Algis Mickūnas: RITUALAI, POSAKIAI, BRAIŽYBA

„Ne aš, bet mano motina pasakoja, kad žemė ir dangus kadaise buvo kartu, bet vėliau atsiskyrė ir pagimdė visus daiktus.“ Taip rašo Euripidas. Jo metaforišką posakį reikia suprasti giliau: prieš išsiskirdami daiktai tapatūs. Apie pirmapradį visų daiktų tapatumą kalba įvairios kultūros. Žodžiu, kiekvienas įvykis gali sutapti su visais kitais įvykiais. Kiekvienas posakis, brėžinys, šokis gali būti tapatus su pasakytais, nubrėžtais ir šoktais dalykais. Suvokti šiam meno pobūdžiui reikia laiką, erdvę ir judesį suvokti, kaip specifinę kosmoso patirtį. Pradėkime nuo „poetiškų“ posakių. Pirmpradinė „poetika“ yra lygi architektonikai, kaip kūrybai pagrindinio arche, teksto, sudarančio žmonių pasaulio patirtį. Poeto žodžiai atveria ir parodo kosmoso ir jame esančių daiktų bei įvykių struktūrą. Jie pasakoja, kaip žmonės gyvena, miršta, myli ir garbina. Jie nustato ribas tarp „erdvės“ kasdienybės ir šventumo, žmonių ir dievybių. Jau senokai žinoma, kad pirmpradė kalbos patirtis buvo – ir yra – jėga, sutampanti ir galinti sukurti įvykius, kuriuos kalba nusako. Reikia pastebėti skirtumą tarp modernios kalbos, kai „apie ką nors kalbama“, ir tokios, kuri yra tik daiktų arba įvykių nuoroda. Pirmpradė sąvoka „kalba daiktus ir įvykius“, todėl kalba yra tų daiktų ir įvykių jėga. Šis kalbos pobūdis pastebimas nuo vedų ritualų iki dabartinių kultų. Vedų (ankstyvoje Indijoje) patirtyje žodis gali išgelbėti arba sunaikinti, jis yra pačių daiktų ir įvykių galia. Kada vedų šventikas, ką nors paskelbia, jo žodis yra lygus įvykiui. Kai šamanas šoka lietaus šokį, jo šokis sukelia lietų. Kai suvalgoma dar plakanti nugalėto karžygio širdis, valgymo ritualas reiškia, kad valgytojai tampa tuo karžygiu.

Nors mūsų modernioji civilizacija patikrinta įvairių sričių ritualinės ir mokslinės veiklos, jos pasisakymai neretai išduoda posakių ir veiklos bei įvykių sutapatinimą. Pavyzdžiui, esant sausrai, šamanai, šventikai, gubernatoriai, prezidentai kviečia žmones „melsti lietaus“. Maldos kupinos šūkių, imperatyvų, maldavimų, nusižeminimų, pažadų, kurių jėga privers lyti lietų. Arba, kai modernus šventikas sako „valgykit, tai yra mano kūnas, gerkit, tai yra mano kraujas“, tai taip pat reiškia siekį sutapatinti veikėją su pirmpradžio kulto kūrėjo jėga. Tą patį reiškia teigimai, kad veikėjas ne tik sutampa su kulto kūrėju, bet kalba to kūrėjo vardu ir jėga. Žmogus įgauna tapatybę tik per kokį nors žodinį ir ritualinį veiksmą. Visi „krikštijimai“ yra sutapatinimas ir tapatybės įgavimas. Kūdikis gimsta, bet tuojau jis patampa kuo kitu: jis gabenamas į šventyklą, murkdomas į vandenį, jam tariami magiški žodžiai, kurių galia jis patampa „krikščionis“. Tas pat ir vartojant funkcijų pavadinimus – jis prezidentas, ji mokslininkė, žvaigždė, jis muzikas. Bet dar kasdieniškesnis sutapatinamas reklamose ir sporte. Kiekvienas reklamuojamas dalykas apgaubiamas įvaizdžiais, muzika, įsakymais, šūkiais, kurie prekei teikia patrauklumo, net romantikos. „Jei nusipirksi tuos batus, tapsi sporto žvaigždė“, „jei vartosi šį kremą, būsi Madona“. Kitaip tariant, įvaizdžiai, muzika, iššūkiai prekę padaro tokia būtybe, kad ją įsigijęs pirkėjas sutampa su tos prekės peršamomis galiomis: tampa sporto žvaigžde, garsia prostitute ir pan. Kai Lietuvos komanda laimi rungtynes, sakykim Madride, lietuviai sėdi Vilniaus bare, šoka ir šūkauja: „mes pirmi, mes laimėjome!“ Jie susitapatina su laimėjusia komanda, o komanda – su tauta: „Lietuva laimėjo“. Tokie ritualai yra net pavojingi, nes laimėjus ir tapus komandos jėga, toji jėga plinta ir išsilieja į gatves, kur deginami automobiliai, užpuolami praeiviai, daužomi parduotuvių langai, prievartaujamos moterys. Taip paaiškinamos masių revoliucijos, kurios pasisavina poetiškus šūkius, ideologinius ritualus, perdėtus „vadų“ galių įvaizdžius, ir „mūsų suvienytas jėgas“. Reikia tik įsivaizduoti, kaip žemaūgis, aptukęs, susivėlęs juodaplaukis tapo arijų – lieknų, aukštaūgių, šviesiaplaukių vadas. Įvaizdžiais, ritualais, posakiais ir ideologiniais šūkiais jis buvo sutapatintas su Vokietija, o pastaroji – su juo: „Hitleris yra Vokietija, o Vokietija yra Hitleris.“.

Meno stiliuje, kur menas, posakiai, kalba, yra tas pat, kaip kosmoso įvykiai ir jėgos, reikia nustatyti pagrindinius jo laiko, erdvės ir judesio bruožus. Kitaip tariant, nepaisant daiktų ir įvykių duoties, jie visi patiriami tokio kosmoso rėmuose. Savaime aišku, reikės pakeisti dabartinę kosmoso sampratą ir atverti kitokį jo pobūdį. Posakiuose, šokiuose, brėžiniuose ir plastikoje jų turiniai ne atstovauja daiktus ar įvykius, bet su jais sutampa. Vadinasi, kiekvienas laiko ir erdvės įvykis sutampa su visais kitais laiko ir erdvės įvykiais. Posakiai, šūkiai, raginimai, maldavimai, šokis, „čia ir dabar“ sutampa su lietumi „ten ir tada, ir visur“. Šitaip sutapatintas judesys peršoka Vakaruose suprantamus laiko ir erdvės nuotolius ir tampa patirtimi visų laiko ir erdvės „taškų“ ir juose atsiradusių daiktų bei įvykių tapatumo. Taip pat, ritualiniai šokiai, posakiai, įsakymai nėra tokių įvykių „priežastys“,  bet  yra su jais tapatūs. Taigi menas yra lygus kosmoso ir jame esančių įvykių sutapimui su visais įvykiais. Aišku, modernus skeptikas galėtų teigti, kad sporto rungtynės Madride buvo Vilniaus senamiesčio riaušių ir deginimo priežastis; toks aiškinimas peržengtų priežastingumo ribas, nes priežastingumas turi veikti toje pačioje laiko ir erdvės aplinkoje ir būti lygus rezultatui. Paprastu sporto įvykiu Madride negalima aiškinti didžiulių riaušių Vilniuje. Priežastingumo aiškinimai jau leidžia sutapatinti vieną įvykį su kitu. Ši padėtis sutinkama visuose menuose, na ir teatre. Aktorius teatre „dingsta“ – jis sutampa su savo vaidmeniu. Burtonas yra Hamletas, ir jei žiūrovas eina į teatrą pažiūrėti Burtono, jis nemato Hamleto. Jei Burtonui spektaklio metu rūpi jo santykiai su p. Taylor, jis nebus geras Hamletas. Žodžiu, Burtonas turi dingti Hamleto tapatybėje.

Kadangi pirmas pasaulis poetinių posakių, ritualinių grėsmių, šokių, brėžinių ir plastikos susitapatinimo su kitais įvykiais, jis gali būti laikomas metoniminiu. Kiekvienas posakis, įvykis, daiktas, būtybė gali būti pakeisti, bet kokiu kitu posakiu, įvykiu, būtybe. Ši laiko ir erdvės pokyčių dinamika lemia meno galią išjudinti, sujaudinti, įkvėpti, net sąmoningai paveikti bendruomenės sluoksnius ir grupes. Tam tikras estetikos sluoksnis gali nuspalvinti visas gyvenimo plotmes. Šios plotmės patirtis išreiškia tokią metoniminę estetiką, kurioje viskas yra kieno nors susitapatinimas. Žmogus susitapatina su daiktais ir įvykiais; jis yra tauras, stumbras, liūtas, vilkas, veršiukas, lakus erelis. Ji yra stirnaakė, rasa, giedrė, žibuoklė. Vadinasi ji ar jis pirma yra ne žmogus, o paskui įgauna vardą. Jie yra tas vardas ir jo sutapatinimas su kokiu nors daiktu ar įvykiu, su jo jėgomis. Todėl pakeitus vardą, posakius apie jį ar ją, sudaroma kita jo ar jos tapatybė. Turėtų būti aišku, kad šis sąmonės klodas yra pagrindas politiško korektiškumo. Taigi, pakeitus vardą, kas nors pataps visai kitokiu: čigonas dings ir pasirodys roma. Juk ir dievai kūrė pasaulį tik ištardami žodžius, posakius bei muziką, kaip sutampančius su kūriniais. Taip reikia suprasti „šuolių estetiką“, kur vienas įvykis „šuoliu“ tampa kitu įvykiu.

Ir žodis patapo kūnu yra šios sąmonės  pasaulio taisyklė. Ją reikia priimti pažodžiui, nors visur pasirodžiusią gan įvairiai. Dabartyje įkūnijimas yra aiškus reklaminėje retorikoje. Rodomas „paskutinis“ tikro vyro ar moters įvaizdis – grynai kūniškas – ir toks įvaizdis ir jo aprašymas, kviečia vyrus ir moteris jį įkūnyti. Įkūnijimas reikalauja daug pastangų: mankšta, kankinystė, dieta, „išpažintis“ susitikime su dietos guru (oi, vakar suvalgiau torto gabaliuką – nusikaltau), patarimai mankštos ekspertų, atsijauninimo piliulės ir operacijos, kremai – visa tai sąlygoja galimybę įkūnyti reklaminį įvaizdį. Kitas pobūdis, gali būti ideologiškas; žmogelis patampa nacis, neša vėliavą, įkūnija nacių veiklą, žudo rasiškai žemesnius; kaip Hitleris šūkavo jaunimui, „jūs esate mūsų ateitis, atsisakykite, kas buvote, ir įkūnykite gryną nacių ideologiją“. Lietuvoje  susitapatinę su komunizmu, lengvai pardavė savo tėvynę, kankino, žudė ir trėmė savus, įtikinti žiauriausią istorijos budelį, kad jie yra tikri komunistai. Šis pobūdis pasirodo visose ideologijose ir teologijose. Evangelistų ritualai kviečia parapijiečius „atgimti Kristuje“ ir įkūnyti jo valią.  Juk ir ta vadinama „komunija“ yra ritualas, per kurį žmogus įkūnija kulto kūrėjo tapatybę ir jėgas. Net ir pasaulis šiuose kultuose buvo sukurtas žodžio: „lai būnie meška“, ir va, pasirodė meška, nes „iš pradžių buvo žodis“. Šis sąmonės klodas grindžia visą post-modernistų „diskursinę galią“ ir simuliakrų metafiziką. Žodžio galia pasirodo įvairovėje „galėjimų“: įkūnijęs komunizmo ideologiją, jis yra „įgaliotas“, turintis galią veikti pagal ideologijos galią. Šamanas, prelatas yra dievybės įgaliotinis ir turi jos žodžių galią. Jis gali prakeikti ar išganyti, nes jis žino reikiamus žodžius. Dalyvaujant konferencijose, feminisčių sesijose, atsiveria ta pati diskursyvinė galia: „mums reikia įsikūnyti, kaip moterims, ir atsisakyti mums primesto patriarchato kūniškumo“. Net ir nešiojimas kepurių ar batų, ar marškinėlių, sutapatina nešiotoją su kuo nors – su „logo“ ar kitais ženklais bei žodžiais. Ieškant kepurės, sudaro sunkumą, nes beveik nerasi be kokio nors vardo, nerasi marškinėlių be kokio nors „aprašymo“ ar iššūkio. Ir aišku, randi su kuo nori susitapatinti. O tie žodžiai ir vaizdai mus vilioja patapti jais ir jų aukomis.

AMŽINAI PASIKARTOJANTIS KOSMOSAS

Kai metoniminių permainų ir susitapatinimų kosmose kiekvienas posakis, ritualas, įvykis bei daiktas, šokiai susitapatina su šoktais įvykiais, ar tai būtų lietūs, dievybės, demonai, proseneliai, amžino pasikartojimo kosmose šokis tampa viena svarbiausių patirčių. Jos ritmas reikalauja visai kitokio estetikos supratimo. Reikia truputį patikslinti šio kosmoso šokio reikšmę. Šokiu lengviausia išreikšti visų menų ritminį patyrimą, nes ritmiškas judesys išsilieja į muziką, tapybą, poetiką, architektūrą ar skulptūrą. Viena ritminės dinamikos ypatybė – jos ciklinis uždarumas, pasikartojimas. Toks cikliškumas laikomas viena natūraliausių gamtos patirčių. Kasdieniniame gyvenime ryškus ritminis metų sezonų ciklas: pavasaris-vasara-ruduo-žiema ir – vėl pavasaris; gimimas-gyvenimas-mirtis ir vėl gimimas; rytas-vidudienis-vakaras-naktis ir – vėl rytas, ir daugybė kitų ritminio ciklo pasikartojimų. Visas kosmosas yra cikliškas ir ritmiškai dinamiškas. Šiame kosmose bet kokia daiktų, įvykių ar būtybių esmė yra beprasmė, nes nėra jokių daiktų pastovumo, nėra kokios nors nekintamos vietos, o jei jos yra, tai tik kada jos vėl pasirodo cikliškame laike. Todėl estetika nesudaro atstovavimo daiktų ar įvykių, bet tiesioginio įsivėlimo ir užlaikymo ciklinio kosmoso.

Pirmoji estetinė patirtis yra šio kosmoso poliarinė dinamika, kur judesys link vieno, yra drauge, ir judesys link kito poliaus. Literatūros ir menai, neva kaip lemiantys įvairias tradicijas, apibrėžia įvykius, įskaitant ir žmonių veiksmus, kaip skilimą, pirmpradį pasidalijimą, leidžiantį atskirtiems įvykiams pasikeisti pozicijomis ir funkcijomis. Kas dieviška ir aukšta, skiriasi nuo demoniška ir žema, tampa demonišku ir žemu, o kas demoniška, tampa dievišku ir aukštu. Kas yra šviesu, tampa tamsu, ir kas tamsu, tampa šviesu, tokiu būdu, kad vienas negali būti be kito, ir kad abiejuose glūdi ir vienas, ir kitas. Judesys link vieno yra judesys link kito. Judesys link meilės yra judesys link neapykantos, o judesys link garso, kaip neišvengiamą garso polių, neša tylą. Didieji žmogaus nuopuolio mitai yra visuotini. Iš pradžių buvo rojus – žmogaus sutapimas su visatos šaltiniu, bet žmogus tą tapatybę pažeidė, ir buvo atskirtas nuo rojaus, nusiųstas „žemyn“. Per pasiaukojimą ir darbą, žmogus vėl pakils į rojų. Buvęs geras ir gražus, žmogus tampa blogu ir bjauriu, bet ir vėl taps toks, koks buvo. Ir judaizmas, ir krikščionybė, islamas ar marksizmas, net Afrikoje Dogon genties tikėjimas – visos šios pasakos įvairiausiais būdais pasikartoja kultūrų menuose ir ritualuose. Tik nereikia manyti, kad šis poliariškumas yra dualistinė priešprieša. Pastaroji, kaip pasirodys vėliau, priklauso kitam kosmosui. Poliariškumas, dominuojantis cikliškame kosmose, negali būti dvilypis. Moteris ir vyras negali būti vienas be kito, ir abu gali keistis vienas į kitą. Platonas puikiai tai aprašo eroso pavidalu.

Kaip apibrėžti estetinę įvairovę, norint parodyti, kad ji priklauso šiam kosmosui? Buda sėdi lotoso poza, jo rankos yra lengvas šokis, jis nekyla aukštyn ir neslenka žemyn; jis yra susikoncentravęs save, bet ne kaip taškas, o kaip spinduliavimas dinamikos, kurios galia šokdina visą kosmosą. Veido išraiška dosni, skleidžianti ramybę ir visa persunkiančią patirtį, kad visi įvykiai, įskaitant ir žmogų, ritmiškai juda: pasirodo ir dingsta, ir vėl pasirodo. Ritmiškai judant kosmosui, gyvenimas atrodo lengvas ir nerūpestingas, žaismingas, kuriame visi įvykiai ir įtampos pasirodo ir dingsta. Dieviškosios Indijos būtybės yra tartum kosminio šokio dalyvės, skęstančios kosmoso muzikoje, jo alsavime. Štai Šiva yra ne meno kūrinys, vaizduojąs dievišką asmenybę, bet pats kosmoso šokis, o Brahmanas, būtis virš būties, bešaknė šaknis, yra viso kosmoso alsavimo ritmas. Muzika irgi išreikšta, kaip ritminė dinamika, garsų ir tylos įtampa, lydima įkvėpimo ir iškvėpimo – be jokios medžiaginės duoties, be jokių priežasčių, ir tik iškylanti ir dingstanti kūryba, tik pasaulio daina.

Ritmiškai kintantiems kosmoso ciklams galime priskirti ir garsinę estetikos išraiškų plotmę, kuri plinta, kaip nuotaikų erdvė ir laikas. Ritmai ir jų garsų variantai liejasi nuotaikomis, kaip džiaugsmas, švelnumas, jautrumas, dirginimas, aistra, liūdesys ir erotiškumas, pripildantys visą aplinką. Tai nėra žmogaus jausmai ir nuotaikų pokyčiai, kurie visą kūrybiškumą paverčia kalbine vaizduote. Nuotaikos ir jų variantai neturi nei subjektyvių, nei objektyvių ypatybių, bet sukuria dinamišką atmosferą, kurioje skęsta žmogus ir jo aplinka. Koks nors muzikos ritmas išjudina žmogų šokiui, dainai. Šioje erdvėje ir šiame laike dar nėra „neutralių“ daiktų, nepatenkančių žmogaus akiratin. Kosmosas kartais taip suvokiamas – būtų psichologinių patirčių – jausmų, įtampų, priešpriešos tarp įvairių ir net priešingų norų, impulsų ir bekrypčių tikslų – rezultatas. Bet tokios mintys susiformuoja šiame kosmose, o ne žmogaus viduje. Gyvendamas tokiame kosmose, žmogus neįmano iš jo išsilaisvinti, nes jis yra jo šokyje. Vokiečių žodis gehoeren, anglų adhearing reiškia, kad šis kosmosas yra girdimas, klausomas. Kai žmogus klauso muzikos ritmų, šoka, dainuoja, eina ar dirba, jo kūnas taip pat yra įkūnijantis šį kosmosą, pabrėžia ne tiek regimas figūras ir jų ypatybes, kiek jų išraiškų plotmes, jų nuotaikas. Lietuviškai kalbant, žmogus priklauso, yra paklusęs, šiam pasauliui. Juk Hermis yra ne būtis, o vienišumas ir sidabruotos nakties paguoda, o Artemė – aplinkos švelnumas ir gležnumas, Afroditė – aplinkos įsiūtis. Tą patį matome ir kitur: Šiva, kosminis šokis, taip pat yra kosminis erosas – kama ir kosminis žaismas – lila. Net ir egzistencija šiame kosmose yra poetinė ir dainų ornamentacija – epiteton ornans, kur herojus egzistuoja tik tada, kada jį dainiai apdainuoja ir skleidžia jo „garsą“, jis patampa garsus, girdimas, ir visą aplinką ir bendruomenę panerdamas į nuotaikingą ritminę erdvę ir laiką. Nors šis kosmosas yra itin dinamiškas, jautrus ir kintantis, jis ir jo dalyviai krypties neturi. Juk šokio judesiai neturi ateities, ritmas nieko nesiekia, nors gali būti labai energingas.

Poetas-dainius „kvėpuoja“ per žodį ir kvėpavimas yra pirmapradė „sielos“ patirtis. Sanskrito kalboje yra žodžiai atman/brahman, reiškiantys tiek žmogaus kvėpavimą, tiek kosminį kvėpavimą, kadangi kvėpavimas yra psichinis gyvybės principas. Žmogaus „siela“ dalyvauja kosmoso „sieloje“, ir todėl žmogus „miršta“ išliedamas savo „sielą“ arba „dvasią“ į kosminę sielą ir išnykdamas joje, jis susivienija su kosmine dvasia – jis tampa brahman. Net ir moderniojoje vokiečių kalboje žodis atman pasirodo žodyje Atem, kaip daiktavardis, reiškiantis „kvapą“, o veiksmažodis atmen – „kvėpuoti“. Lotynų ir senovės graikų kalbose esama to paties – antai lotyniškos sąvokos spirare/spiritus yra įvairiausiomis formomis pratęstos anglų kalboje: spirit, spirited, inspiration, respiration, expiration, aspiration, arba graikiški žodžiai psychein/psyche, pneuein/pneuma, turintys analogiškas reikšmes lotynų kalboje. Joje taip pat yra žodis, įvardijantis sielą – anima, kilęs iš graikiškos sąvokos anemos, kuriai yra paskirtas vienas svarbus Aristotelio veikalas „Apie sielą“. Visa tai veda prie sąvokos „supratimo“, neturinčios nieko bendro su moderniųjų Vakarų subjektyvizmu. Šie žodžiai iškyla kontekste, susiejančiame juos su vėju, ugnimi ir kvėpavimu. Taip prieiname prie „dvasinės ižvalgos“, kuri siejasi su Sanskrito sąvokos vat, toliau nurodančios į „supratimą“ ir „protinę jėgą“. Vat yra ašis, apie kurią sukasi supratimo, išreikšto per poetą-dainių, įpareigoto atverti pasaulio kelią ir jį nušviesti, sąvoka. Todėl žodis agni – „ugnis“ yra api vatayamasi objektas, kur vat tiesiogiai siejais su „įkvėpimu“, išreikštu ugnies įpūtimo veiksmu. Lygiai, kaip yra įpučiama ugnis, siekiant ją palaikyti ir išsaugoti, taip ir dvasinės jėgos yra įpučiamos ir palaikomos. Juk vėjo pūtimas ir alsavimas įkvėpia ugnį ir atveria pirmapradę regėjimo plotmę, kaip „supratimo erdvę“. Jei nenorima, kad ugnis pasentų, ji turi būti nuolat įpučiama ir įkvėpiama, nes jos įkvėpimas nurodo kelią tarp dangaus ir žemės. „Tas, kuriam pavyksta paaukoti taip, kaip reikalauja kelias dangun, įpučia ir kursto ugnį, ir ją garbina. Įkvėpimas apšviečia kelią, atvertą poeto-dainiaus. Esa susmy asis yadad antarikse vrsa harih punana indur indram a – „Erdvėje tarp dangaus ir žemės garsioji Soma nuskubėjo pas Indrą, kaip auksinis žirgas, lydimas prunkštimo“. Atkreiptinas dėmesys, jog auksas yra ugnies ir gyvybės ženklas. Tai, kas vadinama „dvasine supratimo jėga“, siejasi su ugnimi ir kvėpavimu, nes dvasinė jėga, kratu, taip pat yra ir ugnies jėga. Ime mitro varuno dulabhaso cetasam cic citayanti daksaih api kratum sucesatam vatantas tiras cid amhah supatha nayanti – „Mitra ir Varuna, kuriuos sunku apgauti, pakeiskite neįžvelgianti į įžvelgiantį per galias, kurias jūs jam įpūsite kartu su gera įžvalga, kuri per pavojus vestų teisingu keliu“. Arba, Eta no agne saughaga didihy api kratum sucesatam vatema visva stotrbhyo ca santu –  “Spinduliuok ugnie mums tas gėrybes, o mes tau pūsime geras jėgas, lydimas gera įžvalga”. Visos gėrybės turi pasiekti garbinančius ir dainuojančius“.

Kaip minėta, muzika, kaip garso ir tylos poliariškumas, kaip ir ritminis šokis, nėra tokios patirties šaltiniai, bet vienas atvėrimo iš pagavimo šio ritminio-ciklinio kosmoso būdas, šalia kitų, kaip poezija, tapyba, architektūra ir skulptūra. Jei pažvelgtume į Viduramžių tapybą, pastebėtume, kad ten nėra modernių laiko ir erdvės struktūrų. Tapyba žymi gilumą, kuri yra išraiški, paveikslą įrėmina skliautas – ciklinis bruožas – ir centrinė figūra, spinduliuojanti erdvėje pilnoje įvairių nuotaikų. Tose nuotaikų plotmėse dalyvauja visos antrinę figūrą supančios figūros ir žiūrovai. Įdomus tų figūrų išdėstymas: angeliukai plasnoja žemyn, o „nuodėmingieji“ skverbiasi aukštyn, lyg ritmiškoje nuopolio ir sugrįžimo dramoje. Nors yra ir centrinė figūra, koks nors nukryžiuotasis, arba motina, jie taip pat apsupti įvairių nuotaikų: garbinimo, kančios, išaukštinimo ir pamaldumo, liūdesio ir džiaugsmo, eroso ir lyties. Šventyklų architektūroje – daugybė skliautų, šviesos srautai, skirti perteikti dvasingumui, šešėliai, kuriuose glūdi grasios demonų figūros – mintis ir išganymas, kančia ir džiaugsmas, išsidėstę, paskleidę prieštaringoje įtampoje.

Turėdami šitiek pavyzdžių, galima susidaryti „šuolinės“ estetikos, galimos tik aptartame kosmose, sąvoką. Pasakos, mitai, statulos, herojai, teatras yra tam tikri „šuoliai“ ritminiame polių įtampos pasaulyje, kur kiekvienas judesys sudaro prielaidą kitam „šuoliui“. Kadangi „šuoliai“ neseka vienas po kito, jie negali būti aiškinami daiktišku priežastingumu. Juk šiame kosmose nėra krypties ir judesiai neseka vienas po kito. Šuolinė estetikos prasmė šiame kosmose yra gan aiški, bet kol kas dar neatsakyta į klausimą, kaip iš kosmoso, kuriame laikas ir erdvė sudaro „taškus“, galinčius perimti bet kokio kito taško tapatybę vienu šuoliu, įvyksta šuolis į priešingą, ritmiškai ciklišką kosmosą? Juk visas kosmosas pasikeičia, o daiktai ir įvykiai, tapyba ir kalba įgauna visai kitokį pobūdį, judesius, ypatybes ir pozicijas, nors pastarosios irgi „priklauso“ arba „paklūsta“ poliarinio ir ciklinio kosmoso „vietose“ ir jų kitmėje.

Tarkime, kad toks pasikeitimas – tai padidėjęs sąmoningumas, nubrėžiantis platesnes ir gilesnes kosmines dimensijas. Susitapatinimo ryšiai, kaip „taškų“ duotis, gali būti įgyvendinti įvairiausiais būdais. Posakiai, ritualai, piešiniai, saulė, žmogus, širdis, gėlė, šiame kosmose yra tik kintamos pozicijos, be liekanų. Čia dar nėra žodžio, ritualo, brėžinio nuorodų į daiktą ar įvykį, nes žodis sutampa su daiktu. Pokytis į ritminį, kitokį ir ciklišką laiką, erdvę ir dinamiką, praturtina kosmoso patirtį. Čia pasirodo judesys, kuriame nesutampa taškas su tašku, žodis su įvykiu,  ir visko su viskuo, bet polius, reikalaujančius vienas kito, net savo skirtume, nurodančius ir reikalaujančius vienas kito. Pokytis į vieną polių, iššaukia kitą, jam skirtingą polių. Jo tapatybė kitokia – čia meilė žymi neapykantą ir dievybės demoniškumą. Net dabartinė dekonstrukcijos sąvoka gali būti kildinama iš šio kosmoso, tik su vienu skirtumu: dekonstrukcija pripažįsta serijinį laiką. Kosminės patirties išplėtimas sudaro sąlygas a priori duoties laiko, erdvės ir judesio pokyčiams. Šios kosminės plotmės nėra duotos, kaip įvykiai ar daiktai, ir negali būti bet kokių priežasčių paveiktos. Įvyksta kosminės patirties „šuolis“, kuris pakeičia daiktų ir įvykių sampratą.

Toks „šuolis“ nepanaikina pagrindinės tapatybių kosmoso patirties. Pastarasis tampa fonu, kuris apsupa poliarinį kosmosą, sutramdydamas jo dinamiką. Štai pasakojimai apie žmogaus nuopolį ir jo atsivertimą gali sudaryti įspūdį, kad „sugrįžęs į rojų“, jis susijungs su kokia nors būtybe, kuri apsaugos nuo nuodėmių. Arba primityvi ir laukinė bendruomenė pasieks tokią utopinę stadiją, kur žmogus taps tobulas ir veiks išvien su bendruomene. Į prarastą tapatumą sugrįžtama įvairiausiais būdais: atkovojama genčiai „šventa“ vieta, sugrįžtama pas tėvą, pas šėtoną, pas brahmaną arba išsiliejama į kosmosą. Toks sugrįžimas ar sutapimas reiškia turtingesnę kosmoso sąmonę, be kurios sugrįžti būtų neįmanoma. Šiame grįžimo procese veikia ne tik tapatybės kosmosas. Atsiranda sąmonė, kurioje laikas jau dalomas į praeitį ir ateitį, ir kuri turi erdviškų vietovių sąvokas. Juk į rojų sugrįžtama laiko rėmuose, kur galioja praeitis ir ateitis. Nori nenori, atsiranda a priori kitokia kosmoso sudėtis, įvyksta „šuolis“ iš poliariškumo vienos būsenos į tęstinumą. Šis šuolis įvyksta spontaniškai, nes šiame kosmose nėra įvykių, jų eigos vienos po kito.

PERSPEKTYVA IR TRUKMĖ

Šuolis iš ritminio, cikliško kosmoso į tęstiną ir perspektyvišką, remiasi prielaida, kad laikas susideda iš nustatomų, viena kitą sekančių pozicijų. Subjekto žiūra gali būti prilyginama trikampiui, kur subjektas patiria pasaulį iš specifinio taško, kaip perspektyvos, ir kurios  tolimiausia pozicija sudaro kitą trikampį, abu trikampiai turi vidurinę liniją, ant kurios išsidėsto laiko pozicijos. Išsivysto trijų dimensijų erdvė ir laiko linija, einanti iš praeities į dabartį ir iš dabarties į ateitį. Tokiame kosmose kiekvienas įvykis įgauna ypatybes, turi erdvės ir laiko pozicijas. Šis kosmosas pirmiausia išreikštas meno, yra visų modernių filosofijų ir mokslų pagrindas, pirminė sąlyga. Kas yra tikrovė, turi būti duota tik tokiame kosmose, o visa kita, kas neturi erdvės ir laiko pozicijų ir neseka vienas po kito, tikrovei nepriklauso. Todėl visas nuotaikų išraiškų, ritmų ir ciklų kupinas kosmosas nėra tikrovė, nors jis ir patiriamas. Toks patyrimas reikalauja „vietos“, ir, neturėdama kitos išeities, modernioji filosofija sukūrė tą vadinamąjį „subjektą“, kurio viduje slypi cikliškas pasaulis, suprantamas, kaip žmogaus psichologinių patirčių perkėlimas į paviršių (išorę). Visi posakiai, pasakojimai, mitai, poetika, pasaulio pasikartojimas, polių pasikeitimai, nugrimzta į subjektą, kurio centre yra „aš“. To „ego“ erdvinė pozicija, yra perspektyvos trikampio išeities taškas. Tas „aš“ įgauna pastovią, niekada nekintančią poziciją „čia ir dabar“ sąryšyje su daiktais „ten ir tada“. Nuo „aš“ pozicijos visi daiktai atsiveria iš vienos laiko ir erdvės perspektyvos, ir skiriasi nuo visų kitų. Kiti „aš“ yra kitose pozicijose, kurios sudaro sąlygas atsirasti modernių pavienių asmenų skirtumams. Nė vienas individas negali sutapti su kitu, nes kiekvienas yra savo erdvės ir laiko pozicijose, kurių niekas kitas perimti negali.

Šuolis iš ritminio cikliško kosmoso į perspektyvinį ir tęsiamą yra meniškas, nes jį sukūrė tapytojai, skulptoriai, poetai, rašytojai. Jų estetinis stilius leido daiktams, įvykiams, žmonėms išsidėlioti kitaip pagal a priori sąlygas, sudarančias tokio laiko, erdvės ir judesio kosmosą. Vadinasi, šuolis į praplėstą ir pagilintą kosmoso patirtį, priklauso estetikai. Mokslinis daiktų padalijimas į atomus, mažąsias daleles, į nekintamus individus, be šio kosmoso būtų neįmanomas. Pastarasis leidžia suskaldyti erdvę ir laiką į smulkesnius fragmentus ir sukurti daugiau perspektyvų, naujesnių „pasaulėžiūrų“ ir žmogui skiriamų funkcijų. Taigi visos duotys turi būti sumedžiagintos, nes tik tokias galima dalinti į beveik begalybę dalių. Perspektyvumas nereiškia žiūrėjimas į pasaulį iš kokio nors nuo kitų skirtingo taško. Kosmose įvykiai arba daiktai neegzistuoja be perspektyvos. Kalbama apie mokslinę, religinę, metafizinę perspektyvas, kurios visos yra kosmosas, o ne žiūrėjimas į kosmosą.

Menininkas nustato arba apibrėžia šio kosmoso rėmus: centrines perspektyvas, laiko taškų tikslumą, daiktų kryptį ir figūrų išdėstymą. Menininkas veikia, ne kaip duotis, bet kaip perspektyvinė pozicija, iš kurios daiktai buvo regimi ir išdėliojami. Kartais ir pats menininkas pasirodo savo kūrinyje, kaip refleksinis momentas, savo paties portretas. Čia menininkas suvokia save, kaip priklausantį šiam kosmosui – individą tarp kitų individų, turintį erdvės ir laiko pozicijas. Jei išryškėja, kokia nors „psichologinė“ tendencija, ji laikoma išoriniu menininko vidinių jausmų, geismų, polinkių ir aistrų paveikslu. Be tokio vaizdavimo būdo literatūros kūriniai būtų neįdomūs, nublukę, be įtampos, nors šiame kosmose visa tai nėra tokios tikrovės ypatybės. Be jų menas nebūtų jaudinantis, patrauklus. Todėl tokios ypatybės priklauso nuo menininko „genijaus“. Modernieji mąstytojai tokie, kaip Buffonas, Fichtė, Shelingas ir kiti, teigė: „iš mano rankos plaukia visos vertybės, visas grožis: be jų pasaulis būtų blankus!“

Tokio kosmoso pozicijos sudaro moderniųjų dvilypumų pagrindą. Žymiausi iš jų – kūnas/protas, subjektas/objektas, vidybė/išorė ir kt. Iš jų sudaryta visa orientacijos sistema – aukštyn/žemyn, į kairę/į dešinę, priekin/atgal, kuria remiasi laiko ir erdvės metaforos. Bet pagrindinė logika suprantama, kaip arba/arba. Kas nors yra praeities arba ateities, aukštai arba žemai, kairėje arba dešinėje, tamsu arba šviesu, vyras arba moteris ir t. t. Šis skirstymas panaikina polių pokyčius, nes čia dievybės turi savo pozicijas, demonai savo, vieni aukštai, kiti žemai, vieni negali patapti kitais per ritmo dinamiką. Kyla arši kova dėl vietų, kurios negali būti dvilypės. Žmogus yra arba vyras arba moteris, o jei kuris nors nori pasikeisti, tai nenormalu, nenatūralu, gal net nusikalstama prieš dievybes. Dvilypė kalba irgi persmelkta šviesos metaforų, o ne garsų ritmo. Juk iš to atsirado „apšvietos laikai“. Šio kosmoso menininkai buvo tiesiog įsimylėję šviesą ir šešėlius, o visi įvykiai turėjo būti suprantami „grynojo proto“ šviesoje. Net ir muzika sudarė hierarchiškai išdėstytų natų seriją. Dar geriau, visas ritminis ir dinamiškas kosmosas, jo nuotaikos, atsiduria žmogaus psichologinėje vidybėje, kur karaliauja tamsa, tamsūs impulsai, siaubingi sapnai, traumų įtampa; todėl visą tą karalystę reikia atverti grynojo proto logika, moksliniais aiškinimai, padaryti ją šviesią ir nepavojingą.

Atrodo, aptarėme šio kosmoso ribas, nors jos gali reikšti dvilypumą tarp ribų ir begalybės. Atrodytų, kad estetikos atskleistas kosmosas, nepaisant kokio jis būtų pobūdžio, yra specifinio daiktų įvykių, būtybių ir žmonių supratimo a priori sąlyga. Bet perspektyvus ir į laiką orientuotas kosmosas atveria platesnę patirtį. Modernusis kosmosas ne tik turi kryptį ir tikslus, bet, savo dvilype logika išskirdamas laiką ir erdvę, sukuria skirtumą tarp subjekto ir objekto, ir suteikia pirmajam galimybę apibūdinti daiktų ateities kryptį. Taip susiformuoja automatiškas subjektas, nes būdamas laike, jis išsilaisvina nuo erdvės ir peržengia dabarties poziciją. Kadangi visata yra dabartyje, tai ateities ir praeities patirtis reikalauja ją peržengti. Toks peržengimas pareikalavo atvėrimo subjekto, galinčio „projektuoti“ ateitį, kaip galimybių horizontą ir, tuo būdu, paliosuoti subjektą nuo erdviškų daiktų priežastingumo. Ši patirties plotmė sudaro pagrindinį estetikos šuolį iš trijų dimensijų pasaulio. Bet šiam pasauliui, kaip sumai daiktų, trūksta dinamikos – nepaisant subjekto laikiškų projektų dinamikos. Šis trūkumas buvo išspręstas dvidešimto amžiaus estetikos, kuri pajėgė sujungti pagrindinį trijų dimencijų kosmoso dvilypumą: skirtis tarp laiko ir erdvės, ir, tuo būdu, dinamizuoti erdviškai sustingusius daiktus. Toks sujungimas padarė šuolį, kur kiekvienas erdviškas stovis yra „stovinamas“ arba laikiškai veiklus, ir todėl turintis dinamiškus sąryšius su kitais įvikiais. Galima teigti, kad sąvoka „daikto“ dingsta ir vietoje jos atsiranda sąvoka „įvykio.“

DINAMIŠKI  LAUKAI

Pirma, praplėtimas šiame kosmose, kuris bus tuojau pristatytas, nėra sugrįžimas į poetinio žodžio, ritualo ar paveikslo sutapimu su įvykiu, ir taip pat nėra sugrįžimas į ritminį ciklą, amžiną polių pasikartojimą. Dinamiško lauko patirtyje perspektyva ir tęstinumas yra kaip viena duotis atvirame horizonte. Žodžiu, neįmanoma įvykio išplėšti iš jo aplinkos, patalpinant į pastovią perspektyvą absoliutaus taško „čia“, nes kiekvienas įvykis pasikeis, jei kiti aplinkos įvykiai be paliovos keisis. O jie ir iš tikrųjų keičiasi. Būtų sunku suvokti daikto dydį, nežinant, kokio dydžio daiktas yra šalia. Visi įvykiai ir daiktai yra susiję ir skiriasi vienas nuo kito dar prieš sukuriant jiems laiko ir erdvės vietas. Be to, jie savaip išsidėsto horizonte ir gelmėje. Ši rožė yra skaidriai raudona, nes žydi šalia blankios, gelsvos tulpės, o pastaroji yra tokia, nes auga žalių krūmo lapų fone. Kiekviena kokybė yra savita tik ryšyje su kitomis, kintančiomis kokybėmis. Pro debesį nušvinta saulė ir sukelia įvairiausių aplinkos kokybių pokyčius. Šioje laiko-erdvės jungtyje dar nėra duotų žiūrėjimo pozicijų, todėl šiame kosmose neįmanoma kalbėti apie praeitį, kaip nebesančią, ir ateitį, kaip dar nesančią, arba ką nors esant čia, o kitą – ten. Šios ypatybės, kurios buvo lemiančios trijų dimensijų kosmose, tampa lauko fenomenais, kur praeitis ir ateitis, čia ir ten, sudaro lauko gelmę, o visi įvykiai – lauko siejamų skirtumų duotį. Kitaip tariant, kiekvienas įvykis nėra kitų įvykių polius, nesutampa su jais, bet suvokiamas palyginus su kitais, kurie nuo jo skiriasi. Tokie fenomenai, kaip „vakar, šiandien, rytoj“, reiškia, kad patyrus vieną, mes patiriame jį tik kaip skirtumą nuo kito. Tik šis skirtingas jų judesys nustato jų sąmoningumą. Bet visa tai rodo, kaip lauko kosmosas atsiveria estetikoje.

Vienas iš pirmųjų tokios šio lauko kosmoso patirties fenomenų yra pvz., Eifelio bokštas, kuris savo formą prasiveržia pro debesis, arba kaip šokėjai dingsta skambių ir švelnių spalvų sūkuryje, sūkuriai formuoja ir deformuoja intensyvias figūras, sienos peizažas sulaužo euklidinę geometriją, o kiti sudaro „lenktos“ erdvės tapybą. Euklidinės daiktų su pastarosiomis pozicijomis metaforos išvirsta į nesiliaujamai kintančią kalbą, nepaisant, kad kai kurie fenomenai dar yra atpažįstami. Kiti fenomenai išsilieja įvairiais klodais, kuriuose kadaise daiktams priskirtos savybės tampa savarankiškomis kokybėmis, peržengiančiomis daiktų ribas ir suteikiančiomis daiktams tam tikrą išraišką. Toji išraiška išplinta ir išjudina pozicijų ir perspektyvų pastovumą, atveria lauko gelmes, neturinčias specifinių ribų. Daiktų ribos mainosi tarp kokybinių klodų. Kokybės atsiskiria nuo daiktų ir įvykių, sukuria nuorodas, kur daiktų ribos yra įmanomos tik dinamiškoje laiko/erdvės atmosferoje, savo judėjimu išjudinančioje daiktų susiformavimą. Daiktai susiformuoja ir pagauti dinamikos, praranda savo pastovumą – it plūduriuojančios lelijos. Paviršiai netenka daiktų kokybės požymių ir viena po kitos atsiveria visada neramios fenomenų gelmės. Kiti estetiniai požymiai atveria kokį nors įvykį ar daiktą tartum duotą kartu iš „visų pusių“. Reikia prisiminti kad trijų dimensijų kosmose daiktas buvo prieinamas iš perspektyvos; norint pamatyti daiktą iš kitos perspektyvos, žiūrovas turėjo eiti aplink ir suvokti, kad mato „tą patį“ daiktą iš kitos perspektyvos, kuri atsirado judesiams sekant vienas po kito. Tame kosmose neįmanoma matyti daiktą iš visų pusių tuo pačiu laiku. Bet menininkai sulaužė perspektyvų formavimosi tęstinumą ir įmanė išjungti bei performuoti įvaizdžius, kad visos perspektyvos matomos viena per kitą, lyg būtų duotos visos iš karto.

Toks patirties perversmas panaikina subjekto, kaip turinčio privilegijuotą poziciją, pirmumą. Pastarasis irgi priklauso nuo lauko logikos, kuri „mato“ ir suteikia subjektui jo vietą tarp kitų vietų. Kasdieniškas daiktas yra regimas iš vienos pusės vien dėl to, kad kitos pusės yra „regimos“ aplinkos daiktų, kurie taip pat nustato subjekto poziciją, kaip vieną iš visų, taigi daiktas yra matomas iš visų pusių dėl to, kad jį supa kiti daiktai. Štai namas turi kitą pusę, nes medis už jo mato tą pusę, o šalia jo stulpas mato dar kitą pusę, kaip ir subjektas mato dar iš kitos pusės. Kiekvienas daiktas yra matomas iš visų pusių ir net iš visų laiko pozicijų, nes yra apsuptas daiktų. Bet tai nereiškia, kad tokia lauko logika staiga tampa pastovi. Jei subjektas kuria nors kryptim pajuda, visas laukas persidėsto, ir regimą daiktą supanti aplinka kinta; kas buvo užnugaryje, atsiduria šone, kas šone, tampa užnugaryje ir t. t. Geras pavyzdys būtų pasivaikščiojimas šalia girios. Su kiekvienu žingsniu visos medžių vietos kinta ir neįmanoma nurodyti, kur „tikroji“ kiekvieno medžio vieta. Kitaip tariant, per ėjimo judesį viskas tampa dinamiška ir persiklosto erdvė.

Tokia lauko logika būdinga ir muzikai. Trijų dimensijų pasaulyje muzika suformuota, kaip eilė įvairių natų su pastoviomis garsų struktūromis. Menininkai, kurie atskleidė lauko kosmoso logiką, išgavo staigmenas. Dingsta perspektyvumas, kaip chronotopija ir melodingumas; prasiveržia atonali kūryba, kuri prieštarauja „normaliai“ tvarkai ir net įprastiems ritmams. Aritminės kompozicijos skleidžia garsų kamuolius, lankus, šuolius ir nuopolius, garsai persiveržia vienas per kitą. Tai  polifonija – kur garsai girdimi ne vienas po kito, bet vienas per kitą, ir kur niekas negrįžta į tą pačią vietą, į panašią kombinaciją ir pabaigą. Garsai nutrūksta netikėtai, sudarydami įspūdį, kad nebuvo ko išvis laukti. Tokia lavina garsų yra be jokių išraiškų ar kokios nors tikrovės nuorodų. Ji yra grynas laiko ir erdvės judesys, neturintis tikslo, teleologijos ir išrišimo. Muzika yra būdas klajoti tarp įvairių garsų ir jų variantuose be formos ir turinio prielaidų. Galima teigti, kad atonalinė ir aritminė muzika yra laiko konkretizavimas ir erdvės dinamizavimas. Ši muzika neteikia „įkvėpimo“ arba jausmingumo; ritminiame kosmose muzika siejasi su „mūza“, kuri savo išraiškomis visus traukė į šokių ir ritmų svaigulį. Bet lauko logikos kosmose muzika skamba be įkvėpimo, nesudarydama galimybės į ją įsijungti ir kaip šokėjui, mušti taktą ar ploti rankomis. Ar kviestų mus šokti Weberio „ritmai“?

Pastovios pozicijos ir pastovių ypatybių daiktai išnyksta poezijoje ir literatūroje. Kalbos teorijose iškyla „lauko lingvistika“, kuri įtikina, kad nei žodis, nei sakinys nėra pagrindinis kalbos vienetas. Žodis arba sakinys reikšmingi tik visame judriame ir kintančiame kalbos lauke. Negalima teigti, kad „medis yra aukštas“, jei nežinai, kas yra žemas, kas yra krūmas, žolė, gyvas, negyvas, smėlis, vanduo ir t. t. Visa tai duota kartu, ir, kintant vienam žodžiui arba sakiniui, kinta ir kiti. Kada Hegelis, o po jo Nietzsche‘ė, pakeitė sakinį „Dievas yra gyvas“ į „Dievas yra miręs“, visas Vakarų pasaulis buvo sukrėstas, nes ir kiti sakiniai, žodžiai staiga įgavo kitokias reikšmes. Moralės žodynas reiškė: „Jei Dievas miręs, tai viskas yra leistina“. Žodžiu, reikšmė susideda ne iš nuorodų, į kokią nors „tikrovę“, bet iš jų skirtumų, kurie nukreipti ne vienas į kitą, bet į jų skirtumus. Rašytojai atsisakė daiktų pastovumo, nuomonės, kad daiktavardžiai – tai užuomina apie pastovius daiktus ir pastovias, jei ir ne esmines, jų ypatybes, o veiksmažodžiai – nusako tokių daiktų veiksmus, negalinčius daikto pastovumo pakeisti. Bet jau nuo XIX a., daiktavardžiai keičiasi veiksmažodžiais. Jau Nietzsches Zaratustroje randame „poemą“, pavadintą Dykuma auga, kur yra sakinys: „Jūs, nebylios, bet atspėjančios, mergaitės/katės, Dudu ir Suleika – sfinksuojat, kai į vieną žodį sudedu daug jausmų, atleisk, dieve, man šią kalbinę nuodėmę „. Toks pokytis priverčia atsisakyti daiktavardžių, ir visą leidžia suprasti, kaip dinamiką be pozicijų. Reikia atsiprašyti dievą, nes dingus daiktavardžiams, dingsta ir absoliutaus pastovumo įvaizdis. Drauge dingsta pagrindas logikos, išreikštos formule S=P (Akmuo yra sunkus, žmogus yra racionalus, dievas yra nekintantis). Jei tokia logika dar vartojama, tai jos reikšmė yra „patogumas“, o ne „tikrovės“ atspindėjimas.

Jau seniai iš įvairių šaltinių, ypač iš postmodernistų, girdėti: mirė subjektas, objektas, „aš“, autorius, tekstas, individas, žmogiškas žmogus, visos dievybės ir jų motinos. Ši padėtis išryškėja vadinamojoje „didžioje kontroversijoje“, į kurią yra įsitraukę ne tik filosofai, bet ir klėrikai, šventikai, pastoriai ir net popiežius: absoliutizmas prieš reliatyvizmą. Trijų dimensijų pasaulio su serija perspektyvų absoliučios pozicijos ir jų laiko apskaičiavimai remiasi nekintamais dėsniais. Todėl šio kosmoso šalininkai tvirtina, kad visa, ką sako postmodernizmas yra reliatyvizmas. Daugelis postmodernistų šią „apkaltą“ priima išdidūs. Ši kova laikosi logika „arba/arba“, ir todėl priskirtina perspektyvų kosmosui. Bet lauko logikos kosmoso menininkai remiasi visai kitokia logika: „nei šis, nei tas“, nei absoliutus, nei reliatyvus, neribotas ir nebegalinis. Įvykiai paaiškina vieni kitus, kaip plečiantys skirtumai į gelmes ir horizontus – tiršti ir neišsemiami. Nors nėra vienareikšmių teiginių, bet nereiškia, kad gelmės ir horizontai neturi prasmės. Galima paneigti absoliutų teigimą, kad subjektas mirė ir parodyti, kad jis veikia kitaip negu, perspektyvinio kosmoso centras. Jis yra „išcentruotas“ tokiu būdu, kad jo veikla priklauso logikai lauko, kurio rėmuose įvykiai ir subjektas nubrėžia viens kito kintančias pozicijas. Kai subjektas mėgina nustatyti įvykių pozicijas, įvykiai tuo pačiu metu nustato jo poziciją. Taigi čia subjektas nėra nei reliatyvus, nei absoliutus, bet reliatyviai absoliutus, kaip ir įvykiai, kurie tampa reliatyviai absoliutūs, nors nei vienas, nei kitas nepostuluojami, kaip tikras pasaulio supratimas. Kitaip tariant, nei vienas, nei kitas, bet taip pat abu.

Jei skirtingi judesiai išprovokuoja „pertvarką“,  tokiu būdu, kad įvykiai gali būti išcentruoti ir pertvarkyti, atverti horizontams ir gelmėms – tada atsiveria kosmosas kuriame nebėra daiktų sekmės vienas po kito. Taip suprantant įvykių duotis, nėra priežastis ir pasekmė, nes lauko logikoje nėra nuostatos, kas pasirodė pirmiau ir kas vėliau; įvykių duotis yra „kartu“ jų skirtumų logikoje, kur neįmanoma nustatyti jų pozityvių pozicijų; skirtumai nežymi jokios tapatybės, bet vien tik daugina skirtumus. Pastarieji nėra įvykių arba daiktų nuorodos. Teigti, kad praeitis/dabartis/ateitis nurodo vienas į kitą, dar turi užnugario prielaidą įvairių trijų dimensijų pasaulio asociacijų teorijų. Teigiama, kad žmogus atpažįsta dabartinį įvykį, nes jis yra panašus į pirmiau buvusius įvykius, arba kad koks nors kvapas primena rudens obuolių sodus – tuo būdu, „įrodoma“, kad pažinimas remiasi asociacijomis. Bet lauko logikos kosmose šio teiginio nepakanka, nes jau pati laiko sąvoka reiškia, kartu yra duoti ir skirtumai. Dabartis nežymi praeities arba ateities; ji yra dabartis, užduotis – „nubrėžti“ skirtumą tarp jos ir praeities bei ateities. Skirtumas nėra teigiama dabarties ypatybė, o praeitis nėra nuoroda į dabartį, bet į jos skirtumą nuo dabarties, nubrėžimą ne savo teigiamos tapatybės, bet savo skirtumo. Todėl laiko suvokimas neleidžia nustatyti pozytyvių pozicijų. Jis išreiškia visą atviro ir sklindančio lauko logiką, veikia pati savaime.

Šuolis į šį kosmosą teikia atvirumą, kurio nebuvo anksčiau apibūdintuose estetikos kosmosuose. Čia turime reikalą su „priedu“, performuojančiu visatos ir žmogaus priklausymo atviram kosmosui sampratą. Žmogaus veikla suprantama, ne kaip vienos siauros linijos tęsinys, bet atveria neribotus ir nenuspėjamus pokyčius. Žmogaus patirtis tampa lauko logikos fenomenu. Čia jau galima autentiškai kalbėti ne apie kosmosą, kaip apie objektą, bet kosmiškai. Tai yra šiuolaikinės civilizacijos menininkų nuopelnas. Šiuolaikiniai mokslai irgi atveria šį pasaulį savo metodais ir net astronomiškais atradimais. Juk gerai žinoma, kad Sezanas tapė Einšteino „lenkto“ laiko ir erdvės sąvoką gerokai prieš teoretinius mokslininko teiginius. Ir jis, Enšteinas, rėmėsi sąvoka, kad Newtono trijų dimencijų pasaulis yra neišbaigtas ne moksliškai, bet estetiškai.

IR TAIP TOLIAU

Nežinia, ar šis estetinis kosmoso patirties šuolis gali būti peržengtas, bet galime atsargiai teigti, kad jo atvirumas įstengia „sugerti“ metoniminį tapatumo, ritminį-ciklišką poliarinį ir trijų dimensijų kosmosus ir jų šuolius vienas į kitą. Tų visų „įkvėpimų“ galimybės leidžia susitapatinimo logikai paveikti lauko kosmoso logiką, kai susidaro įvykių klodai, o ritminė logika gali pasirodyti planetų šokiuose, kuriuos matome Kubriko filmuose. Šiame kosmose gali gimti naujos dievybės, gali pasirodyti naujų menų staigmenos, tokių, kaip „menas menui“, reiškia gryną estetiką, kurioje tapomi, aprašomi instaliuojami įvairūs kosmosai be daiktų ir jų ypatybių, be tikslų ir krypčių. Tokie estetiniai kūriniai vaizduoja patirtį, kur kosminiai įvykiai, išreikšti spalvomis arba garsais, pasirodo ir dingsta, iškyla ir nugrimzda be pėdsakų. Akademikai, kritikai ir net menininkai ginčijasi, ar tokie menai yra menai, kokios jų priežastys, ar jie pateisintini. Deja, aprašytieji kosmosai negali būti išaiškinami vien dėl to, kad jie nėra daiktai, įvykiai, vidinės žmogaus išraiškos, bet jų visų a priori sąlygos. Kitaip tariant, nepaisant aiškinimų ir interpretacijų, kosmosas yra a priori sąlyga, kuri nėra sukuriama, bet atveriama. Be a priori kosmoso neįmanoma mąstyti apie daiktus, įvykius, jų ryšius, kryptis, pasirodymus ir dingimus. Daiktai gali būti padirbti arba sukurti, bet kosmosas nėra daiktas, kurį būtų galima sukurti arba padirbti. Todėl estetiniai „šuoliai“, radikalūs stilių pokyčiai yra menų atvertos kosminės patirties išplėtimas. Jų kūrybiškumas nėra vien išradimas naujų stilių, bet dar svarbiau: tai samprata a priori kosmoso, kaip laiko, erdvės ir judesio.

Spindulingai, Algis Mickūnas

2020 m. spalio 13 d.

Fono iliustracija iš unsplash.com

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code