Algis Mickūnas: RASĖ
DIALOGAS/MONOLOGAS
Amerikos rasizmas niekada nedingo, nors jis buvo užtušuotas daugiaspalviais įstatymais ir net tokiais pasisakymais, kad „aš nesu rasistas – juk net turiu juodų pažįstamų“. Bet tuojau po Obamos išrinkimo į prezidentus, konservatorių elgesys ir pasisakymai viešai įteisino rasizmą: nepaisant, ką Obama siūlė, net ir konservatorių sukurtas programas, jos tuojau buvo atmestos su tiesioginiais pasisakymais: nepaisant, ką jis mėgins nuveikti, viską blokuosime. Po Trump‘o laimėjimo, rasizmas tapo ne tik konservatorių mantra, bet ir skatinimas. Juk Trump‘as šūkauja iki dabar, kad viską, ką Obama yra nuveikęs, turi būti sugriaunama – nepaisant, kad toks griovimas pakenks visai tautai ir net pačių konservatorių gyvenimui. Yra daug duomenų apie sveikatos draudimą, sukurtą Obamos ir pavadintą dviem vardais: Affordable health Care Act ir Obama Care. Apklausose tarp konservatorių, kaip patinka Affordable Health Care Act, apie 70 % atsako teigiamai, bet paminėjus, kad tai yra Obama Care, tik 30% įvertina teigiamai. Bet konservatorių dauguma yra baltoji rasė, laikanti save krikščioniais fundamentalistais arba „evangelistais“.
Taigi ir iškyla klausimas, kodėl policija gali žudyti juodą asmenį ir išvengti atsakomybės? Visi matėme, kaip policininkas, prispaudęs žmogų, jį uždusina ir išvis nesijaudina, kad jis yra filmuojamas, o to policininko partneris saugo, kad kas nors negalėtų to žudomo žmogaus išgelbėti. Arba kitur, 17-os metų juodas vaikėzas yra įtartas, kad jis turi peilį, ir trys policininkai jį sušaudo (21 kulkos), ir tuojau pat pasiteisina, kad jie „bijojo dėl savo gyvybės“. Tokių pavyzdžių pilna kasdien, net kai juodas žmogus eina tolyn ir jį policija nušauna į nugarą su pasiteisinimu: bijojau, nes mano gyvybė buvo pavojuje.
Neminint daug kitų, pilna pasisakymų, kaip štai vienos Virdžinijos valstijos miesto merės, kad po išrinkimo Trump‘o, mums nebereikės kentėti Baltuose Rūmuose esančios Obama žmonos, „tos beždžionės su aukštais batų kulniukais“. O Alabamos tradiciniai evangelistai (po vergų išlaisvinimo) turėdavo Sekmadieninę pramogą: po pamaldų, ištisos šeimos turėdavo pikniką, kur sugautas juodas asmuo būdavo aplietas smala ir uždegtas. O geros krikščionės rašydavo laiškutį draugei: „spėk, kokį mes įdomų kepsnį turėjome pikniko metu?“.
Truputį nukrypstant, bet toks rasistas Hitleris labai mėgo Amerikietiškus filmus apie „cowboy‘us“, kur baltieji šaudydavo čiabuvius-indėnus, kaip įrodymą baltųjų rasės viršijančią aukštumą ir teisę valdyti visus kitus. Po 1936-tų metų Olimpiados Vokietijoje, naciai skundėsi: Amerikos juodas atletas Owen, neteisėtai laimėjo 4-is aukso medalius, nes „kaip žmonės gali lenktyniauti su laukinėmis panteromis“. Kokie yra rasizmo pagrindai?
ŽMONIŲ SANTYKIAI
Nors kalbama apie dialogą, lyg jis būtų vien tarp dviejų subjektų, kalbančių, apie ką nors, jis turi platesnę apimtį, kur pokalbis gali būti su bet kuo “poli-loginiame” arba “poli-centriškame” lauke, turinčiame tradicijos gelmes ir net siekiantį kitas tradicijas. Juk kiekvienas irgi yra išmokintas kitų, jis tęsia savo supratimą per kitus, kurie yra rašę knygas, diskutavę mokslus ir siūlę išaiškinimus, kokios nors srities. Taigi visi “kalbasi” su įvairiais kitais, kurių veikalai diskutuoja kokia nors temą, sritį, ir kurie gali konstatuoti net ir dabartines žinovų sąvokas. Galima sėdėti bibliotekoje, skaityti Aristotelį ir pradėti su juo ginčus apie jo sąvoką “laiko” arba “substancijos”, arba “moralės”, ir tuo pačiu, per jo sąvokas praplėsti savo supratimo lauką ir net pastebėti savo ribotumą. Tokiu būdu, ką mes suprantame dabartyje plūduriuoja ant fono kitų, kurie pratęsia mūsų supratimą per poli-loginius santykius. Tokiu būdu, mes atveriame savo horizontus ne tik per savo patirtį, bet ir per kitų sąvokas apie ką nors.
Triadinis supratimas, leidžiantis AŠ-Tu santykį, kur kreipimasis į kitą, kaip subjektą, o ne objektą yra būtina sąlyga žmonių santykių. Čia vienas subjektas atsiveria kitam, kaip lygiam, duotam tiesioginėje patirtyje. Žodžiu, šis santykis yra veidas su veidu, siela su siela, meilė su meile – vienas kito akivaizdoje. Bet triadinis dialogas taip pat susideda iš vienas šalia kito asmenų, kur kitas yra sutinkamas jo/jos atsikreipime į pasaulį. Tokiame dialoge kitas pasirodo, kaip partneris šalia manęs, akivaizdoje uždavinių, kuriuos mes abu bandome išspręsti, darbo, kurį mes bandome nuveikti, sąryšyje su daiktais, dalykais, ar projektais. Subjektai supranta savo pozicijas, jų panašumus ir skirtumus pirmiausia akivaizdoje kokio nors veiksmo, sąryšyje su pasaulio reikalavimais, kurie iššaukia subjektų santykius. Pirmoje kito duotyje, jis nėra nei tiesioginis objektas mūsų dėmesio, nei subjektas, kreipiantis į mane, bet kaip “kartu duotas” su mano ir jo intencijomis, nukreiptomis į uždavinius pasaulyje. Pavyzdžiui, klausimai ir atsakymai pasirodo laiko galimybių horizonte, sudarančiame specifinės tradicijos supratimo tęstinumą, kur iškyla daugumai suprantamos temos; todėl dialogas neprasideda lyg iš visai naujos pradžios, neturinčios jokio fono ar rėmų. Kiekvienas dialogas randasi savo ir partnerių biografijų tęstinume. Reiškia, kad dialogas randasi laiko horizontuose, kur kiekvienas iškėlimas temos arba uždavinio yra tęsinys dialogo su kuo nors, bet taip pat turintis santykius su “praeities” ir “ateities” dialogo partneriais, sudarančiais poli-loginį lauką. Juk, kalbant apie paprastą pakeitimą taisyklių, įveda “praeities” taisykles, kaip duotas suprasti jų pokyčius ir taip pat “ateities” suvokimus teisme, veikloje ir atsakomybėje. Kitaip tariant, šie horizontai, dalyvaujantys paprastame dialoge, liejasi vienas per kitą prieš nustatant bet kokią laiko poziciją. Bet reikia suprasti, kad tokie horizontai visuomet tampa susiaurinti, kada dialogo partneriai kreipia dėmesį į specifinę temą, duodančią tęsinį koherentiškų sąryšių, sujungiančių praeities ir ateities dialogo partnerių galimybių horizontus. Reiškia, kad atsiveria įvairios klausimų ir atsakymų galimybės, sąryšyje su duota tema ar uždaviniu, taip, kad pastarieji nustato, kas yra išrenkama ir kas atmetama dialogo tėkmėje. Aišku, tema ne tik skatina bendrą supratimą, bet atveria pavienių partnerių suvokimo ir argumentų skirtumus ir, tuo būdu, sudaro poli-logišką praplėtimą temos horizontų.
Yra svarbu suprasti, kad tėkmėje kintančių klausimų, atsakymų, konstatavimų, man kitas pasirodo kaip kitas, atverdamas patyrimus, reikšmes ir plotmes diskutuojamos temos, kurios man net nebuvo iškilę. Taigi, atpažindamas tokius skirtumus, aš pagaliau suprantu savo poziciją. Aišku, kito sąvokos man gali būti staigmena, neaiškumas, erzinimas, net pavojus visai mano užlaikomai pozicijai, bet, tuo pačiu, nurodančios mano nuotolį nuo jo ir gal net mano pažiūrų siaurumą – bet nenutraukus dialoginės tėkmės. Žinodami, iš principo, žmogaus ribotumą ir net klaidingumą, dialogo partneriai turi būti pasirengę pripažinti savo neužtenkamumus, pakeisti savo pažiūras ir, šiuo atveju, toleruoti kitus. Reiškia, kad kitas ne tik gali suardyti mano tapatybę, paremtą neužtenkamu supratimu temos, bet taip pat gali ją praplėsti, praturtinti atverdamas poli-loginį horizontą, kurio aš išvis nebuvau pastebėjęs. Todėl dialogas nėra vien nurodantis į temą, uždavinį, daiktus ar dalykus, bet taip pat reikalaujantis bei skatinantis išdrįsti pažvelgti giliau, plačiau ir atviriau. Ar aš sutinku su kitu, ar ne, jo klausimai arba atsakymai į mano klausimus, taps man uždaviniais, nes ir net mėginimas išsisukti iš platesnio temos horizonto, parodys mane, kaip išsisukinėjantį, pribijantį ir net neatsakovingą, akivaizdoje uždavinio, temos, dalyko ir pagrinde lavinimosi. Visa šita sudaro mano paties savęs suvokimą kaip pavienio.
MONOLOGAS
Civilizacijose randasi įvairios institucijos, teorijos ir ideologijos, galinčios išaiškinti viską, ir mūsų diskusijoje tą „Kitą“. Kalbant principingai, visi išaiškinimai, pasikliovę „priežastimis“, sukuria homogenišką pasaulio suvokimą ir paneigimą žmogaus būties ir įvairovės. Tikrovėje randasi jėgos, dievybės, mechaniški dėsniai, rinkos „nematoma ranka“, ir net biologinė lemtis, kurios „kalba“, o ne asmuo. Įvietintas, polilogiškas asmuo tampa pakeičiamas į abstrakčius duomenis: jis yra pajungtas kultūros „pasąmonės“ prievartai, manipuliuojamas medijų, kurios nulemia asmens suvokimą ir veiklą, ir net psichologinio auklėjimo. Trumpai, „kito“ nėra, kaip dialoginio ir net poliloginio partnerio, nes jis yra „objektas“ be jokio savo konteksto ir tapatybės. Yra įdomu, kad teigėjai monologinio išaiškinimo nustato „kito“ būklę „ex-cathedra“, nesuvokdami, kad jų teiginys yra įmanomas vien poliloginiuose rėmuose, leidžiančiuose monologui atsiskirti nuo kitų teiginių. Jie nuduoda, kad jie nėra pajungti tokių institucijų ar priežasčių, kurios išaiškina viską apie „kitą“. Toks monologiškas išaiškinimas nėra laikomas kaip „pozicija“, nes jisai neprileidžia kito, kuris būtų reikalingas nustatyti tokią poziciją. Reiškia, kad monologas pretenduoja į neturintį jokios pozicijos, nes kaip visą aprėpiantis išaiškinimas, jisai nėra matomas, kaip pozicija – išskyrus tuos, kurie viską mato tokio monologo neribotuose rėmuose. Viena išdava, tokios hemogeniškos nepozicijos reiškia, kad kitas negali būti laikomas kaltu ar atsakomingu; jisai yra nekaltas ir net auka, ir jisai gali vartoti tą pačią monologiją atsisakyti atsakomybės.
Paimkime porą pavyzdžių iš teorijų – Freudo ir Markso. Žmogus nueina pas psichiatrą ir skundžiasi, kad jis dirba karo įstaigoje, ir, esant karui, jo pareiga apskaičiuoti, kiek žuvo „mūsų“ ir kiek „jų“, ir jam tokia veikla atrodo nemorali – kaip suprastinti žmonių gyvybes į skaičius. Todėl jis vis priešinosi savo viršininkui dėl tokio nemoralaus reikalavimo. Ponas daktaras tuojau paklausia, „kokie buvo paties santykiai su tėvu“, ir gavo atsakymą, kad jie buvo tiesiog tobuli – net labai draugiški. „Aha, aišku, kad tavo tėvas buvo autoritarinis manipuliatorius ir tu, žmogeli, tą nujautei ‚pasąmonėje‘, todėl tavo pasipriešinimas prieš viršininką yra nuslėptas pasipriešinimas prieš tėvą“. Vargšas žmogelis pareiškia, kad jis nesutinka su tokiu išaiškinimu – ir gauna daktaro atsakymą: „aišku, tu turi nesutikt, nes tas įrodo, kad pasipriešindamas prieš mano aiškinimo autoritetą, tu priešiniesi prieš tėvo autoritetą“. Nepaisant, ką sakysi, teorija tave išaiškina. Lygiai su Marksizmu. Vakarietis argumentuoja su Marksistu, teigdamas, kad medžiaginis-ekonominis išaiškinimas nėra užtenkamas – gauna atsakymą: „Kadangi pats esi iš kapitalistinės šalies, tai tu būtinai turi nesutikti su Marksizmo teorija, nes esi nulemtas taip galvoti kapitalistinių ekonominiu priežasčių“. Štai, nesutikimas įrodo teorijos „teisingumą“ ir diskutantas dingsta kaip dialoginis partneris.
Monologinis paneigimas dialoginio ir poliloginio kito, jo neišvengiamos duoties, sudaro dvigubą abstrakciją. Rasisto atveju, jisai mato kitą kaip žemesnę būtybę, ir, stumiant tokią būtybę iki ribos, jinai net praranda žmogaus esmę. Kitas nepriklauso tikro žmogaus rūšiai. Jisai randasi žemesniame evoliucijos klode ir tegali tarnauti žemiausio lygio „pareigose“. Rasistas paneigia savo dialogišką poziciją ir įtraukia kitą į savo totalizuotą nepoziciją. Kitas gali parodyti įvairovę savo nuoveikių, gyvenimo garbingumą ir lygmenį, bet rasistas visa tai nelaikys, kaip kito tikro žmogaus nuopelnais. Kaip rasistai teigė apie Obama, jo pasiekimai yra dėka jo baltos motinos. Taigi, kito veikla, nukreipta į pasaulį ir jo įvykius, nėra jo, ir, tokiu būdu, jis pats pasilieka lyg nurengtas kūnas, neturintis iš savęs nieko žmogiško be to, ką rasistas nutaria. Kitas, paliktas savo būklėje, yra necivilizuotas, nesumanus ir todėl jam nepadės joks auklėjimas ar mokykla. Ir štai mokslo institucijos ir jose dirbantys „mokslininkai“, visuomet „įrodys“ kito trūkumus, ar tai bus biologiškai, genetiškai, fiziologiškai – nesvarbu. Juk pačios mokslinės institucijos, sukurtos „aukštesnės“ rasės, įrodo jos pačios pranašumą palyginant su kitu. Be abejo, visi gerai „žinome“, kad be mūsų rasės kiti neturėtų mokslo, nes jie patys jo nesugebėtų sukurti; jie tik gali mūsų mokslą pamėgdžioti. Šis rasizmas galioja iki dabar – ypač baltųjų, konservatorių žemo išsilavinimo gretose. Tai konservatorių partijos kandidatai, kaip tik ir apeliuoja į juos ir kaltina tuos kitus už visas Valstybės nesėkmes ir nuosmukius.
Toks kaltinimas yra pagrįstas teiginiais, kad tie kiti (net ir dabartyje kalbant apie emigrantus), atima mūsų darbus ir užima universitetuose studentų vietas ir todėl mūsų vaikai yra atstumti ir nulemti vargti mažiausio atlyginimo darbovietėse. Tai kame reikalas? Taip, baltieji sukūrė industrijas, prekybas, technologijas ir…. aptingo ant savo laurų. Kada yra konkurencija gauti stipendijas magistro ar doktorantūros lygmenyje, joje baltieji nėra užtenkamai pasirengę ir todėl jie nepabaigia aukštųjų mokslų, reikalingų įvairiose srityse; tokio lygmens studentai kviečiami konkuruotis iš kitų šalių. Mano universitete (Ohio) yra tiksliųjų ir technologinių mokslų katedros ir maždaug 50% magistrantų ir doktorantų yra užsieniečiai (Indai, Kinai ir kiti). Kada kur nors, kaip Colorado valstijoje, beveik beraštis baltas nueina į barą ir nušauna du Indus, turinčius doktorantų inžinerijos išsilavinimą, nes, anot to balto, tie Indai „perėmė mūsų darbovietes“. Į šį baltųjų pyktį ant „kitų“, kaip tik ir apeliuoja konservatoriai ir skatina rasizmą, teigiant, kad čia „mes“ viską sukūrėme, čia yra „mūsų“ ir mes stojame į kovą prieš tuos kitus – ypač tuos, kurie visada buvo netikę, kaip tikri žmonės ir juos reikia prispausti, kad jie žinotų savo vietą – to policininko, žudančio žmogų, tiesiai klupint ant to žmogaus kaklo įvaizdis išreiškia gryną rasistų monologą. Yra aišku, jei šis įvykis nebūtų nufilmuotas, tai policininkai būtų pateisinti, nes tas juodas sudarė grėsmę jų gyvybei.
Taigi klausimas – prie ko čia tie evangelistai ir fundamentalistai, kurie tiesiog dieviną poną Trump‘ą? Juk jo moralė, jo kriminalizmas, paneigimas Konstitucijos, išvis nesutampa su taip vadinama Krikščionybe. Jo pozos su Biblija rankoje yra grynas cinizmas, jo pasamdymas evangelistės pastorės, kaip Baltųjų Rūmų patarėjos, yra net komiškas. Juk ji pareiškė, kad dievas ją pakvietė į dangų, kur jinai pasikalbėjo su dievu, buvo jo aprengta, ir tiesiog nusiųsta į Baltuosius Rūmus. Ir konservatoriai ploja iš džiaugsmo, kad Trump‘as yra tiesiog susijęs su aukščiausiu ir yra jo įteisintas. Visa tai sukasi apie vieną Amerikos tradiciją: Konstitucija reikalauja tolerancijos, įvairovės pažiūrų, visuotinių teisių, laisvo žodžio ir laisvos spaudos, visuotino išsilavinimo, dialoginės viešumos ir net gal įvairių „tiesų“ ir tikybų. Ši visa Vakarietiška tradicija, kilusi iš filosofijos diskursyvumo, iš principo yra sekuliari. Be sekuliarizmo visi „kiti“ gali būti paneigti, kaip „netikintys“ ir net velnio išdavos. Ir štai yla išlenda iš maišo. Kada Islamiečiai sudaužė tuos New York‘o bokštus, evangelistų aukščiausio rango pastoriai – tokie kaip Roberts – vienu balsu pareiškė: „Dievas mus baudžia už mūsų valstybės sekuliarizmą“. Ir štai pasirodo, kodėl visi konservatoriai, baltieji, evangelistai dievina naują vadą, žadantį gražinti tikrą tikybą, paneigti laisvą spaudą, atsisakyti Konstitucijos reikalavimų, skirties tarp Valstybės ir religijos, ir skleisti gryną monologą, interpretuotą evangelistų. O, anot pastarųjų, Biblija pateisina vergiją.
Ženklai monologinio rasizmo ir gal net etnocentrinio nacionalizmo pasirodo aiškiai, kada koks nors vadas mėgina panaikinti demokratines institucijas – laisvą žodį, toleranciją, griežtą skyrimą tarp teismo, seimo ir prezidento ar premjero. Visi matome tokias tendencijas ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje, įskaitant ir Europą. Būkime atsargūs.
Algis Mickūnas, 2020 m. birželio 16 d.
Reiktų uždrausti bibliją ,man regis , kad žydai dar ir po šiai dienai išrinktoji rasė, Kaip ir visų rasizmų ir arijų kilmės šaltinis. Galima pridėti ir lygias vyrų ir moterų teises, ta prasme, patriarchato šaltinis. Jei pažiūrėt į senovės Graikiją, tai žmogus, net ir priešas, buvo vertybė.