ALGIS MICKŪNAS: REVOLIUCIJOS IR POKYČIAI

© Can Stock Photo / dedMazay

Kada Lietuva paskelbė autonomiją ir išspruko iš Rusijos (pasivadinusios Sovietų Sąjunga) imperijos, nesigirdėjo daug kalbos apie revoliuciją. Klausimas iškyla, ar tai buvo „mandagus“ išėjimas iš autokratinės imperijos, ar revoliucija. Atsakymas į šį klausimą veda prie modernių Vakarų, svarbiausio įvykio, pavadinto „revoliucija“: Francūzų ir Amerikos.

Nors skirtingai, abejose buvo atsisakyta autokratijos, ir jos vietoje sukurtos teisinės valstybės su institucijomis, garantuojančiomis piliečių autonomiją, lygybę ir atsakomybę, bei pareigą dalyvauti visuose viešuose reikaluose. Sąjūdis – Vilnius – lygiai su Filadelfija, stojo prieš didžiausią autokratinę imperiją, ir jo veikla sutapo su Amerikos revoliucija, reikalaujančia teisinės valstybės su viešomis, žmogaus teises saugojančiomis institucijomis, staiga kuriančiomis civilinę, pilietinę ir atsakomingą bendruomenę. Šie įvykiai yra „revoliucija“, tuojau keliantys klausimą, ar toks pavadinimas tinka Rusijos „revoliucijai“ ir jos pasekėjams, kaip Baltarusijos Lukašenko ir dabartinio Caro Putino?

Beveik vienu balsu istorikai, sociologai, ekonomistai, politologai ir net teologai skleidė gandą apie Rusijos Revoliuciją, sudrebinančią visą pasaulį. Ne tik tai, bet ši revoliucija buvo plečiama visur. Reikėtų apie ją pasikalbėti ne istoriškai, ne retoriškai, bet esmiškai – kokie įvykiai galėtų būti laikomi revoliucijomis, o kokie pokyčiais. Viena tradicija turi seną ir vis pasikartojantį pobūdį: autokratija ir jos variantai – diktatūros. Autokratija, kaip tokia, irgi turi skirtingus pavidalus: imperatorių, kuris valdo viską ir kuriam viskas priklauso, karalius su dieviškomis karaliaus teisėmis, irgi yra savininkas visko savo karalystėje, aristokratija, kur didikų šeimoms priklauso visa teritorija ir viskas, kas joje randasi. Tarp jų bendras valdymo vardiklis yra jėga ir smurtas. Bet kaip jie atsirado ir patapo imperijų valdovais? Jų pirmpradininkai yra klajokliai, o jie, kaip banda su drąsiu vadu užpuola, apiplėšia vietinius, pasisavina teritoriją su viskuo, kas joje randasi, ir ją valdo pasistatę tvirtoves, ir iš ten siunčia savo pasekėjus ar tarnautojus, jėga priversti užkariautus paklūsti klajoklio įsakams. Bet klajokliškumo sąmonė nesibaigia su rūmų pastatais; kaip tik, ji tęsiasi per įvairius klodus – kariškai siekiant vis daugiau užvaldyti ir pasisavinant didesnius plotus, ir daugiau vergų ir vasalų.

Kaip dabar sakytų sociologai, šis „bendruomenės modelis“ nėra pasenęs. Iš Artimųjų Rytų Persijos, jis buvo imituotas Indijoje ir tęsiasi per Bizantiją ir Rusijos imperiją. Visur randasi tik vienas valdovas, pasiskelbęs, kad jis esąs karalių karalius, dievų dievas, ir vis laikomas, kaip turintis absoliučią jėgą ir valią ją vartoti ir plėsti. Rusijos Caras yra imperijos ir bažnyčios galva. Jo įsakymai yra dievo įsakymai. Toks „modelis“ tęsia savo klajokliškas ydas, ta prasme, kad jisai visuomet plečiasi. Pagrindinis vedlys ir jo pasekėjai, patapę „aristokratais“, yra gynėjai savo karalystės, kuri yra reikalinga aristokratų „mitybai“, nes aristokratai teturi vieną meną – karo. Kadangi visa, ką jie turi yra grobis, tai jo užlaikymas reikalauja vien jėgos prieš kitus, kurie irgi tyko tą grobį atimti. Nors jie pasikelia save į „kilniųjų“ luomą, apsirengia šilkais ir pasidabina brangenybėmis, gyvena rūmuose, iš principo, jie pasilieka plėšikais.

Bet visgi reikia susigaudyti, kas yra ta vartotina jėga. Iš visų nesuskaičiuojamų poreikių, interesų, instinktų, geismų ir net elgesio išaiškinimų, idealų-konstruktų, pats svarbiausias yra jėgos siekis. Visi kiti poreikiai bus patenkinti, jei tik bus pasiekta jėgos būklė. Tie, kurie disponuoja jėga, gali suteikti dovanas, bausmes ir šitaip susirasti pasekėjų, tarnų ir pavaldinių, kurie reikalingi tam, kad užlaikytų ir pakeltų jėgas turinčio asmens. Pirmasis, minėtas puikus pavyzdys, pasirodė Artimųjų Rytų Persijoje, kur karalius Kyras užkariavo visas aplinkos karalystes ir gentis, ir pasiskelbė esantis karalių karalius ir dievų dievas. Sėdėdamas savo sostinėje Persepolyje, jis turėjo „ausis ir akis“ šnipų, agentų, tankiu tinklu apraizgiusių visą imperiją. Visa buvo valdoma vienas kitu nepasitikinčių ir vienas kitą įskundžiančių biurokratų; kiekvienas šnipinėjo kitus, o aukščiausi pareigūnai visuomet tykojo, kaip suklastoti kitus ir taip patapti arčiau imperatoriaus. Reikalaujama tik vieno dalyko: išsaugoti jėgą, valdyti totalitariškai, be jokios pagarbos gyvybei ir liaudžiai. Kadangi jėga negali turėti prieš ją kitų pavojingų jėgų, tai jinai turi užkariauti visus – plėsti imperiją, kur imperatorius turi patapti visatos valdovu. Nors jis negali sėdėti visose užkariautose karalystėse, jis leidžia užkariautiems karaliams valdyti jo vardu – patapti vasalais. Jisai yra absoliuti jėga, visi kiti yra absoliučiai bejėgiai, ir pastarieji turi ne tik paklusti jam, bet jį šlovinti, prieš jį klupėti, jam melstis ir visada dėkoti už gyvybę ir „kasdienišką duoną“. Viskas yra imperatoriaus, kartais karaliaus, valioje. Karalius leido, davė, karalių karaliui, dievų dievui šlovė – pulkim ant kelių.

Autokratijose nėra tokios sąvokos, kaip žmogžudystė, melas, klasta, nes visa tai sudaro priemones užlaikyti autokrato „valdžią“. Bet autokratas irgi žino, kad esant progai, jį gali pašalinti bet kas – sūnus, brolis, dėdė, žmona su meilužiu; todėl visur reikia šnipų, nepasitikėjimo ir smurto. Šeimos nariai, artimiausi ministrai, karvedžiai, „dvaro“ gyventojai užsiima vien intrigomis – ieškodami progos susidoroti su kitais ir net su valdovu. Toks susidorojimas nesilaiko jokių taisyklių, o pagrindiniai pokyčiai autokratų imperijose yra žudynės: tokie veiksmai yra karališkų šeimų reikalas ir liaudis toliau priklauso „naujam“ valdovui ar valdovei.

Tokie autokratai žino, kad atsiradus progai, kokia nors kita gauja gali juos užpulti ir viską atimti. Yra žinomas pavyzdys: Mongolai, apsirengę avelių kailiniais ant arkliukų, užkariauja Kiniją, susidoroja su Kinijos autokratais ir patampa valdovais, aišku, apsigyvenę imperatorių rūmuose, apsirengę šilkais ir pakilę į aristokratišką luomą. Naujas imperatorius reikalauja, kad visi jį šlovintų, pultų ant kelių, jam dėkotų ir tarnautų. Panašūs Ispanijos imperijos „klajokliai“ nukeliavo į naujai atrastus kontinentus (vėliau pavadintus Amerikomis), išžudė vietinius autokratus ir milijonus vietinių, o likusius gyvus pavergė, paskelbę, kad visos šios imperijos dabar priklauso jos aukštenybei Ispanijos karalienei, atstovaujančiai dievų dievui.

Kitas „proginis“ pokytis randasi suirutėse, kada imperijoje dėl totalios priespaudos, bado, žmonės pradeda „bruzdėti“; susiburia mažas, bet klastingas būrys su drąsiu vedliu, kurio metodas irgi yra jėga ir smurtas, ir tyko progos suorganizuoti nepatenkintus liaudies sluoksnius, užpulti ir sunaikinti autokratus ir perimti jų vietą – patapti imperatoriais, nepaisant po kokia vėliava ar iššūkiais. Nauja „valdžia“ irgi paskelbia, kad visa, kas randasi imperijoje yra valdžios nuosavybė, įskaitant ir žmones, nors ciniškai pareiškus, „liaudies vardu“. Tokie pokyčiai nėra revoliucija, nes iš principo viena įsigyvenusi autokratinė gauja yra nuverčiama naujos autokratijos, o pastaroji gerai žino, kad gali visuomet rastis kitų pavojingų progininkų, kurie irgi tyko sugriebti valdžią ir pasiimti viską savo naudai.

Šita tradicija tęsėsi ir tęsiasi per įvairovę bendruomenių, įskaitant Marksizmą-Leninizmą, nes pastarasis irgi yra autokratija, kur visa valstybė priklauso „partijai“, tarnaujančiai tik jai suprantamam ir neklystančiam „dialektiniam materializmui“. Pastarasis yra persunktas grynos retorikos ir pasakiškų vaizdų, visiems gerai permatomos pasakiškos propagandos. Ir čia pasirodo, kad partija ir jos piramidės viršūnė netarnauja dialektiniam materializmui, bet atvirkščiai, dialektinio materializmo retorika tarnauja partijai. Taip kaip monarchijoje: karalių karalius tarnauja dievybei, ir visa, ką karalius sako, sutampa su dievybės įsakymais, ir ta dievybė su įsakymais tarnauja karaliui.

Dabar gali paaiškėti, kodėl Rusija neturėjo revoliucijos, o tik autokratų pasikeitimus. Leninas su savo pasekėjais tykojo progos, kaip perimti imperijos centrą, susidoroti su buvusiais autokratais ir teokratais, perimti visą Caro valdymo aparatą – tinklą šnipų ir slaptos policijos – Okhrana, pervardytą Cheka. Na ir kiek galima karo jėgų, ir sunaikinti visoje imperijoje galimus priešus – be jokios atodairos. O priešų randasi visur: kaimiečiai, įgavę žemės sklypą, prekybininkai, ir, aišku, raštingi. Kaip Leninas juokavo, susidorojau su dešimt milijonų mužikų, su popais, bet dar neužtenkamai iškoriau mokytojų. Juk mokinti žmonės gali permatyti tą dialektinio materializmo tuščią retoriką. Visas valstybės turtas ir visi žmonės, patapo „valstybės ir liaudies nuosavybe“ išvis neprieinama liaudžiai. Visa imperija patapo poieškis neklusnių – net klastingas vaikų vartojimas šnipinėti, ką kalba tėvai ar pažįstami ir giminės; juk negalima toleruoti „neteisingų minčių“. Gerbiama liaudis nutyla ir negali dalyvauti jokiuose viešų reikalų nutarimuose, o tie kurie paprašė balso, gavo atsakymą, kaip antai „revoliucijos teismas“, kuris leido Leninui veikti be jokių taisyklių; kaip jis paminėjo teroras ir kraujas yra reikalingas išlaikyti „liaudies valstybę“.

Dar toliau, laisvė ir demokratija negalioja, o Trockis pridėjo, kad tokios banalybės, kaip pagarba žmogaus gyvybei yra seni Kanto prietarai. Leninui, Rusų tauta buvo tik proga sugriebti imperiją. Juk jis nebuvo Rusas – jo tėvas Vokiečių kilmės, bet, aptikęs progą, perėmė komunistų partiją ir retoriką ir atkūrė Rusijos imperiją, kaip jos valdovas. Labai svarbu paminėti, kad Lietuvos Sąjūdžio revoliucija kūrė žmogaus teisių institucijas – nepriklausomus teismus, seimus, ir administracijas, o Marksizmo-Leninizmo pirmas žingsnis: panaikinti visas civilines institucijas reikalingas garantuoti žmogaus teises, ir iš principo visas jas sujungti į vieno autokrato rankas. Leninas, Stalinas, Lukašenko, yra visos institucijos. Čia autokratas yra „prezidentas“, seimas (kaip įstatymų leidėjas), teismas ir teisėjas. Net nereikia retorikos, kad autokratijoje yra priimti įstatymai. Jei šiuo momentu išsižios autokratas ir tars žodį, kokia yra taisyklė, tai visos kitos taps bejėgės – bet koks pasipriešinimas bus tuojau „nuteistas“ ir autokrato banditai pašalins „problemą“ paprastu būdu: „pašalins“ bet ką, kuris drįso išsižioti. Putino imperijoje daug kas išsižiojo ir visi buvo „užčiaupti“, įskaitant paskutinįjį – Navalny – nieko naujo, nors Europos valstybių viršūnės „diskutuoja“, kas čia atsitiko ir kas kaltas.

Turi būti aišku, kad progininkai, patapę autokratais ir aristokratais, žino pagrindinį principą: kiek tik įmanoma reikia viską pagrobti, nes kiti tokie pat irgi tyko grobio. Visa Lenino gauja, visi „pasekėjai“ irgi tampa įtariami, ir kaip visose autokratijose tarp valdovų grupės nėra jokio pasitikėjimo. Stalinas susidoroja su Leninu, ir perėmęs jo absoliučią vietą, taip pat turi saugotis nuo jo „draugų“, nes jie irgi tyko pagrobti viską. Todėl vargšas Trockis – „draugas revoliucionierius“ – neišvengė autokratiškos logikos. Stalino budeliai pasiekė jį net tolimoje Meksikoje, nekalbant apie „viešus teismus“ trisdešimtmetyje, kur būvę „draugai“ irgi sudarė pavojų ir turėjo „prisipažinti“ už jų „klaidingumą“ ir sunaikinti. Nieko naujo – autokratų logika per smurtą ir žudynes sugriebti viską, ir turint užtenkamai grobio, siųsti „misionierius“ po visą pasaulį ir brautis per jėgą į kitas imperijas ar valstybes, padaryti jas vasalais – „respublikomis“ – ir ten viešpatauti. Juk tas atsitiko su Baltarusija ir vasalas Lukašenko tęsia tą „revoliuciją“ toliau. Tas pats tęsiasi Caro Putino imperijoje – tikras autokratijos mokinys. Lukašenkos pasekėjai yra gerai užmokami banditai susidoroti su bruzdančia liaudimi, pareiškus, kad visa liaudis yra „liaudies priešas“, ir tą liaudį reikia įkalint. Gal juokingiausia visos imperijos užgrobimo logika pasirodo taip vadinamoje kolektyvizacijoje. Vis žemdirbiai turėjo grįžti į aristokratų dvarus – pavadintus kolūkiais, ne dėl ekonominio našumo, bet uždarymo į centrus, kur visi būtų matomi – po „vaizboriaus“ priežiūra. Gryna „pan-optika“, kur net kolūkiečiui, pasiėmus laukuose bulvę, yra bauda už vagystę „liaudies turto“. Aišku dvaro vaizborius yra pakeistas privilegijuotu „parčioku“, paskirtu ir gerai užmokamu už lojalumą visos imperijos savininkui. Visokie, buvę ir dar pasirodantys pateisinimai tokios autokratijos neįmano išnarplioti tokių fenomenų: tokios autokratijos sukurti „išlaisvinimo judesiai“, sunaikinę visas civilines ir teisines institucijas, taip pat žudo milijonus, ar tai būtų Sovietija, Kinija, Šiaurės Korėja, Kambodija, iki tokios ribos, kad net žlibas žmogelis su akiniais yra pavojingas – gal jis moka skaityti.

     RUSIJOS REVOLIUCIJA

Kiekvienas autokratinėje imperijoje turi funkciją, pavadintą „verte“; pastaroji yra modernių Vakarų apibūdinimas žmogaus kaip homo laborans, darbo jėga ir jos produktyvus įnašas. Marksizmas-Leninizmas perėmė šį apibūdinimą ir visa liaudis patapo „darbo klasė“. Trumpai sakant, visi dirba imperijos vadui ir jo pakalikams. Ir čia pasirodo nepastebėta ir Caro bei Marksizmo-Leninizmo uždrausta, ir net smurtu naikinama Rusijos tikra revoliucija. Ne visose šalyse filosofiniai klausimai iškyla dialoguose tarp filosofų. Tokie klausimai Rusijoje pasirodė rašytojų darbuose. Nuo pat Turgenevo (gal net ir Lermontovo) raštų, einančių net per Dostojevskį ir Berdiajevą, pasirodo centrinis klausimas: koks matas yra reikalingas pateisinti Rusijos dekadentišką autokratiją, ir taip pat Vakarų primestą sąvoką, kad viskas matuojama bendruomenės vertėmis – kaip darbo ir kitokių funkcionuojančių verčių reikalavimais, o aplinka tampa suprastinta į geležies, anglies, cemento, chemijos, biologijos ir psichologijos konstrukcijas. Žmogus įgavo materialią vertę, kaip gamintojas, statytojas, darbininkas, mokslininkas ir galiausiai, kaip technokratinis funkcionierius toje Sovietų Sąjungos modeliu tapusioje sąlygų ir rezultatų sistemoje.                                                                                                                                                                                                         Rusų mąstytojai neišvengė vertės terminais interpretuojamo pasaulio įtakos, bet taip pat turėjo įžvalgą, kad yra svarbesnis patirties klodas. Pasak Kirijevskio, dar prieš apibrėžiant tokį klodą teologiškai, morališkai, vertėmis, toks klodas yra aptinkamas bendruomenėje, nors neišreikštas jokiomis abstrakcijomis. Taigi, rašytojų užduotis, atverti tokį klodą, kuris nėra sukonstruotas, kaip vertės, bet pasirodantis žmogaus įžvalgoje, kaip neišvengiamas. Toks pasirodymas ypač galioja krizės laikais, kada vienas gyvenamas pasaulis žlunga ir kitas yra siūlomas kaip alternatyvas. Kaip tik tokia krizė pasirodė Rusijoje, įtampoje tarp slavofilų ir zapadnikų, o pastarojo viena interpretacija patapo Marksizmas-Leninizmas. Krizė reiškia kelių išsiskyrimą, atveriantį pasirinkimo klausimą tarp dviejų gyvenamų pasaulių. Rusų rašytojų įžvalga nurodo, kad žmogus, iš principo, yra virš verčių: jis yra vertybė savaime, galinti iškelti galimybę įvertinti Rusijos tradicinį dekadantišką aristokratijos gyvenimą ir Vakarų verčių pasaulį. Esminė Rusijos krizei, ši tiesiogiai neišreiškiama dimensija Rusijos krizės eroje, pateikia transcendentalų supratimą, įgalinantį nuskaidrinti ir kvestionuoti dviejų galimų gyvenamųjų pasaulių teisėtumo problemą. Tiesioginė skirtis tarp verčių ir numanomos šios dimensijos įžvalgos yra ta, jog vertės tėra konstruktai, o žmogus kaip vertybė yra duotis, nors ir pridengta išankstinių neteisingų socialinių, politinių, metafizinių ir netgi mokslinių nuostatų.

Rusų rašytojai ženklina tokį dviejų pasaulių sandūros krizės tašką, kai ši krizė yra įvertinama matu, kuris transcenduoja abu šiuos pasaulius ir pats tampa kritika, žvelgiant iš transcendentalios pozicijos. Susidurdami su feodalinės ir aristokratinės normos neadekvatumu, ir staiga pasirodžiusiu geležies amžiumi, tokie Rusų rašytojai, kaip Turgenevas, Černyševskis, Kinijevskis, Belinskis, Gercenas, Bakuninas, Lavrovas, Michailovskis, Tolstojus, Dostojevskis, Berdiajevas, Šestovas, Loskis ir Gogolis neišvengiamai atsidūrė tarp dviejų – seno ir naujo – gyvenamųjų pasaulių ir savo kūryba paliudijo laikmečio krizę. Krizės suvokimas steigia unikalų reflektavimo momentą, kuris tuo pačiu numato susilaikymą nuo dalyvavimo duotame gyvenamajame pasaulyje.

Turi paaiškėti, jog mūsų suvokimas visada yra pasauliškai orientuotas ir visos mūsų orientacijos arba intencijos jau aptinkamos mūsų gyvenamajame pasaulyje, jei ne totaliai, tai bent iš dalies suvokiamo teigimo būdu. Tai yra episteminis aspektas, numatantis mūsų gyvenamojo pasaulio skirstymą į kategorijas bei jų nusakymo būdą arba duotą percepcinį įgyvendinimą. Tačiau turimų intencijų patenkinimas ir su šiomis intencijomis koreliuojančios kategorijos, apimant ir daugybę verčių gradacijų – episteminį suvokimą – neįtraukia legitimuojančio, gyvenamajame suvokime slypinčio klausimo, kad, tarp visų verčių, kažkas nėra išpildoma ir neįmanoma apskaičiuoti: žmogaus vertės. Siekiant ją aptikti, išgyvenamas suvokimas turi suspenduoti gyvenamąjį pasaulį ir paaiškinti prieigą prie išgyvenamo transcendentalaus suvokimo, koreliuojančio su asmens vertybe bei reikalaujančio gyvenamojo pasaulio, kuriame tiek laiko gyventa visiškai juo tikint, staiga iškelia klausimą, ar iš tiesų gyvenamasis pasaulis leidžia patvirtinti ir patenkinti įžvalgą, kad žmogaus vertybė yra paneigta? Šiuo suvokimo lygmeniu nebepakanka kategorinio ir episteminio supratimo, daug svarbesnis tampa egzistencinis veikimo klausimas. Ar galiu veikti, kaip visada veikdavau, ir patenkinti esminę žmogaus vertybės intenciją? Ši intencija įtraukia kilnumo, dorovingumo, orumo, pagarbos sau ir kitiems bei teisingumo reikalavimus. Jeigu kilnumas, dorumas, orumas ir pagarba negalėtų būti įgyvendinami mano veikloje, tuomet šio gyvenamojo pasaulio legitimumas įgautų absoliutaus klausimo statusą, tuo pačiu atskleisdamas absoliučios vertybės suvokimą. Tokioje situacijoje susiklostęs transcendentalus išgyvenamas suvokimas Rusų literatūroje leidžia pripažinti, jog tiek Vakarų sukurtas verčių pasaulis, tiek smunkantis aristokratijos pasaulis turi būti įvertintas, atsižvelgiant į tų pasaulių santykį su žmogaus vertybe. Taigi, pasirodo vienas iš principinių klausimų, reikalavusių esminio abiejų pasaulių konstruktų apribojimo, ar jie būtų pataisomi, atmetami, ar taptų atviri absoliučiam transcendentalaus vertybės suvokimo reikalavimui. Dabar mes galime pamėginti įsiskverbti į išgyvenamą suvokimą, įgalinamą su vertybe koreliuojančios intencijos, ir, tokiu būdu, apibrėžiantį save kaip egzistencinį krizinį momentą.

Turgenev’o romanas Tėvai ir vaikai kelia tradicinio Rusijos gyvenamojo pasaulio legitimacijos klausimą Vakarų pasaulio mokslinių verčių terminais, ir šis svarbus klausimas pastato klausiantįjį į krizinę situaciją. Kol manome, kad tai duoda sugretinimą pasirinkimui, esamajame suvokime pasirodo intencija, susiejanti su klausimu: kuris gyvenamasis pasaulis įgalintų tikrą žmogaus vertybės dimensijos išpildymą. Atveju Rusų autokratijos gyvenamo pasaulio, Dostojevskis duoda atsakymą: jis grąžina rojaus vartų raktą, kadangi rojaus valdytojo vertė tolygi ir nekalto vaiko, ir degradavusio pono vertei. Ponui mylimas šuo vertingesnis už vaiko gyvybę, o tai feodalų gyvenamajame pasaulyje yra priimtina norma. Tokios normos atmetimas yra žmogaus vertybės pačios savaime teigimas. Ir čia pasirodo žmogaus egzistencinė krizė – kelių išsiskyrimas: jis greičiau susitaikys su amžinu prakeikimu nei pripažins tokį gyvenamąjį pasaulį, kuriame nebaudžiama už nusikaltimus prieš vaikus. Dostojevskis iškelia absoliutų klausimą: ko vertas gyvenimas pasaulyje, kuriame tokia žmogaus vertybės degradacija yra norma, palaikoma ir pateisinama net aukščiausiosios valdžios ir rojaus valdovo.

Tas pats klausimas iškyla ir Broliuose Karamazovuose, kur pagrindinis veikėjas, Dmitri, atstovauja dekadentišką aristokratiją, su jos privilegijomis ir barniais dėl pinigų. Randasi keturi broliai ir jų tėvas – degeneruotas ir hipokritiškas krikščionis, kurio nekenčia visi jo sūnūs, išskyrus nekaltą, kunigišką Aliošą. Vienas sūnus, Ivanas, yra vakarietiškas intelektualas, kuriam patinka žaismingai kalbėti ateizmo vardu, teigdamas, kad aristokratiškos taisyklės galioja tol, kol liaudis yra grasinama Dievo jėgos. Jei Dievo nėra, viskas leidžiama. Jam palankus brolis, Smerdiakovas sutinka su Ivanu ir išgyvena egzistencinę krizę: nesant Dievo, Rusijos autokratija nebegalioja ir jis nužudo tėvą – kaip įrankis brolio Ivano valios. Tuo tarpu, brolis Dmitri pilnai išreiškia dekadentišką gyvenimą: jis žemina moteris, jas išnaudoja erotiškai ir finansiškai, įklimpsta į skolas, ir net yra apkaltintas už tėvo nužudymą. Jo intrigos įvelia vargingą pensininką kapitoną, kurį jis įžeidžia, paniekina. Kapitonas nebeturi bendruomenėje vertės ir gyvena su ligotu, mirštančiu sūneliu. Po daugybės įvykių, Dimitri yra nuteistas už tėvo nužudymą ir bus išvežtas į Sibirą. Jo broliai nutaria jį išgelbėti ir išsiųsti iš Rusijos. Bėgant, jis paprašo trumpam užsukti pas tą vargšą kapitoną. Įėjęs, jis siūlo kapitonui pinigų, kaip atmokestį už įžeidimą. Tokie pinigai tikrai padėtų išgelbėti sūnelį nuo mirties; bet sunelis duoda suprasti savo tėvui, kad jisai neimtų pinigų ir kapitonas sutinka. Tada Dimitri siūlo dovanų sūneliui, bet sūnelis atsisako. Kame reikalas: pagaliau Dimitri patiriaegzistencinę krizę ir praregi, kad nors kapitonas neturi jokios bendruomenės vertės, jo žmogaus vertybė, jo garbingumas, orumas, reikalaujantis iš kitų pagarbos ir orumo. Žmogaus vertybė neturi kainos. Akivaizdoje vargingumo ir sūnelio mirties, atsiveria žmogaus vertybė virš gyvenimo ir mirties. Per tą vargingą, bevertę figūrą, ir mirštantį vaiką, Dimitri įžvelgia tikrą žmogaus esmę: orumas, teisingumas, garbingumas, pagarba kitiems ir sau, kilnumas.

Gyvenamojo pasaulio įteisinimo problema iškyla ir Gogoliui, romane Didysis Paltas (Šiniel), vaizduojant santūrų ir vienišą veikėją. Nėra abejonės, toks pagrindinis personažas kuriamas tam, kad būtų įmanoma atskleisti vertybės paieškos pačiame atšiauriausiame ir nykiausiame gyvenamajame pasaulyje situaciją. Manoma, kad toks personažas gali būti apibūdinamas, remiantis psichologiniu pripažinimo troškimu ar aukštesnio socialinio statuso siekiu. Tokie troškimai gali priklausyti nuo personalinės morfologijos ir socialinės situacijos, tačiau jie išvis nesuteikia intencionalumo, įtraukto į šias paskatas ir troškimus, adekvataus supratimo. Supriešintas, ir tiek psichologiškai, tiek socialiai uždengtas sukonstruotas fenomenas atsiskleidžia, kaip donkichotiška paieška, kai siekiama kažko psichologiškai ir socialiai nepasiekiamo ir, tuo pat metu, totaliai glūdinčio jo gyvenamajame suvokime: aš vertingas, orus, garbingas, kilnus, gerbiu save ir kitus.

Svarbiausia, kad toks suvokimas neglūdi dominuojančių socialinių vertybių ar psichologinių jausmų srityje, nes jo socialinė vertė niekaip nepasikeis įsigijus Didįjį Paltą. Jis liks tokios pat varganos būklės, alkanas, o naktimis be žvakės šviesos ir neturėdamas vilties dėl geresnio rytojaus. Trumpai tariant, kovodamas ir siekdamas, jis neįgyja jokios vertės, išskyrus jo vidinės vertybės, vertingos pačios savaime, pripažinimą. Visoje rusų literatūroje galima pastebėti, jog tas kažkas, duotas suvokimui yra labai artimas Kanto daiktui savyje, kuris neturi jokio tikslo ar vertės, tačiau, nepaisant to, yra besąlygiškai gerbtinas. Apšvieta atskleidė ištisą klodą vertėmis vadinamų konstruktų ir skelbė daikto savyje nepažinumą, tuo tarpu, rusų literatūra buvo kupina ryžto parodyti, jog bet kuris duoto gyvenamojo pasaulio legitimacijos klausimas atveria transcendentalios žmogaus vertybės, kaip daikto savyje, konstituciją.

Atidžiau panagrinėkime vidinės vertybės logiką. Gyvenamajame pasaulyje, kuris tėra verčių šiukšliadėžė, staiga randasi asmens veiksmai ir išraiškos, kurie ne tik iš savęs, bet ir iš kitų reikalauja kilnumo, orumo, pagarbos ir teisingumo. Iš tikrųjų tokie veiksmai paliudija kitų žmonių vidinę vertybę. Teleologinės sąmonės intencionalumo samprata buvo priimtina tiek „racionalistams“ vakariečiams, pradedant Belinskiu ir Gercenu, kurie visgi nesuprastino sąmonės į mokslinius paaiškinimus, tiek ir autoriams, nuolat akcentuojantiems rusų dvasingumą. Šis intencionalumas taikosi būtent ten, kas yra Rusijos ir Vakarų gyvenamųjų pasaulių kritikos esmė. Ši esmė atmeta materialistinį-racionalistinį Vakarų pasaulį, kaip patiriantį nuosmukį, betikslį ir net nihilistišką, nepaisant jo, techninės pažangos, ir aukština Rusijos rašytojų įžvalgas, susiejusias su žmogaus vertybe. Nepaisant apgaulingos rusų autokratiškos kultūros išorės, pagal rašytojų siekį iškelti orumo, kilnumo ir teisingumo egzistencines vertybes, toks siekis yra atskiriamas nuo vakarietiško ir autokratiško gyvenamų pasaulių. Tokiu būdu, Michailovskis daro perskyrą tarp civilizacijos tipų ir lygmenų. Vakarai turi materialiai aukštesnę civilizaciją, tačiau Rusija yra aukštesnio tipo civilizacija, atsižvelgiant į jos intuityvų asmens orumo ir vidinės individo vertybės suvokimą. Netgi Gercenas su Bakuninu, kol gyveno kaip tremtiniai, garbino šį rusu rašytojams būdingą orumo suvokimo tipą. Iš tikrųjų visi socialiniai pažeminimai, kilę iš baudžiavinės santvarkos ir su tuo susijusios tradicinės vertybių gradacijos, leido rusams išsiugdyti absoliučios asmens žmogaus vertybės nuovoką.

Galiausiai būtų neįmanoma sumenkinti kitų, jei nepripažintume kito, kaip turinčio žmogišką vertybę. Mes negalime pažeminti būtybės, kuri savo gyvenamajame pasaulyje nesuvokia poreikio pagrįsti ar pateisinti savo poelgių, daryti pasirinkimo tarp dviejų gyvenamųjų pasaulių; trumpai tariant, vadinti šunį šunimi nėra nei pažeminimas, nei vidinės vertybės neigimas. Tiktai kitas asmuo gali būti pažemintas jo vertės pripažinimo pagrindu. Tai reiškia, jog žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, įmanomi tik tada, jei mes pripažįstame kitų ir savo pačių vertybę, garbę ir orumą. Kitų žeminimas, siekiant išaukštinti save, yra kitų vertybės pripažinimas, mūsų nerimo jausmo kito vertybės akivaizdoje, jo neišvengiamos aukštybės suvokimo požymis. Negalėdami išvengti kito vertybės, pasmerkiame jį mirčiai, taip parodydami, jog mes nelinkę susitaikyti su mūsų pačių nužeminimu, mūsų patiriama asmens krize ir negalime ištverti kito vertybės orumo. Atstumtieji, Sibiro tremtiniai, praradę bet kokią socialinę vertę, tebesiekia išlaikyti garbę, orumą, kilnumą ir taip patvirtinti galutinę žmogaus poziciją, kuri net mirties akivaizdoje negali būti sunaikinta. Taip atsiskleidžia rusų pozityvusis negatyvumas: netgi mirties akivaizdoje aš turiu sakyti Ne gyvenamajam pasauliui, kuris nepatvirtina mano vertybės. Taip atsiskleidžia vertybės, kaip transcendentalios duoties anapus gyvenimo ir mirties, konstitucija. Būta daug situacijų, kai kalinių prižiūrėtojai tučtuojau pasmerkdavo mirti bet kurį, išdrįsusį demonstruoti savigarbą, orumą ir kilnumą. Veikdami, kaip naudingi valstybės tarnautojai, kalėjimo prižiūrėtojai taip paliudydavo, jog patys stokoja kilnumo ir garbingumo, t. y. žmogaus vertybės suvokimo. Ši logika šaukiasi kitų pripažinimo, jų gyvenamojo pasaulio legitimacijos ir skatina kelti klausimą, ar toks gyvenamasis pasaulis gali išpildyti jų pačių vertybės suvokimą.

Mes pasiekėme tą momentą, kai galime pasitelkti Vakarų filosofijos pradininko Sokrato pavyzdį. Nors istoriškai Sokratas vaizduojamas, kaip nekintančios tiesos siekėjas, t. y. kategoriškas epistemologas, turime prisiminti, jog pirmoji tiesos paieškos sąlyga jam buvo gėris ir toks gyvenamasis pasaulis, kuriame asmuo gali gyventi paklusdamas gėrio, kaip vieno žmogaus vertybės pasireiškimo būdo, reikalavimams. Tiktai tokiomis sąlygomis, Sokratas gali ieškoti tiesos, kaip kito vertybės aspekto. Galiausiai, tiesos paieška Sokratui buvo praktinis-egzistencinis įsipareigojimas ir gero bei teisingo gyvenimo veikla. Dėl to Sokratas, kaip ir daugelis kitų, buvo pašaipų ir karikatūrų objektas. Jis priėmė atėniečių mirties sprendimą tam, kad parodytų, jog jo ir kitų vertybė reikalauja tokio gyvenamojo pasaulio, kuriame tiesos paieška negali būti uždrausta. Savo vertybę jis iškėlė, kaip gėrį, esantį aukščiau jo asmeninio gyvenimo, taip parodydamas, jog toks gėris turėtų būti jo gyvenamojo pasaulio dalis. Teismo nuosprendis uždrausti Sokrato demoną, jo erosą, jo aistrą „filosofuoti“, buvo tolygus jo gyvenamojo pasaulio, kuriame žmogaus vertybė turėjo išskirtinę vietą, destrukcijai. Sokratas atitinkamai įvertina šį krizinį pasirinkimo momentą. Jis gyvena pasiektu suvokimu, iškeliančiu klausimą dėl jo gyvenamojo pasaulio vertės ir reikalaujantį sprendimo: ar toks Atėnų visuomenės siūlomas gyvenimas galės patenkinti jo kaip žmogaus vertybės reikalavimus? Argi taip besielgdami atėniečiai nepažemino savęs iki socialinių verčių lygmens, kuriame tokios vertybės, kaip teisingumas, orumas ar kilnumas nebeturės savo vietos? Galiausiai vertybių redukavimo tik į socialines vertes problema tapo akivaizdi teismo proceso metu, kai Sokratui buvo suteikta proga prisipažinti klydus ir taip tapti visaverčiu visuomenės nariu, ir kuomet Sokratas ironiškai klausia, ar jis galėtų priimti valstybės pensiją už „tokią menkutę jai teikiamą paslaugą“. Čia jau atsiskleidžia pirmosios demokratijos krizės situacija, o Sokratas pasiekia suvokimą, kai reikalaujama tokio jam siūlomo gyvenamojo pasaulio legitimacijos. Ar tokiame gyvenamajame pasaulyje su žmogaus vertybe koreliuojantis suvokimas gali turėti kokį nors egzistencinį patvirtinimą? O šis Atėnų visuomenės siūlomas gyvenamasis pasaulis reikalauja save pažeminti ir paneigti savo vertybę. Sokratas šią dilemą išsprendžia, priimdamas atėniečių nuosprendį ir kartu įspėja juos: „Jei nuteisite mane, garsas apie tai plačiai pasklis; nedarykite to, nes tas nuosprendis amžiams suterš garbingą Atėnų vardą.“

Rusų rašytojus ir Sokratą vienija tai, jog, kaip ir jis, jie nebuvo profesionalūs filosofai, o veikiau asmenys, siekę ne tik jų pačių, bet ir kiekvieno žmogiškai egzistuojančio, besąlyginio vertybės pripažinimo. Ir lygiai, kaip Sokratas, visi jie (išimtis – Levas Tolstojus, kuris vis dėlto buvo ekskomunikuotas) išaukština žmogaus vertybę, kaip pirminę, nepaisydami savo pačių saugumo, gerovės, socialinės padėties; jie buvo tremiami, įkalinami, persekiojami bei cenzūruojami. Taigi, jie iškėlė asmens vertybę aukščiau jų gyvenimo ir turėjo drąsos tarti NE tradiciniam jų pačių ir Vakarų gyvenamiesiems pasauliams. Šia prasme, neteisinga būtų teigti, jog dauguma rusų rašytojų – Černyševskis, Turgenevas ir Dostojevskis – buvo nihilistai. Nihilizmas atmeta verčių ir prasmės pasaulį, nepasiūlydamas vietoj jų nieko pozityvaus. Tik ne rusų rašytojams, kurių transcendentalus vertybės suvokimas yra vienintelė gyvybinga pozicija, iš kurios gyvenamieji pasauliai gali būti iš esmės nušviesti ir atverti, kaip negalintys būti patenkinti bet kokia veiklos rūšimi. Be abejo, jie susiję su demokratija ir žmonių lygybe, tačiau, kiek leido spręsti Vakaruose įgyta patirtis, šie rašytojai suvokė, jog demokratija patyrė krizę. Vakarų pasaulis galutinai sunaikino viešąją erdvę, kurioje autonomiški piliečiai galėjo racionaliai diskutuoti viešomis problemomis, tą erdvę redukuodami į nesuderinamą privačių verčių ir galių konfrontacijos sumą. Kaip pastebėjo Dostojevskis, vakariečio racionalumas yra tik fasadas, už kurio slypi įvairūs neracionalūs impulsai – pyktis, godumas, agresija, grubumas etc. Vadinasi, Vakarai nebepajėgūs pateikti laisvės, o tuo labiau vertybės sampratos. Dabar galima konkrečiau nusakyti pirminį savęs įtraukimo principą. Absoliučią vertybę pripažįstantis asmuo – tokiam asmens tipui atstovauja minėti rusų rašytojai – pateikia ją ne kaip tezę, o kaip elgesio principą, reikalavimą veikiant. Toks reikalavimas liečia kaip tik tą asmenį, kuris gyvena šiuo vertybės suvokimu. Taigi rizikuodami netekti savo socialinės padėties, materialinės gerovės ar net laisvės rašyti, rusų rašytojai atsidėjo šiam absoliučiam suvokimui ir juo vadovaudamiesi veikė.

Ir štai, atsidūrėme prie dabartinės krizės Baltarusijoje: autokratas vertina tik tuos, kurie tarnauja jam (vardan jo valstybės funkcionuojančių verčių). Visa, kaip žmpgaus vertybė, turi būti paneigta. Taigi, protestuojanti liaudis, reikalaujanti teisingumo, orumo, pagarbos, yra paneigta ir įkalinta, nes jinai primena autokratui jo nuosmukį, jo net nesutapima su žmogaus esme. Tokie liaudies žmonės, kaip kandidatai, turi būti sunaikinami, ir jų pasekėjei įkalinami ir kankinami, nes jie primena Lukašenkos banditams jų pačių nuosmukį. Kaip minėta, tas pats randasi Caro Putino Rusijoje. Nei Leninas, Stalinas, Putinas, Lukašenka nepriklausė jokiai revoliucijai, o tikra Rusų revoliucija, paskelbta minėtų rašytojų, buvo panaikinta. Aišku, jinai pasirodo žmonių demonstracijose Rusijoje ir Baltarusijoje. Todėl autokratai mėgina ivairiausiais būdais ir permatoma retorika, kaltinti liaudį ir jos tikrus atstovus, kaip veikiančius užsienio agentus, ardančius tvarką.

Kasdieniškai linksmai, Algis Mickūnas

2020 m. rugsėjo 7 d.