimirką gyvoji visata trokšta amžino gyvenimo pasikartojimo. Tokia iliuzija atskleidžia žmogaus troškimą, kad kosmosas sudarytų sąlygas žmogui amžinai kartotis. Išvengti tokiai iliuzijai reikia suprasti, kad gyvybės formų kritimas yra gyvenimo eiga. Kitoje tokioje gyvenimo formoje, kaip jau minėta, yra sąryšis su gyvenimo poreikiais. Taigi įvairiausios gyvybės ir jų pasaulėžiūros sudaro sąryšį su savimi, kaip valia siekianti jėgos. Suvokti šią amžiną kaitą ir jos ryšį su savimi gali tik antžmogis. Kol valios ir jėgos ryšys nepritaikytas gyvenime, tol gyvuos ir metafizika. Žmogus, siekiantis amžino pasikartojimo, nesuvokiąs gyvenimo kaitos, tegali būti tik tiltas į antžmogį. Juk amžino pasikartojimo idėja yra gyvenimo kaitos ir meniškos savikūrybos neigimas. Ji kliudo peržengti metafizines silpnybes, neigiančias trukmės laikinumą. Anot Nietzsche’ės, toks neigimas remiasi specifinio gyvenimo kerštu, kuris iš esmės yra kerštas prieš patį laiką.

Kerštas yra vienas gilesnių metafizikos pagrindų. Keršto sąvoka nėra antropomorfinis supratimas tarsi gyvenimas keršytų savo priešams – tai būtų labai jau lėkšta. Dažniausiai žmogus nori keršyti kitiems už kokią nors „skriaudą“ ar „įžeidimą“. Net dauguma moralės normų remiasi tokiu kerštu – dievybės yra sukurtos, kaip jėgos, galinčios nugalėti ir atkeršyti mūsų priešams. Tie, kurie nepakluso mūsų valiai, turės už tai atkentėti. Tomo Akviniečio žodžiai iliustruoja tokį vienos moralės pagrindą. Anot jo, šalia džiaugsmo danguje regėti dieviškąjį tėvą, dar didesnis džiaugsmas bus regėti amžinas nuodėmingųjų kančias. Ši moralinė vizija taip pat pagrįsta valios galia, nes kiekviena moralė ragina kitus kam nors paklusti ir pasiduoti kito valiai. Šios paklusnumo siekiama grasinant absoliučia gamtos jėga. Bet iš tiesų kerštas yra pastanga paneigti laiką ir kaitą, nors pasiekti pastovumo, tapatybės tęstinumą, amžinąją duotį – t.y. amžiną gyvenimą, ir amžiną pasikartojimą. Visos kitos keršto formos gali būti keršto laikui ir kaitai išraiška. Tuo atveju, žmogus dar gyvena neigdamas laiką ir kaitą.

Kaip suprasti tokį laiko ir kaitos neigimą, tokį didįjį NE gyvenimo atsiradimui ir jo baigčiai? Tokį metafizinį nihilizmą? Jei kaita yra visų įvykių pagrindas, tai tas, kas nesikeičia, nesirutuliuoja ir neveikia, neturi būti laikomas esąs arba egzistuojantis. Štai išryškėja metafizikos prieštaravimas, kurį reikia panagrinėti išsamiau. Kai buvo laikoma, kad būtis turi tapatybę ir yra absoliučiai pastovi, kai tokia samprata buvo įrodinėjama įvairiais argumentais, ji tarsi įteisino visatos ir žmogaus gyvenimą ir mirtį. Jei specifinio gyvenimo egzistavimas prasideda ir baigiasi su jo pasaulėžiūra, tai pastovumo poreikis turi būti kokio nors gyvenimo pasaulėžiūra. Susvyruoja Būties sąvoka, ji tampa trumpa ir laikina kintančio gyvenimo pasaulėžiūra, tariamai pastovaus, t.y. negyvo gyvenimo poreikiu. Tai, kas buvo laikoma Būtimi, atsiskleidžia kaip Nebūtis. Kitaip tariant, kas atrodė labiausiai nekintama, pastovu, tampa siekiu, nes, palyginti su kintančiais ir laikinais įvykiais ir gyvenimu, valia Būties turi mažiausiai. Kas nekinta, to nėra. Tokia Būtis buvo laikoma dievybe. Kas yra absoliučiai pastovu, tas negyva, tas yra Niekis. Štai kodėl Nietzsche‘ė teigia Dievo mirtį, jo nebūtį. Jei ši dievybė buvo laikoma visų nekintančių vertybių ir gėrio šaltiniu, jos praradimas (mirtis) reikalauja pervertinti visas vertybes.

Vertybė Nietzsche’ei yra sąlyga išlaikyti gyvybę. Metafizikoje dievybė buvo laikoma aukščiausia vertybe, nes ji buvo visų būtybių egzistavimo sąlyga. Ir čia iškyla valios tapti niekiu klausimas. Nietzsche’ė stengiasi išryškinti valios tapti niekiu svarbą visose jos formose ir priversti Vakarus pasirinkti: valios į nieką, į abstrakčias ir sustingusias sistemas ir dievybes. Jei bus įmanoma pervertinti visas tradicines vertybes, reikės paaiškinti, kodėl iš vis neegzistuojantis niekis buvo laikomas būtimi, viso gyvenimo matu? Kodėl jis prarado savo jėgą ir tapo nuvertintas? Atsakydami į šiuos klausimus, atskleisime gilesnį mirties Dievo, to svarbiausio Vakarų filosofijos pastovumo išraiškos, klodą.

Žodis „Dievas“ nereiškia dalyko arba būtybės, bet yra Vakarų kultūros sukurta pastovumo išraiška. Kitos kultūros pastovumui apibrėžti vartoja kitokias išraiškas. Vadinasi, tokios išraiškos slepia gyvenimą, kupiną keršto laiko suformuotai pasaulėžiūrai, pripažįstančiai absoliutų pastovumą. Vienos Vakarų civilizacijos aspektas, perimtas iš Viduriniųjų Rytų pasakų, pastovumą laikė dievybe ir sukūrė jos kultą. Kitos civilizacijos taip pat pradėjo dievinti pastovumo simbolius. Indai pradėjo dieviškąsias būtybes laikyti amžinomis, nors tradicija jas vaizduoja, kaip labai dinamiškas, siaubingas, audringas, kuriančias ir naikinančias jėgas. Viduriniųjų Rytų kultų pasekėjai tikėjo įvairiausias pastovumo formas, įskaitant ir graikų „amžinąsias“ idėjas. Jos irgi buvo išgrynintos ir paskelbtos amžinomis ne tik gyvenimo, bet ir visos visatos taisyklėmis. Platono topos noitos, vieta nous laikyta dieviškąja sąmone, besireiškiančia nekintančiomis ir absoliučiomis formomis, nepriklausančiomis nuo laikinų įvykių. Pasaulis tapo imago dei.

Atsiranda „kito, dieviškojo pasaulio“ – aukščiausios būties sąvoka, kurios formos ir vertybės sudaro paskutinį telos – visų kintančių įvykių tikslą. Jo turi siekti visos netobulos būtybės. Pasiekus šį tikslą, kaita išnyks, neliks jokios gyvybės. Susiformuoja tikinčiųjų pakraipa, teigianti, kad gyvenimas yra laikinas, kad nusikračius laikino ir kintančio kūno, prasidės kitas, amžinasis gyvenimas. Mirtis išaukštinama, o jos pamokslininkai – kunigai, pastoriai, rabinai ir kitokie šventikai pasiskelbia galintys nuspręsti, kas džiaugsis amžinu džiaugsmu ir kas kentės amžiną skausmą. Jie sukuria taisykles ir reikalauja, kad visi, norintys pasiekti amžinąjį džiaugsmą, turi paklusti jų valiai. Bet čia ir išryškėja gyvenimo stebuklas: geltonai ir juodai vilkintys šventikai patys stengiasi išvengti jų šlovinamos mirties ir visai nenori patekti į tą geriausiąjį kitą pasaulį. Paaiškėja, kad jų taisyklės sukurtos kitiems, kvailiams, bučiuojantiems šventikų kojas ir dėkojantiems už „geriausio“ gyvenimo kitame pasaulyje, pažadus.

Bet grįžkime prie vertybių. Jei vertybės lemia gyvenimo kokybę ir vystymąsi, tobuliausioji jo forma turėtų būti ta, kuri tas vertybes atliepia. Trumpai tariant, kokio pobūdžio yra gyvenimas, kuris nustato sau tokią sąlygą ir kodėl ta sąlyga prarado patrauklumą. Vertybės priklauso gyvenimui, kuris pagal jas vyksta. Nuo Kanto laikų žinoma, kad vien tik formalūs argumentai arba grynasis protas neturi jokio turinio ir yra tušti. Todėl Nietzsche‘ė prieina prie išvados: kad ir koks būtų racionalumas ir vertybės, jei jų nėra tikrovėje ir gyvenimo veiksmuose, jos – tuščios, jų iš tikrųjų nėra. Taigi jei labiausiai vertinamas pastovumas ir gyvenamas pagal jo reikalavimus, jis turi būti vertinamas pagal pastovumą. Koks turi būti gyvenimas ir ką jis sako apie save, jei jis paklūsta niekada nejudančiam ir amžinam stabui, kuris pasijungia save po pastoviausiu. Paradoksas: jei gyvenimas yra kaita, kurią lemia valios jėga, tai koks valios ir jėgos vaidmuo būtų suprantant Būtį, kaip Niekį? Jei tiesa, kad gyvenimas yra kaita, kaip jis galėtų pats save paneigti? Šis metafizinis gyvenimo neigimas reiškia, kad gyvenimas pats sau priešinasi, negali savęs įtvirtinti valios jėga. Tokiam gyvenimui Niekis yra Būties sąlyga. Jei, šiuo požiūriu, bandysime žvelgti į visatą, turėsime paneigti visų reiškinių kaitą ir pripažinti tik vieną pastovų ir nekintantį principą – gyvenimo neigimą. Bejėgiškumas, kaip jėga į valią, pasitvirtina save viso gyvybiškumo paneigimo formoje. Siekimo ir Niekio, kaip aukščiausio masto vadinamo „kitu ir tikru pasauliu“, priešingu pasauliui, kitmes turinčiam vien fenomenalų pobūdį. Metafizika paženklina gyvenimą neigimo ženklu ir paneigia gyvenimo valios jėgą. Tokios mintys, anot Nietzsche’ės, atvedė prie „paskutinio žmogaus“, supuvusio gyvenimo malonios neveiklos ir pagaliau prie „miego dorovės“. Jei žmogus laikytųsi visų negatyvių metafizikos draudimų – jam liktų tik vienas gyvenimo būdas – būti beveikliam, neigti kaitą ir pasirinkti miegą. Visa tai perša žmogui šventikai, kurie šalia neveikumo dar propaguoja nekaltybę ir nuolankumą. Vėliau ar anksčiau tokios veidmainystės tampa permatomos ir patiria pajuoką.

Juokai juokais, bet pamąstykime, kodėl ši kasta prarado savo grobį? Kaip buvo išdrįsta prabilti apie tikrojo pasaulio mirtį? Priežastis glūdi pačioje metafizikoje. Metafizika skiria tikrąjį, aukštesnįjį pasaulį nuo kaitos pasaulio. Pastarąjį sudaro fenomenai, reikalaujantys priartėti prie tikros ir nekintančios tikrovės. Šis metafizinis požiūris reikalauja laikyti tiesos siekį pagrindiniu gyvenimo tikslu. Kai šis siekis patampa besąlyginiu, jis būtinai turi atsisukti prieš save, kaip aukščiausia tiesa. Šis atsisukimas pasirodo tame, kad pats gyvenimas, kurio pasaulis yra jo pasaulėžiūra, ir todėl jo tiesa yra pagrindinai vien vertinimas. Rezultate, yra gan lengva parodyti, kad specifinis gyvenimas daleidžia kitą pasaulį, kaip tikrai sudarantį gyvenimo sąlygą, pobūdyje aukščiausios vertės, o ne tiesos. Tada atsiranda poreikis ieškoti pastovumo, kurio valia neleistų jam išnykti. Ši valia yra kova prieš laiko kosmosą, kaip visa kuriantį ir naikinantį tapsmą, kuris nepaiso žmogiškų pastangų nugalėti kosmines jėgas. Vyksta nesiliaujanti kova tarp įvairiausių tiesų, kurių kiekviena laiko save paskutine ir tobuliausia. Šiuo atveju, visos tiesos yra gyvenimo įvertinimai sąryšyje su savimi, kaip jėgos. Kiekviena tiesa stengiasi pajungti kitas. Visa turi paklusti aukščiausiajai tiesai. Kas nepaklusta ir priešinasi, bus nubaustas Būties jėgos, kuri yra aukščiausioji tiesa ir gėris. Tie, kurie teigia pasiekę aukščiausiąją tiesą ir gėrį, neigia gyvenimą, kaip kaitą, Niekį laiko visa ko pagrindu, stengiasi nurungti kitus. Tokia pažiūra atliepia Nietzsche’ės sąvokai, nepaisant neigimo, visas gyvenimas kinta valios jėga. Pajungti kitus ir plėtoti savo jėgą stengiasi visi, net bejėgiai.

Taip elgiasi ir šventikai. Jie skelbia, kad žmogus pastovus, kaip pastovi būtis, arba tikrasis dieviškasis pasaulis. Kad žmogus gimsta ir miršta, tai neneigia jo pastovumo. Po laikino gyvenimo jis atsiduris savo tikruose namuose šalia aukščiausiosios Būties. Mirtis – tik daug žadanti patirtis, nes numirus, dings visi gyvenimo fenomenai, atsivers pastovi žmogaus esmė. Šventikai skelbia, kad kintantis gyvenimas netikęs, pilnas kančių, o :kitas, tikrasis pasaulis “pripildytas džiaugsmo ir laimės“. Tokia klasta – šventikų galybė. Jie gąsdina žmones amžinomis kančiomis, vilioja laimingo Rojaus pažadais. Jei žmonės atsibustų ir pasižiūrėtų į gyvenimą blaiviai, suprastų, kad visatoje visa kinta, kyla ir dingsta. Tada šventikų klasta pradingtų be pėdsakų.

Svarbu suprasti, kad kiekviena tiesa, kaip gyvenimo vertybė gimsta tik veikloje. Aišku viena: bet kokia tiesa, sukurta įtvirtinti specifiniam gyvenimo būdui, reikšminga tik tada, jei ji įgyvendinama. Štai vikingų dievai buvo tikri ir teisūs, nes jie egzistavo, kaip vertybė ūkininkų ir karių tradicijos. Išnykus tokiam gyvenimo būdui, išnyko ir vertybės, jų dievybės dingo. Jos mirė ir tapo Niekiu, iš kurio buvo kilę jų įvaizdžiai. Tas pat galioja ir Vakarų metafizikos kūriniams, įskaitant ir aukščiausias būtybes, pvz., monoteistinį patriarchą. Jo įsakymai, reikalavimai, iššūkiai dingo, nebeveikia gyvenime ir, nors be paliovos kartojami, nieko nebereiškia, nes jis pats nebegyvena pagal paties sukurtas tiesas, įstatymus ir iššūkius. Monistinis patriarchas, šiuo atveju, yra miręs, pavirtęs į Niekį. Jo pasaulėžiūra tėra tik viena iš daugelio jėgos pasaulėžiūrų. Kai ji netaikoma tikrovėje, tos tikrovės ir nebeveikia. Šis dėsnis tinka ir visiems moralistams. Jei jie pagal savo moralę negyvena, tai ji netenka gyvybiškos reikšmės. Todėl Nietzsche‘ė ir sako tikintiesiems, kad ne jis nužudė jų Dievą, bet tai padarė jie patys savo veiksmais, priešingais jų pačių teiginiams. Jeigu negyvenate pagal tą pasaulėžiūrą, kurią skelbiat, kaip tiesą ir gėrį, toji pasaulėžiūra tampa Niekiu. Nietzsche‘ė tik atskleidžia šią nemalonią tikinčiųjų tiesą.

Iš to, kas kalbėta, plaukia tolimesnės išvados. Dauguma, neskaitant išimčių, niekada negyveno pagal savo siūlomą metafizinę pasaulėžiūrą. Dar daugiau: absoliučios tiesos ir gėrio skelbėjai tas sąvokas taikė valdyti naivuoliams, kurių visada dauguma. Kaip Hegelis visus istorinius įvykius, nesusipratimus ir nedorybes įvardija, kaip racionalią metafizikos klastą, taip Nietzsche‘ė paskelbė, kad toks racionalumas yra gyvenimo klasta. Gyvenimas yra platesnis ir gilesnis už tuščias formas, kurios yra ne kas kita, kaip įrankis priversti paklusti bailiuosius. Taigi visos „aukščiausios tiesos ir vertybės“, išprotautos grynojo racionalumo, yra metafizinės pasaulėžiūros, liekanos, neturinčios turinio ir todėl pasmerktos žūti. Šis niekalas gyvuoja tol, kol neiškyla jam priešinga valia. Todėl metafiziką galime laikyti ciniška sąmone.

Jei sutiksime, kad „tikroji tikrovė“ neegzistuoja, gyvenimas atsivers, kaip kaita, neturinti jokio tikslo, vertės, gėrio, jokios veiksmų krypties. Toks požiūris atveda prie vadinamojo nihilizmo. Pastarasis reikalauja apsispręsti tarp dviejų galimybių: pirma, jei tikroji tikrovė neegzistuoja, neturėdamas krypties, gyvenimas nuvertina visas vertybes. Jam lieka tik pavirsti į Niekį. Bet yra kita galimybė – tas vertybes perkurti. Tada gyvenimas atsiveria veiklai, jis tampa kaita, kurios priežastis – valios jėga. Tokį gyvenimą galima suvokti, kaip pilnatį, kur dabartis yra ir pabaiga, ir savęs kūrimo pradžia. Toks gyvenimas yra pats sau tikslas. Gyvenimo fenomenai – kosminiai, pilni nuotykių, staigmenų – teikia žmogui laisvę ir drąsą. Kad taip gyventum, reikia pripažinti Nietzsche’ės tezes, kad visas gyvenimas yra valios jėga.

Valios jėga duoda nuolatinę įtampą, nes gyvenimo pokyčiai pilni kliūčių, įvairių įvykių, kurie dažnai vienas kitam priešingi. Gyvenimą veikia daugybė jėgų, kurios kiekviena stengiasi nugalėti, įveikti kitas. Tuo pačiu įvykiai telkia jėgas, gebėjimus nugalėti kliūtims ir vystytis. Žmogaus veikla sugeba ne tik ugdyti jėgas, bet ir susikurti kliūčių, reikalaujančių dar daugiau pastangų. Jei nepavyskta įveikti kliūčių vienu lygiu, gali būti sukurtas kitas, kaip, pavyzdžiui, moralė, paremta absoliučios Būties ir jos jėgos įvaizdžiais. Tai ir parodo, kad, nepaisant metafizikos valios, nukreiptos į tuščią tiesą, į Niekį, gyvenimas neturi tuštumos. Jis yra pilnatis, nugalinti metafizikų ir teologų nihilizmą. Vadinasi, nėra vienos begalinės jėgos, priklausančios, anot teologų, absoliučiai dievybei. Jei tokia būtų, ji sau neprieštarautų ir todėl nebebūtų jėga. Jei ji turi kam priešintis, negali būti begalinė. Kalbant metafiziškai, begalinės dievybės negali būti. Yra tik ribotos ir laikinos jėgos, todėl visos kalbos apie absoliučią jėgą yra melas. Nėra tokio būvio, kad reiktų grumtis su kliūtimi, todėl gyvenimas niekada negali sustoti; jis arba kyla, arba žlunga. Šis dėsnis veikia ne tik vien metams, bet ir civilizacijoms. Kai Roma nugrimzdo į dekadentišką, ištižusį gyvenimo būdą ir liovėsi ugdžiusi savo kovotojų jėgas (samdydama kitus), ji prarado savo galią

Tik toks gyvenimas, kuris priima ir net sukuria sau kliūtis, viršija savo jėgas ir talentus, kuria naujus, kad nugalėtų susikurtąsias kliūtis, yra save kuriantis menas. Jis, anot Nietzsche’ės, peržengia žmogiškąsias silpnybes, kaip dabar sakoma, „paskutinį žmogų“ ir tampa antžmogiu. Bet tokia kūryba iš pradžių yra tik tiltas, tik drąsa atsiverti nežiniai, pamiršti visas metafizines kategorijas ir sąvokas ir iškilti virš ribotumo ir begalybės. Toks požiūris leidžia manyti, kad gyvenimas neturi priežasčių, kad nėra kažkokių neorganinių medžiagų rezultatas, susidaręs iš jų po kokio nors dialektinio šuolio arba sukurtas išgalvoto „inteligentiško kūrėjo“. Priešingai, gyvenimas kuria save patį, ir jokios priežastys negali tokios savikūrybos paaiškinti. Bet gyvenimas pats save ir žlugdo, nes, bandydamas įveikti didesnes kliūtis, jis turi sukaupti savo jėgas, paneigti, kas buvo ir tapo nebereikalinga kliūtimi, o kartais net prarasti jau turėtą tapatybę. Kuo didesnis pasipriešinimas, tuo daugiau kūrybiškumo, naujų jėgų ir daugiau džiaugsmo, bet daugiau ir sunaikinama to, kas buvo, o tai sukelia kančią ir prarastos tapatybės nostalgiją. Bet į buvusią tapatybę negrįžtama. Tai rodo, kad šis gyvenimas jau buvo kupinas įvairių laikinų tapatybių, daug kartų tapo kitokiu negu buvo.

KOSMOSAS

Dabar paaiškės, kad gyvenimas be kūrybos neįmanomas, kad pati metafizika yra sukurta gyvenimo. Bet koks metafizinis siekis paneigia kūrybiškumą, nes jis neigia kaitą ir stengiasi kūrybines jėgas pajungti metafizinėms tiesoms ir gėriui. Menas nustoja būti gyvenimo savikūra ir tampa beždžioniavimu, pigia imitacija, bloga kopija. Nietzsche‘ė neigia tokią kūrybiškumo sąvoką. Gyvenimą jis laiko kūrybišku menu. Toks gyvenimas suprantamas be valios siekiamos jėgos. Visatos būtis esanti kosminė kaita, o toks požiūris leidžia nuvertinti net ir jėgos galią. Čia atsiveria Nietzsche‘ės mintis, kad suvokti save kūrybiškai kintant yra džiaugsminga ir veda prie džiaugsmingiausio savęs supratimo, kaip kūrybiškos kitmes. Prisiminus, kad metafizika pagrindinai yra kerštas prieš laiką, reiškia, kad laikas pasirodo, kaip pagrindas prieš metafiziką. Nors Nietzsche‘ė demaskavo įvairius metafizinius nihilizmus, jo laiko suvokimas iššaukė laiko nihilizmą, kurį jis išsako įvairiuose teiginiuose apie tiesą ir veiklą.

Pirma. Žmonijos gyvenimas buvo, yra ir bus pripildytas teorijų, teologijų, asmenybių kultų, metafizinių mokslinių reikalavimų tyrinėti ir nustatyti vis naujas tiesas ar teologijos interpretacijas. Kiekviena pakraipa kritikuoja kitas ir taikosi lyg ta nuodinga gyvatė įkąsti konkurentams. Nevykę tiesos ieškotojai mėgina žlugdyti turtingesnes ir įvairesnes, pažiūras, jas neigia, supaprastina ir paskleidžia savo nihilistinį smurtą. Ir visa tai daroma vardan gėrio! Kiekviena tų teorijų siūlo savo gyvenimo aiškinimą. Netrūksta ir paslaptingų dogmų, prilygstančių pasakoms, paremtomis tik aklų tikėjimu. Tas pat dėsnis galioja ir istorijoje, kurios kiekviena „tiesa“ reikalavo aukų ir gyvybių. Ši daugybė teorinių „tiesų“ reiškia teorinį nihilizmą. Dabar tokios teorijos yra kasdienis dalykas. Jos pasirodo ir dingsta, nepalikdamos žymesnių pėdsakų.

Antra,  pastangos paaiškinti teoriją atsiradimo priežastis, ar – būtų dieviškos ar materialistinės, irgi reiškia nihilizmą, gyvenimo kūrybos neigimą. Priežastingumas yra visų įvykių, susijusių kokiais nors ryšiais metafora. Mokslininkai mano šios bėdos išvengę, nes mokslo šventikai atsisako diskutuoti apie „aukščiausius“ dalykus. Kuriamos vien atsargios laikinos hipotezės. Už jų slypi mokslinis siekis atrasti visuotinius medžiaginių procesų dėsnius visų ir nustatyti amžinas tiesas, pagal kurias visi įvykiai bus suprantami metafiziniu, viršlaikiniu būdu, nekintamai ir pastoviai. Ramybės neduoda klausimas: jei visa nuolatos kinta, kodėl turėtų nekisti dėsniai? Ta metafizinio pastovumo vizija vėl iškyla į paviršių – nihilistinė šmėkla, norinti surakinti gyvenimą geležiniais pančiais. Niekam neateina į galvą, kad dieviškoji semiotika rikiuoja visatą pagal nekintamai sukurtas taisykles. Juk mokslai irgi yra žmogiška kūryba, norinti įtikinti, kad brėžiniai ir skaičiai atspindi kažin kokius nekintamus pagrindus.

Trečia. Ryškiausiai metafizinį kerštą laikui išreiškia praktinis nihilizmas. Žmogus dirba, prakaituoja, stato paminklus ir piramides, norėdamas save įamžinti istorinėje atmintyje. Jis mėgina savo nuopelnus palikti amžiams įrašytus akmenyje. Jis sukūrė dangaus ir pragaro įvaizdžius, svajodamas pelnyti amžiną gyvenimą – jei ir ne itin patogų, bet nors tarp pažįstamų veidų. Taip jis keršija laikui ir tiki, kad jo nuopelnai niekais nenueis. Tačiau piramidės subyrės, piešinius ir raštus apie pragarą ir dangų sugrauš vabalai, ir visas atlygis už didžiules statybas nepadės ilgiau išlaikyti jo nykstančiojo kūną. Net žvaigždė, vadinama saule, kurios energija gyvas žmogus, ištirpdys žmonių planetą ir visus jų paminklus – neliks nė pėdsako. Viskas pasikeis be krypties ir tikslo, sugrįš į savo pirmykštį būvį.

Tad kodėl išvis kurti, statyti, jei žinome, kad visos pastangos ir jų rezultatai gimsta ir dingsta? Atrodytų, lyg Nietzsche‘ė teigia, kad nihilizmas nugali visus žmogaus siekius ir veiksmus, paneigia visą jo kūrybiškumą ir tęstinumą generacija po generacijos. Gal reikėtų paklusti Platonui ir nesirūpinti mirtingais vaikais, bet suburti visas pastangas kurti amžinoms idėjoms, dėl kurių žmogaus įnašas įvairiuose tekstuose ir kalbose išliks per amžius. Bet kas iš to, jei šis Platono įspėjimas taip pat yra tik akimirka beribiame kosmose. Tad praktiškasis nihilizmas yra tarsi pasityčiojimai iš teoretikų ir vaikiškų jų žaidimų su lėkštais įvaizdžiais. Juk visa, kas vyksta konkrečiame gyvenime, kas mus supa, visos meilės ir nelaimės, visi darbai pavirs į nieką. Juk tradicinė metafizinka, tradicinės pastovios visatos teorijos teikė žmogui paguodą. Nietzsche‘ės praktiškasis nihilizmas paveikus tik akivaizdoje kosmoso, kuris buvo nustelbtas metafizikos ir mokslų, bet taip pat išryškina žmogaus nereikšmingumą. Todėl Nietzsche’ei nelieka nieko kita, kaip išrutuliuoti nihilizmo klausimą iki kosminės sąmonės. Kaip jau minėta, čia Nietzschee‘ė ir pradeda kritikuoti valios jėga nulemto gyvenimo sąvoką. Nietzsche‘ė pasirenka mąstymo būdą, kuris yra tylus, be žodžių, bet daug pasakantis ir labiau priimtinas negu visi metafiziniai ir teoretiniai mąstymai. Kitaip tariant, svarbiausias argumentas prieš metafiziką yra argumentas, kuris panaikina Nietzsche‘ės mąstymo apie gyvenimą ir žmogų ribas. Po visų siaubingų ir džiaugsmingų metafizikos atradimų, po visos jos kritikos vardan gyvenimo, kaip kaitos jos aukščiausioje formoje „valios siekiančią“, Nietzsche‘ės Zarathustra yra sukrėstas tokio tylaus mąstymo, kuris pasako daugiau, nors nedrįsta ir tokio žinojimo pripažinti: „Tu žinai, Zarathustra?“ – kalba tyla be balso. „Ne, tikrai nežinau“. Ir matome Zaratustrą, kopiantį į aukščiausią kalną siekti virš jo spindinčios aukščiausios žvaigždės – jo sukurtos sąvokos, kad visas gyvenimas ir visos metafizikos remiasi valios jėga.

Ant aukščiausio kalno viršūnės yra durys į dvi begalybes – praeitį ir ateitį. Tylusis balsas – tai kosminis laikas, ir kadangi yra toks, jis neturi savybių, neturi ir pozicijos, iš kurios iškiltų. Todėl sunaikina bet kokią poziciją, t.y. bet kokią pasaulėžiūrą, kurią žmogus galėtų skelbti. Kas būtų, jei laikytume, kad praeitis ir ateitis – yra begalinis, neturįs nei pradžios, nei pabaigos ir todėl negalima nustatyti iš kokio taško prasideda ir kur pasibaigia. Tai – kosminio laiko, o ne įvykių ryšių klausimas. Visos metafizikos, teologijos, teorijos ir dievybės gali pasirodyti laike tik a priori. Neįmanoma mąstyti apie įvykį, pradžios vietą be kosminio laiko patirties. Ši sukuria labai jaudinančias pastangas suprasti kosmosą. Pabūgus šios patirties, metafizika visai jos atsisakė ir sukūrė pastovumo Nieko sąvoką. Kosminio laiko patirtyje visi klausimai, įskaitant ir amžino pasikartojimo tezę, įgauna kitokį pobūdį. Jei praeitis begalinė, o visos jėgos, susiduriančios vienos su kitomis jėgomis yra ribotos, visi įvykiai jau yra įvykę ir įvyks dar daug kartų. Visi lipantieji į šį kalną, lipo daugybę kartų; tu ir aš čia buvom ir būsim dar daug kartų. Ši amžino pasikartojimo iliuzija leidžia daryti metafizines ir net ontologines prielaidas, kad visi dalykai yra sudaryti iš tų pačių tapatybių, ir todėl ši eiga nuolat kartosis. Bet yra dar viena svarbesnė problema.

Prielaida, kad ateitis begalinė, apriboja aukščiausią Nietzche‘ės sąvoką – valingą gyvenimą. Jei gyvenimas – tik nepertraukiamas jėgų ugdymas ir vis atsirandančių kliūčių įveikimas, visos pastangos ir pažangos pasmerktos pralošti. Kam stengtis tobulinti gyvenimą, ugdyti iš žmogaus antžmogį, jei netikęs dabarties žmogus, dekadentiškas supuvėlis, sugrįš vėl? Nejaugi tai nėra Sizifo lemtis? Netenka prasmės paskutinė metafizinė paguoda – amžinas sugrįžimas. Jis taip pat apriboja valingą gyvenimą. Jei ateitis begalinė, tai tezė, kad gyvenimas yra valingas neišlaiko kritikos, nes begalybėje nėra krypties ir neįmanoma nustatyti, kada gyvenimas keliauja į ateitį, kada jo jėgos stiprėja. Begalybėje nėra krypties, ir neaišku, ar žmogus tobulėja. Nėra pradžios, nėra pabaigos, nėra jokios krypties. Kryptį turėjo metafizinis priežastinis laikas, kur įvykiai eina vienas paskui kitą pagal priežasties dėsnius. Bet begaliniame kosmose laikas krypties neturi. Praeitis ir ateitis susilieja ir neįmanoma atsekti dabarties taško, iš kurio būtų galima spręsti apie įvykių kryptį.

Štai ir atsiveria proga apmąstyti, kaip Nietzsche‘ė suprato amžiną pasikartojimą begalinio laiko kosmose. Iškyla klausimas, ar Nietzsche‘ė supranta įvykių pasikartojimą kaip ciklinį? Viena iš Nietzsche‘ės metaforiškų prielaidų teigia: „begalybės takas yra lenktas.“ Tai yra tartum nuoroda, kad begalybės tęstinumas veda į ciklą, ciklišką laiką. Taigi vėl grįžtame į metafizinę paguodą – amžiną to paties pasikartojimą. Ciklas turi būti suprastas iš gyvenimo, kaip kosminis pasikartojimas. Dabarties taškas dingsta begalybėje. Jei manytume tokį tašką egzistuojant, galėtume viltis, kad mūsų veikla kažką nulemia, kad menkiausias mūsų veiksmas begalinėje ateityje gali tapti begalinio rezultato priežastimi. Taip galvojant „paskutinio žmogaus“ sugrįžimas ir pasikartojimas praranda prasmę. Viršų ima laiko kryptis ir įvykių priežastingumas, kurie suprastinami iki atpažįstamų dalykų. Vėl žvelgiama į pasaulį iš dabarties pozicijos.

Nietzsche stengiasi išvengti pozicinio mąstymo, kuris yra pasaulėžiūrų pagrindas, todėl pasirenka tokį mastymo būdą, kad visuomet galėtų kalbėti be žodžių, be balso, gyvybiškai. „Dykumos Dukrose“ Zaratustra yra oazėje, turinčioje vieną palmę – šokėją, o dykumoje – tarp šokėjų mergaičių. Čia Nietzsche bando įminti mįslę, kas yra kosminė gyvenimo kaita. Zaratustrą „sfinksuoja“ šokančios mergaitės („iš sfinkso“ padaromas veiksmažodis). Staiga jis atsiprašo dievo už „kalbinę nuodėmę“. Pasirodo įvairūs įvaizdžių sluoksniai: oazės gyvenimas iškyla ir slūgsta, atsiranda ir dingsta plačioje dykumoje. Oazėje yra daugybė įvairių dinamiškų įvaizdžių, įvykių, bet jie pinasi be jokios krypties. Palmė – tai vienakojė šokėja, negalinti žengti jokia kryptimi; mergaitės šokėjos taip pat išreikštos per muziką ir ritmą be jokios kalbinės išraiškos ir todėl be prasmės. Jos gyvenimą tik tyliai „nuspėja“. Jos, t.y. jų šokiai, turi būti suvokiamos, kaip neturinčios jokios substancijos, – jos „sfinksuoja“ kaip gryna kaita. Šis daiktavardžio suveiksmažodinimas yra mįslė: jei kalba nebūtų turėjusi daiktavardinių nuorodų, tai išvis nereikėtų pastovumo metafizikos. Jei viskas būtų veiksmas, kaita, vien tik veiksmažodinė kalba, dingtų visos pastoviosios būtybės, ypač dievybė – ji juk iš visų pastoviausia. Todėl Zaratustra ir sako: „Lai dievas atleidžia už šią kalbinę nuodėmę“. Apmąstyti kosminį gyvenimą, kuris yra nepastovus, neturi pozicijos, krypties ir tikslo, Nietzsche‘ė bando vien veiksmu – šokiu, muzika. Kaip nuskamba ir dingsta be jokios substancijos melodija, taip pat ir gyvenimas, su visais įvykiais pasirodo ir dingsta.

Palikime metafizinę nostalgiją ir apmąstykime, kas yra kaita kosminėje plotmėje. Kaita neturi jokio pagrindo; ji yra fenomenas arba fenomenai, nereiškiantys kieno nors subjektyvių įspūdžių. Kas tai yra subjektas? Juk tai irgi vienas iš kintančių fenomenų, kuris, kaip ir visa kita, atsiranda ir dingsta. Viskas – tik šokis ant dangaus skliautų. Kaita gali pasirodyti lyg judesys nuo čia į ten ir net atgal, judėjimas į kokį nors tašką, nuo „nebėra“ į „dar bus“, bet tokioje sampratoje dar jaučiama „daiktiška“ metafizika. Begaliniame kosmose nėra duotų taškų ar vietų, pastovių pozicijų, nes gyvybės kaita neturi jokio pradžios ir jokio siekio taško. Erdvės ir laiko taškai irgi kinta ir negali būti pasiekti. Tas pat sakytina ir apie sugrįžimą; jei būtų galima teigti, kad kaita paliko specifinį tašką ir vėliau į jį grįžo, tai toks sugrįžimas įmanomas, nes to taško toje pačioje „vietoje“ nebebūtų. Todėl nėra nei „aukštyn“, nei „žemyn“, nei „į priekį“, nei „atgal“, nėra dievybių aukštai ir demonų žemai. Tokie „taškai“ – sukurti gyvenimo patogumui, jie kosminės kaitos neatspindi. Nietzsche‘ės nuomone, atsisakyti metafizikos, reiškia atsisakyti visų žmogaus sukurtų patogių ir patrauklių aiškinimų ir rasti „nekaltus“ įvykius, gyvenimo situacijas be žmogaus pastangų.

Išsiaiškinę kosminę įvykių ir gyvenimo kaitą, galime apibūdinti Nietzsche‘ės amžino pasikartojimo, gyvenimo ciklo sąvoką. Save kurianti gyvenimo kaita visuomet turi pabaigą ir pradžią. Kiekviena tapsmo ciklo pradžia susitinka tame cikle savo pabaigą, o kiekviena pabaiga – savo pradžią. Taip Nietzsche‘ė paneigia gyvenimo kryptį į progresą. Šiame lygmenje gyvenimas nėra amžinas tapatybės pasikartojimas, bet amžina gyvenimo kaita visose „ateityse“ ir „praeityse“, nes gyvenimas atsiranda ir dingsta. Tik antžmogis supranta savo savikūrybą, kuri neturi jokios prasmės, jokios moralinės normos ar metafizinio plano, jokių mokslinių priežasčių. Visos priežastys, kaip tik ir paneigia gyvenimą kaip meno kūrinį, neturintį jokių prielaidų. Visos galimos prielaidos tik užgožia gyvenimo meniškumą. Savikūryba kosminėje plotmėje be jokio tikslo, be reikšmės ir pozicijos sudaro kiekvieno gyvenimo unikalumą – jei tik jis netarnauja įvairiems, amžinai duotiems metafiziniams reikalavimams – nepakartojamą jo meniškumą. Toks meniškas gyvenimas kosminėje plotmėje yra betikslis, neturintis, kaip minėta, specifinės vietos ir laiko. Toks gyvenimas turi priimti savo išnykimą džiaugsmingai ir tarti: lai gyvenimas būna visada ir visur, lai kosmosas būna kūrybiškas ir save kuriantis menas. Be kosminio mąstymo, menas visuomet bus sunaikintas ir pajungtas ne savo tapsmui, bet atspindžiui sustingusių daiktų.

PAGALIAU

Gyvenimas, kaip meno kūrinys reikalauja, anot Nietzsche‘ės atpažinti įvairiausius metafizinius variantus, kurių principinis tikslas – sunaikinti gyvenimo kūrybiškumą. Siekti, kad gyvenimas būtų kokio nors moralės, vertybių ar bendruomenės taisyklių reikalavimo kopija, reiškia, anot Nietzsche‘ės, Vakarų „beždioniavimą“, nemokėjimą gyventi drąsiai, Nietzsche‘ė iškėlė sau uždavinį rasti tokią erdvę, kurioje visa būtų tik nekalta trukmė, be jokių siekių, reiškinių, bet aistringai teigianti savo unikalų, nepakartojamą kūrybišką kosminę klajonę. Tik toks gyvenimas vertas kosminio juoko, nuskambančio ir dingstančio be atgarsio.

Džiugiai, Algis Mickūnas

2021 m. spalio 15 d.

PASISKAITYMUI

Nietzsche Friedrich, Friedrich Nietzsche, Werke in drei Baenden, Karl Schlechta, hrsg. (Muenchen: Karl Hanser Verlag, 1954)

Heidegger Martin, Nietzsche, (Pfullingen: Verlag Guenther Neske, 1961)

Jaspers Karl, Nietzsche, Einfuehrung in das Verstaendnis seines Philosophierens, (Berlin: Walter de Gruyters & Co. 1947)

Schlechta Karl, Der Fall Nietzsche, (Muenchen: Carl Hanser Verlag, 1959)

Volkmann-Schluck Karl Heintz, Leben und Denken, Interpretationen zur Philosophie Nietzsches, (Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1968)

Fink Eugen, Nietzsches Philosophie, Hamburg: Urban Buecher, 1960)

Arendt Dieter hrsg. Der Nihilismus als Phaenomen der Geistesgeschichte in der Wissenschaftlichen Diskussion unseres Jahrhunderts, (Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1974)

Burgard Peter, ed. Nietzsche and the Feminine, (Charlottesville: University Press of Virginia, 1994)

Schulte Guenter, “Ich impfe euch mit dem Wahnsinn” Nietzsches Philosophie der verdraengten Weiblichkeit des Mannes, (Frankfurt am Main: Qumran, 1982)

Kofman Sarah, Nietzsche et la metaphore, (Paris: Editions Galilee, 1983)