Algis Mickūnas: tarp vyrų ir moterų

Mokslas galingas ir stebuklingas – juk dabar tyrinėtojai nutarė, kodėl Japonija yra “komunali”, o Vakarai “individualūs”.  Mitas, kad Japonai visuomet susibūrę į glaudžią krūvą elgiasi klusniai ir net perdėtai mandagiai, o Vakariečiai yra stačiokai, įžūlūs ir neklusnūs. Kame priežastis? Japonai kultivuoja ryžius, o Vakariečiai – javus.  Va ir viskas aišku. Nors tema krypsta į Japoniją, jinai yra pasaulinė, įvelianti visur  paplitusius įvaizdžius ir aprašymus apie moterų ir vyrų santykius ir jų variantus, siekiančius nuo Švedijos uždraudimo net vartoti jis ir ji, nepasakyti, kad gimęs kūdikis yra arba berniukas, ar mergytė, iki Nigerijos Boko Haram (vakarietiška mokykla yra nešvari), kur išprievartavimas vienuolikmetės yra suprantamas kaip Islamiškos vedybos.

Vis didėjantys aprašymai apie moterų prievartavimą, visur ne tik nedingstančią, bet ir kylančią nelygybę tarp vyriškos ir moteriškos giminės, ar tai darbovietėse, ar net sugrįžimuose prie “šventų” tradicijų, kelia nerimą ne tik valstybėse, bet ir tarptautinėse organizacijose. Staigūs išsišokimai tokiose “dvasiškose” civilizacijose, kaip Indija, arba net JAV, kur Kalifornijos jaunuolis šaudo kitus, nes, anot jo, “manifesto” buvo noras atkeršyti merginoms, kad jo “nemylėjo”, visur tie patys fenomenai.  Išvis net nereikia kalbėti apie daugybę karų, kur smurtas prieš moteris yra laikomas, kaip neišvengiamas ir net pareigingas garbės reikalavimas.

Šiose diskusijose Japonija bus paimta, kaip pavyzdys, kaip su tokiu smurtavimu mėginama susitvarkyti, iškeliant klausimus, skirtingų tradicijų rėmus, ir jų vartojimą kaip pateisinimą (ir ne retai su pateisinimu sutikimą pačių moterų). Juk po Indijos išleidimo naujo įstatymo – akivaizdoje prieš pusantrų metų užpuolimo ir nužudymo 23 metų moters – kuriame yra nustatyta mirties bausmė ne tik už nužudymą, bet taip pat už išprievartavimą – Uttar Pradeš valstijos, svarbios politinės partijos vadovas  Mulayam Singh pareiškė, kad “berniukai bus berniukais – jie padaro klaidas”.

Pakistane nėščia moteris nužudyta, kad ji ištekėjo už vyro, kurį jinai mylėjo.  Pasaulio Sveikatos Organizacija pareiškė, kad smurtas prieš moteris pasiekė epidemijos lygį. Tokia situacija taip pat sukelia sąmonės lygį, reikalaujantį veiklos ne tik valdžių institucijose, bet taip pat šeimose ir  žurnalistikoje. Ne taip senokai – gal praeitais metais buvo vienas pavyzdys, kur Ohajo valstijoje, viename miestelyje, gimnazijos futbolo “žvaigždės” nugirdė ir išprievartavo šešiolikmetę mergaitę. Nors teismas juos baudė, bet vietiniai ir valstybiniai laikraščiai bei televizoriaus komentarai tiesiog stebino:  dauguma – su publikos pritarimu – labai apgailestavo tų jaunuolių padėtį: jie bus nuskriausti, jų karjeros galbūt dings, jie praleis keletą metų uždaryti, lyg kokie kriminalai, ir  jų veiksmai seks juos visą gyvenimą. Beveik nieko nebuvo girdima apie tą mergaitę, lyg kad ji buvo kalta už tų jaunuolių sutrukdytus gyvenimus.

Kas yra siūloma tokių organizacijų, kaip “Human Rights Watch”,  arba pirmame sąskrydyje “Global Summit to end Sexual Violence in Conflict”, arba net “Amnesty International”, tai reikalavimas atsakomybės. Ypatingai svarbus atsakomybės klausimas nesustoja prie nusikaltusio asmens, bet įtraukia institucijas, valstybes ir tarptautines organizacijas. Tuose rėmuose pasirodys daugybė prieštaravimų kultūrų žinovų ir kosmopolitų teiginiuose.  Nekalbėsiu apie Lietuvą, nes vietinė publika geriau žino, kas dedasi, negu aš.  Kalbant apie Japoniją, yra neišvengiama kalbėti apie jos santykius su JAV ir įvairias įtakas, ypač moterų reikalavimų srityse.

JAPONIJA TARP TRADICIJOS IR VAKARŲ

Būnant Japonijoje 1994-ais metais, mėnraštinis žurnalas, Vyrų klubas,  išleido straipsnį, Sekushuaru Harasumento, kurį man draugai išvertė, kaip Sexual Harassment  (Lytiški išpuoliai), pareiškė, kad tokie veiksmai yra nemadingi. Vienas iš gerbiamiausių laikraščių Asahi Shimbun,  labai įvertino tokį vyrų žurnalo pasisakymą, nes dauguma vyrų žurnalo visuomet pajuokė reikalavimus būti jautriems santykyje su moterimis.  To straipsnio kritikės, nors vertino žurnalo pasisakymą, parodė, kad nepastebėtai straipsnio autorius vartojo žodį sekuhara,  vietoje pilnos frazės sekushuaru harasumento.  O tas vienas žodis yra suprantamas populiarioje kultūroje, kaip sutrumpinimas ir prarandantis „rimtumą“.  Be to, patapęs pop kultūrinis, reiškia laikinai madingas, neturintis kitokio svarbesnio klodo. Juk tas sutrumpintas pasisakymas – sekuhara – 1989-ais metais laimėjo populiariausio žodžio premiją. Reiškia madingas vyras žiūri į lytiškus išpuolius, kaip į dabartinį aprangos stilių. Bet pasipriešinimas prieš tokius išpuolius yra „įkvėptas“ Vakarų modernios tradicijos.  Apšvietos sukurta banga, reikalaujanti laisvės ir lygybės,  pasirodė pirmoje bangoje Japonų moterų reikalavimuose laisvės ir net balsavimo teisių – pradžioje 20-to šimtmečio. (Moterys, kaip Hiratsuka Raicho, Yosano Akiko, Yamakawa Kikue, Ichikawa Fusae, buvo pirmose fronto linijose kovoje už moterų teises). Šita banga pasirodė po antro karo ir sukūrė naują moterų kadrą, kurio dėka moterų, ir net daugumos Japonų sąmonė tapo atverta josei mondai, arba moterų problemoms.  Pastarosios pasirodė, kada 1989-ais metais premjeras Uno turėjo atsistatydinti (po 69-ių dienų), nes jis įsivėlė su Geisha, kuriai jis užmokėjo milijoną yen už lytiškus patarnavimus. Šis įvykis patapo pokyčio varikliu, nes po jo moterys ir jų advokatės, pradėjo traukti į teismą svarbių pozicijų  vyrus, reikalaujančius net darbovietėse lytiškų patarnavimų, už lytiškus išpuolius. Pirma byla, kurioje „lytiškas išpuolis“ tapo priimtas, kaip standartas, įvyko 1990-ais metais. (Galima įterpti, kad JAV darbovietėse net negalima duoti moteriai komplimentų, nes būsi apkaltintas, kaip lytiškas užpuolėjas).

Viskas atrodo vietoje, bet nepastebėtinai pasirodo skirtumas tarp „tradicijos“ ir „istorijos“, nes daug civilizacijų priklauso tradicijoms, kuriose yra nustatyti ritualai, gyvenimo būdas, kurio rėmuose žmogus  žino savo vietą, veiklą, ir taip pat sudaro „harmonišką“ tęsinį tos tradicijos. Kaip sakoma net apie tokius įžymius žmones, kaip Konfucijus, jisai nesukėlė galingų pokyčių, bet tik išreiškė gan išmintingai Kinijos tradicijos „harmoniško“ gyvenimo reikalavimus, išskirtinai nuo Vakarų, kur ypatingos figūros pakeičia iš pagrindų visą pasaulio ir bendruomenės suvokimą, įneša maišatį ir suardo kasdienišką gyvenimo eigą. Taigi, Japonai, pasikliovę tradicija, savo „plūduriuojamu pasauliu“ žinojo, kas yra moteris ir vyras,  žinojo, kokia yra moters „vieta“, bet taip pat suprato, kad lytiškumas nėra svarbiausia gyvenimo dalis, ir todėl nėra užklotas įvairių „nuodėmingumų.“ Tokiuose rėmuose moteris nėra lytiškumo objektas; ji yra šamanistinis šaltinis visatos, kaip rašo  Hiratsuka Raicho (1911).  „Pradžioje moteris buvo saulė, autentiška asmenybė; šiandien ji yra mėnulis, gyvendama per kitus, atspindinti kitų spindėjimą“. Toks pokytis pasirodė viduramžiais, kada moteris turėjo gyventi vyro namuose ir tuo būdu prarado savo nuosavybę. Bet tai nereiškė, kad moters lytiškumas patapo vyro nuosavybe, nes kaimuose lytiniai santykiai buvo „laisvi ir visuotini“. Vaikai nepriklausė specifiniams tėvams, nes visi gyveno kaip platesnė šeima ir visi buvo atsakomingi už vaikus. Todėl santykiai tarp vyrų ir moterų nebuvo „vienas ant vieno“.

Kaip tradicijos vystosi, buvo gyvenimas pagal yobai papročius, jauni vaikinai galėjo „įslinkti“ į merginų miegamus ir mylėtis – ši tradicija buvo skatinama, kaip iniciacijos ceremonija. Jaunos, netekėjusios merginos ir jų tėvai tikėjosi jaunuolių aplankymu, ir jei dukros niekas nelankė, tėvai susirūpindavo ir net nuvesdavo dukrelę į Šinto šventyklą, kur šventikas ar paprašytas jaunuolis merginą „nuvainikuodavo“. Ši tradicija buvo panaikinta, kaip „nuodėminga“, po Vakarų įtakos – nors ir Samurajų klasė, įtakota Konfucijaus „moralinio“ kodo, nužemino moterį, išskirdama ją iš viešumos pareigų. Ši „patriarchalinė“ tradicija tapo įrašyta į Meiji civilinį kodą (1890), kuriame ie,  šeima, patapo vyras. Nors Meiji konstitucija  pripažino „žmonių teises“, moterys joms nepriklausė. Po antro karo, 1945-ais sukurta konstitucija ir 1947-ais metais nustatytas Civilinis Kodas iš principo nužemino ie, šeimą ir sureikšmino individo integrumą, ir panaikino „šeimos galvą“ su rezultatu, kad moteris ir vyras esą lygūs.

Vėl viskas atrodo puikiai, vakarai nustatė, kaip Japonai turi santykiauti, bet nei Konstitucija, nei naujas Civilinis Kodas nepajėgė priversti laikytis tų lygių teisių tarp moterų ir vyrų; iš tikrųjų, visa tai padidino įtampą tarp moterų ir vyrų. Suprasti šią įtampą, reikia trumpo įvado į platesnę Vakarų įtaką.  Pastaroji, sukūrusi pirmą bangą moterų sąjūdžio, buvo Apšvietos padaras. Moterys reikalavo bendruomenės pokyčių, ypač panaikinimo išskirtinumo, pagrįsto lytimi. Bet reikia pastebėti, kad įtaka nėra vienkryptė, nes priėmimas svetimų sąvokų, visuomet atsiranda specifinės kultūros interpretacijos akiratyje. Ir toks akiratis priklauso Meiji (1868-ųjų metų) „revoliucijai“, kurioje buvo atkurta imperatoriaus tradicija.

Ta revoliucija įskaitė  į savo reikalavimus „pasivyti“ Vakarus, kurių ne tik Politinė Apšvieta, bet ir Mokslinė, sudarė reikalavimus ir, tuo pačiu, pavojų (technologija, moksliškumas, pažanga). Todėl reikėjo priimti Vakarų išradimus, bet pastarieji turėjo Japonų tradicinę opoziciją. Todėl valdovai negalėjo staiga įvesti demokratijos, nes feodalinė Edo  struktūra turėjo galingą tradiciją, tramdančią Meiji atkurtam imperatoriui veikti savarankiškai. Todėl reikėjo konstitucinės monarchijos – reiškia, kad feodalinė sistema, valdoma galingos Tokugawa šogano genties,  buvo perimta ir pratęsta patriarchato, kurio nuolaida moterims buvo „moterų pedagogika“, kuri sutapo su “moterų pareigomis“. Tiksliai kalbant, tokia pedagogika buvo papuošalas, kad Vakariečiai galvotų, jog Japonija sukūrė visuotiną lygybę. Į tokių mokyklų dėstymą nebuvo įleista nei viena Vakariečių galingų moterų rašytoja.  Bet, anot komunikacijos teorijų, kartą katė išlindo iš maišo, jos kvapas pradės skleistis, nepaisant kliūčių. Net ir Meiji revoliucija turėjo priimti plintančias Vakarų apšvietos sąvokas – nepaisant Tokugava Šoganato, mėginusio Japoniją uždaryti nuo Vakarų įtakos. Net ir po jo vadovybe, nebebuvo išvengiama įvesti Vakarų technologiją, kaip praktiškai naudingą  – čia tik Danai buvo leisti bendrauti su Japonais. Visa tai reiškė, kad net ir Šoganas suprato militarinį pajėgumą Vakarų technologijos. Vyriški rūpesčiai. Bet Meiji restauracija įvedė naują kryptį, pavadintą Bunmeikaia (Civilizacija ir Apšvieta), kuri propagavo individualizmą ir racionalumą. Vienas iš galingų skleidėjų Apšvietos  buvo Meiji  šešių bendruomenė, kuri leido žurnalą Meiroku Zasshi, kurio leidėjai pripažino, kad su Japonų moterimis buvo elgiamas nežmoniškai, net barbariškai, ir jei išvis pasirodys esminiai pokyčiai, pastarieji turi prasidėti šeimoje, kur moterys tūri būti tiesiog pokyčių principas, jei Japonija norės iš vis išsilaikyti. Moterims reikia lygybės šeimoje. Svarbiausias rašytojas Meiji periodo buvo Natsume Soseki, kurio romanai prieštaravo feodalizmui ir propagavo individą ir laisvą valią. Bet taip pat jo raštai atvėrė „sąmyšį“ tarp tradicijos ir modernybės, todėl jo raštai yra dar vis gan populiarūs tarp dabartinio jaunimo, gyvenančio „pasimetusiai“ tarp tų dviejų srovių.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje įvairios moterys kūrė ir jungėsi prie įvairių partijų, turinčių santykius su visuotinomis laisvėmis ir lygybėmis. Visa tai priklausė pirmajai moterų išsilaisvinimo bangai. Viena iš tokių buvo poetė Yosano Akiko, kurios pirmas leidinys Midaregami (Suvelti Plaukai), 1901-ais, patapo sensacija, nes ji drąsiai gvildeno savo asmenišką gyvenimą, jos jaunatvišką erotiškumą, ir jos meilę vyrui. Jinai įsivėlė į tų laikų viešus debatus, kalbėjo apie kontradikcijas „visuotinių žmonių teisių“ išskiriančių moteris. Jinai ypač skandalino moterų pedagogiką, vadinamą ryosai kenbo (geros žmonos, išmintingos motinos). Jinai keliavo į Europą ir palygino Japonų moterų situaciją su Francūzų ir Britų.  Po jos, atsivėrė moterų metai, propaguojantys „naują moterį“, ir sudarymą galimybių sukurti moterų bendruomenę – Seito – taip pavadinto žurnalo (mėlynos kojinės, 1911). Pagrindėja, Hiratsuka Raicho, norėjo kelti moterų sąmonę per literatūrą, bet tokią, kuri suprastų tuolaikinę moters situaciją. Pavyzdžiui, Seito vienas leidinys diskutavo „Lėlės Namas“ ir jos pagrindinę veikėją Norą, santykyje su „nauja moterimi“. Jaunos Japonės tiesiog būrėsi į naujos moters sąmonės supratimą ir tapo sensacinių diskusijų objektų visokiausiose medijose, kuriose „nauja moteris“ reiškė „ištvirkusios, neatsakomingos, lytiškai pertvinkusios jaunuolės, norinčios suardyti šeimą ir išnaudoti kitus savanaudiškiems tikslams“. Kaip pasakojama, kad viena, lytiškai užsidegusi jaunuolė vejasi vienuolį, kuris pasislepia po dideliu varpu; jinai apsivynioja apie tą varpą ir savo kaitra ištirpdo varpą ir išverda vienuolį. Seito grupė išvertė daugybę vakariečių moterų veikalus, tokių, kaip Ellen Key Meilė ir Vedybos, kuris turėjo didelę įtaką Seiko grupei, ypač jos vadovei, Raicho, kurios įtaka dar jaučiasi iki dabar. Yra svarbu pastebėti, kad  Raicho, arši feministė, vis tiek teigė, kad pagrindinė moters rolė yra „motinystė“. Po uždarymo Seito žurnalo,  Raicho ir kitos intelektualės, tęsė debatus per kitus žurnalus, ypač per Taiyo.  Jų debatai pasirodė antroje moterų reikalų bangoje – po antro karo ir ypač po 1970-tų metų – nes dabartyje yra diskutuojama įstatymų lygmenyje, santykyje su Lygių Samdymo Galimybių. Kaip apsaugoti motinystę ir, tuo pačiu, teisę dirbti. Mes esame šiek tiek patyrę tokius debatus Vakaruose. Bet pirmos bangos kova Japonijoje nesibaigė; moterys sukūrė „Naują Moterų Bendruomenę“, kurios tikslas patapo visuotinos politinės teisės, privedusios prie balsavimo teisių, bet neturinčių teisių kurti politines partijas. Visa tai buvo pertraukta Japonijos invazijų į Azijų šalis.

Po antro karo tvanas idėjų veržėsi iš JAV, su viena specifine kryptimi. Kadangi JAV  laikė Japoniją, kaip agresyvią ir net karingą, tai buvo tikimasi, kad moterų teisės pilnai dalyvauti politinėje erdvėje, atsirastų taikinga ir, kaip išauklėtos, moterys mokins ateinančias kartas demokratiško gyvenimo būdo. Japonai parašė naują konstituciją, gan skirtingą nuo Meiji konstitucijos, bet vis tiek neįrašė visuotinių moterų teisių. Todėl alijantai sudarė savo komisiją, kurioje dalyvavo viena moteris – ponia Gordon – praleidusi daug laiko prieškarinėje Japonijoje ir gerai susipažinus su Japonijos moterų situacija. Japonai net sutinka, kad moterų teisės nebūtų buvusios pilnai pripažintos be ponios Gordon reikalavimų.  Pagaliau, lapkričio 3-čią, 1946-ais konstitucija buvo priimta, ir po metų naujas šeimos kodas buvo irgi priimtas. Jame pirmenybė buvo suteikta integraliam asmeniui, kur vyras ir žmona yra lygūs šeimoje. Moterys tuojau įkniubo į politinę veiklą ir pradėjo dalyvauti rinkimuose beveik lygiai su vyrais. Ne-elitiškos moterys tuojau susiprato, kad jos yra pilnavertės ir turi tikrą balsą, vedantį prie sandūrų tarp vyrų ir moterų.  Japonų vyrai prarado savo pasitikėjimą, pralošę karą, o Japonų moterys, nors apgailestavo vyrų poziciją, pareiškė savo laisvę. Ši įtampa buvo išreikšta poetės, kuri buvo devyniolikos metų karo gale. Jos poetiški žodžiai patapo populiarūs ir visur kartojami: „Kada buvau aukščiausiame savo grožio lygyje, mano šalis pralošė karą. Nieko kito negali būti taip neteisinga. Aš vaikščiojau išdidžiai ciniškame mieste, atsiraičiusi savo marškinių rankoves.“  Moterų sandūriai su vyrais augo ir net buvo pavadinti, kaip moterų išpuoliai prieš vyrus. Negalvokime, kad tie visi įvaizdžiai Japonių, kaip vis linktelėjusių prieš vyrus, einančių mažais žingsniukais, mandagių ir tylių, yra tikrovė. Kai jos užsidega,  tik spėk saugotis. Ir tokiuose įvaizdžiuose taip pat pasirodo įtampa tarp tradicijos ir istorijos veikėjų, tarp „namų“  ir viešumos.

ANTRA BANGA

Antroji banga prasidėjo pilnu tempu 1970-ais, su Tarptautine Prieš-Karą diena; moterų sukurta sąjunga, pasivadinusi Ribu Gasshuku (Laisvinimo stovykla), bet grynas vardas patapo uman ribu (moterų laisvinimas). Pastarasis tapo paskatintas globalios jaunos kartos revoliucijos – studentų – reikalaujančios visuotinų teisių, asmens, kaip neliečiamos nuosavybės (manęs negalima sulenkti, sulankstyti ir sulamdyti).  Visa tai sutapo su Japonijos modernizavimo šuoliu ir Jungtinių Tautų paskelbimu 1975-ais Moterų Dešimtmečio. Toks paskelbimas įteisino moterų reikalavimus ir Japonijos spauda pakeitė toną, remdama 1978-tų metų tarptautinį sąskrydį Japonijoje, pavadintą „Moterų Studijos“ ir sukuriantį daug programų tuo pačiu vardu.  Šalia to, iškilo klausimai apie reikšmę „lytiško prisikabinėjimo“ ir kaip su juo grumtis. Nors Japonės sėmėsi daug pamokų iš Vakariečių, ypač iš JAV moterų kovų, jos suprato kad Japonių kova skiriasi nuo JAV. Jos suprato civilizacinį skirtumą, kaip minėjau, tarp tradicijos ir istorijos. Pirmoji turi savo pagrindą homogeniškoje-etniškoje tapatybėje, kuri tęsiasi šimtais metų, ir kurią sunku pakeisti importavus išorinius metodus; priešingai, JAV susideda iš daugybės etninių grupių ir nei vienos grupės tradicija negali dominuoti. Todėl visos problemos yra sprendžiamos pagal vienintelę galimybę: juridines taisykles – teismus. Pastarieji apeliuoja ne į tradiciją, bet į istorijoje sukurtą konstituciją, kuriai tradicija ir jos tęstinumas neturi jokios reikšmės.

JAV  lytiniai priekabiai įgavo platesnę klasifikaciją po „Civilinių teisių“ įteisinimo – diskriminaciją, ir todėl lytiniai priekabiai buvo įvardinti juridiškai, kaip pažeidimas civilinių teisių.  Užėmė ilgoką laiką ir daug teismuose bylų kol visokios raukšlės išsilygino, nes teisėjai irgi buvo pasimetę tarp naujų taisyklių reikšmės. Štai, viename teisme (Barnes prieš Train, 1974) kur moteris buvo atleista iš pareigų, nes jos viršininkas reikalavo lytiškų santykių ir jinai jų atsisakė. Teismas nutarė, kad „ji buvo diskriminuota ne dėl to, kad ji buvo moteris, bet todėl kad ji atsisakė lytinių santykių su viršininku. Tik 1976-ais teisėjas,  byloje Williams prieš Saxbe, sutiko, kad prisikabinėjimas ir su juo susijęs kerštas dėl atsisakymo yra lygus lytinei diskriminacijai. 1980-ais, pasirodė kitos taisyklės, kur lytiniai prisikabinėjimai sudaro nelegalų lytiškai paremtą diskriminavimą. Aukščiausias teismas patvirtino, kad „lytiškai prisikabinėjantys veiksmai“ – net kalba – jei užtenkamai arši ir visuotina, galinti pakeisti darbovietės sąlygas yra nelegalūs, sutampantys su lytišku diskriminavimu. Visiems žinoma byla – Hill prieš teisėją Thomas – patapo sensacija ir iškėlė kitokią kontroversiją – galimybę, kad kai kurios moterys gali keršyti kam nors ir sugriauti vyro reputaciją ir karjerą – reiškia vartoti lytiško diskriminavimo retoriką, kaip politinį ginklą. Ši kryptis iškėlė sunkumų įrodyti, kad specifinėse bylose iš tikrųjų buvo lytiška diskriminacija.

Nors moterų siekiai lytiško priekabiavimo ir diskriminavimo Japonijoje gali būti panašūs į Vakariečių tikslus, visgi Japonija nėra legalistinė kultūra. Japonai nėra linkę pasikliauti juridiška sistema išrišti visus kivirčus. Tradicija yra svarbesnė už legalistines taisykles. Nuo mažens mergaitės ir berniukai turi įkūnyti  lytišką tapatybę – būti kaip vyras ir būti kaip moteris.  Jei elgesys peržengs lytines ribas, žmonės iš tavęs juoksis. Berniukas turi užaugti pagal samurajaus įvaizdį (dabartyje korporacijos herojus), kuris kovoja už šeimos gerbūvį, o mergaitė yra dar vis auklėjama būti gera žmona ir išmintinga motina. Nors prieš šią nuostatą buvo smarkiai kovota, mokyklose vadovėliai aštriai atskiria lytiškas prigimties pareigas. Moterims būti „aršioms“ ir išsišokančioms, reiškia būti betvarkės priežastimis. Čia pasirodo taip vadinamas Japonų kolektyvizmas ir konformizmas. Kiekvienas žino savo vietą ir maždaug žino savo gyvenimo trajektoriją. Nors moterys dirba korporacijose, jos nėra priskaitomos karžygiams. Namuose, pilnai dirbančios moterys, visgi daro 82 procentų ruošą, o jeigu moteris yra tik šeimininkė, jos vyras prisideda tik 4 procentais prie namų ruošos. Iš to yra teigiama, kad Japono žmona yra jo mama, nes jinai perima pilną mamos rolę ir turi virti ir ruoštis taip, kaip darė jo mama. Yra sakoma, kad Japonai vyrai yra mamos berniukai. Net yra visas filmų žanras haha-mono (apie mamas), ypač išpopuliarėjęs po antro karo iki 70-ųjų. Mamos yra tvirtos ir kantrios; jos apsaugo vaikus ir primena vyrams apie jų mamas. Bet vėliau, jau nuo 80-tų metų, mama keičiasi ir patampa piktesnė, stipriai pasisukus į materialinę ir vaikų karjeros kryptį.  Be to, jaunesnės moterys ganėtinai boikotuoja vedybinius santykius, nes jos nenori patapti vyro mama.

Bet visa tai neišriša lytiško priekabiavimo ir diskriminavimo klausimų. Japonija nelinksmai pasirašė 1985-tų metų Jungtinių Tautų deklaraciją „Moterų dešimtmetis“, vedančią į lygių samdymo galimybių įstatymą – su daugelio bendrovių nesutikimu. Anot pastarųjų, toks įstatymas yra Japonijai pagrindinė krizė, vedanti į sužlugdymą Japonijos kultūros, išdirbystės reikalaujantys, kad mamos eitų dirbti. Net ir moterys išreiškė nepasitenkinimą, kaip filosofė Hasegawa Michiko parašė, kad „priėmimas šio įstatymo yra lygus su pavojumi Japonijos kultūrinei ekologijai ir lyties nustatytoms rolėms; tai demoralizavimas žmonų, kurios iki šiol turėjo privilegijuotą poziciją“. Reiškia, kad žmonos turi privilegijuotą poziciją palyginus su korporacijų samurajais, dirbančiais ilgas valandas; moterys negali jiems pavydėti ir perimti jų pozicijas. Kitos argumentavo, kad turėtų būti įstatymas, kuris sužmogintų vyrų darbovietes, o ne įveltų moteris į dehumanizuotą darbovietės aplinką. Po ilgų debatų, kuriuose tapo įveltas „motinystės“ klausimas, buvo sukurtos dvi darbovietės kryptys: bendra ir integruota. Pirmajai priklausė tradicinės moterų pozicijos, kaip asistentų, raštininkų, kur algos yra žemesnės ir kėlimas į aukštesnes pozicijas smarkiai suvaržytas.  Integruotos pozicijos buvo lygios su tradicinėmis vyrų pozicijomis, bet nepaisant įstatymo, dauguma moterų pateko į bendrą kryptį. Bet dėka viešos korporacijų opozicijos dėl moterų lygių įdarbinimo teisių, moterys pradėjo kelti triukšmą apie lyčių diskriminavimą. Šis sąmonės pokylis taip pat buvo skatinamas labai išpopuliarėjusių naujos cinemos filmų (septinto dešimtmečio) iš JAV, kuriose pasirodė stiprios moterys, atpalaiduotos nuo visokių tradicinių prietarų:  The Graduate, Bony and Clyde, Easy Rider, Butch Cassidy, Sundance Kid, taip pat Alice doesn‘t live here anymore ir Network. Tame pačiame dešimtmetyje stiprių moterų įvaizdžiai filmuose turėjo didelį pasisekimą:  Julia, The Goodbye Girl, The Turning Point, An Unmarried Woman, Annie Hall, ir einant per aštuntą dešimtmetį, tokie filmai, kaip The Accused, Working Girl, ir pagaliau Thelma and Louise . Pastaroji buvo lyg banga, parodanti moterų kovą prieš lytiškus priekabius, vedančius Japonijos moterų judesius kelti lytiškų priekabių klausimus ir diskriminacijas. Tuo metu dar nebuvo tokios sąvokos, kaip „lytiški priekabiai“, ir moterų veikėjos vadino skundus apie tokius priekabius kaip „neįvardinta“ kategorija.  Bet apie 1984-tus metus moterys išvertė iš anglų kalbos „vadovėlį“, išleistą Detroite ir pavadintą „Stabdyti Lytiškus Priekabius – Vadovėlis“,  iš kurio tapo aišku, ką tą neįvardinta kategorija reiškia.

Įvardinimas nebuvo lengvai priimtinas ir net išjuokiamas, bet svarbiausiai užpuolamas vidurinio amžiaus vyrų prekybininkų žurnaluose. Pastaruose atsivėrė sumišimas, ką reiškia priekabiai – ar palietimas, ar ištartas žodis iki pajuokos apie grožio konkursus, kur „maudymosi kostiumas yra lytiška diskriminacija“. Čia pasirodo komunikacijos praraja tarp senesnių vyrų ir jaunų moterų. Ta pati situacija ir veiksmai tampa interpretuoti skirtingai. Vyresnis manageris interpretuoja jo priekabius ir jos atsisakymą, kaip meilės žaismo ritualą, o jinai visą tai supranta, kaip lytiški priekabiai. Terapeutai teigia, kad labai sunku įtikinti tokius vyrus, kad jie nesupranta reikšmės, ką moterys vadina lytiškais priekabiais. Anot tokių vyrų tradicijos, meilės santykiai turi būtinai įvelti pasipriešinimą ir nesantaiką, kaip reikšmingos žaidimo dalys. Todėl jie tikisi, kad jų korporacijose dirbančios moterys turi elgtis su jais, kaip moterys, o ne prekybininkės, kaip mamos/žmonos.

Komunikacijos skirtumas pasirodo Japonų muzikalume; Japonai dainuoja ir sudaro solidarumo nuotaiką. Jie dainuoja ir per solidarumą sukuria či/ki per visatą sklindančią nuotaiką, ir pastaroji pasirodo skirtingai tarp dabartinių vyrų – korporacijų karžygių ir jaunesnių moterų. Be to, Japonų korporacijos samurajų gyvenimas yra  dusinantis, žiaurus, ir todėl reikalaujantis „atsipalaidavimo“. Vietoje lankymo terapeuto, Japonų samurajai eina i „karaoke“ barą, ypač, kad pagal jų tradiciją, jie nebegali „atsiliosuoti“ su moterimis darbovietėje.  Jiems karaoke baras patapo atsiliuosavimo vieta, kurioje jie gali dainuoti enka – tradicinę Japonų muziką, kuri skiriasi nuo dabartinės jaunų Japonų „pop, rock“ ir visos „naujos muzikos“.  Suprasti šią skirtį, reikia pastebėti, kad tradicinė enka muzika yra „pentatoniška“, turinti specifinę struktūrą: do, re, mi, so, ir la (kur fa, ir si, nepasirodo). Ši muzika apeliuoja į jausmus, ir todėl jinai neapeliuoja į, „ką ji reiškia“, bet kaip ji jaudina savo paprastumu – jinai kuria či/ki. Kadangi enka vartoja  pentatoninę skalę, jos melodijos yra lengvai atsimenamos ir pakartojamos. Kobushi,  arba vibrato stilius taip pat atsiliepia sielai ir jos natūraliam ritmui. Enka į mitologinę tradiciją, o pop, rock ir naujos muzikos turi „laisvą“ stilių ir apeliuoja į „išlaisvintą jaunimą“. Trumpai tariant, enka priklauso tai „plūduriuojančiai salai“, kurioje daug temų sukasi apie „neleistiną meilę“. Tose dainose randasi keletas svarbių temų: skausmas, apgaulė, gėrimas, ilgesys, ir mama.  Pavyzdžiui:  „Pašalinė gatvė naktį, Šinjuke, Tu ir Aš einame petys į petį per lietų. Kas mane virkdo? Kada aš tave sutinku, aš nebenoriu palikti. Slapta meilė, skausminga meilė“.  Arba, „Paklydusi nakties gėlė Šinjuke. Kadaise aš turėjau laimingą sapną gyventi su tavim.  Šaltas vėjas pučia prieš mus. Slapta meilė, skausminga meilė“. Čia vyras ir moteris myli paslapčia, ir tikriausiai, kad ta moteris  dirba, kaip patarnautoja kokiame nors bare Šinjuko rajone; jisai yra vienas iš Tokyo pramogų kvartalas. „Naujos“ laisvo jaunimo muzikos, turi kitokią lyriką:  „Chuo greitkelis, Tu ir Aš spaudžiam kalnų link, pralenkiam žmones ir neįmanoma jų suskaičiuoti. Šiandien atidengiau stogą ir mes matome saulėlydį, rausvai kintantį ir išblunkantį“. Arba „Chuo greitkelis. Tu laikai mane apkabinęs ir vairuoji viena ranka; lengva, niekad neplanuota meilė; jaučiant tave taip arti, aš sakau ‚tave myliu‘. Bet vėjas toks stiprus, kad tu manęs net negirdi“. Kad Enka dainos yra tradicija, aiškiai pasirodo, kai enka dainininkai perima kitos lyties balsus. Vyrai dainuoja moters dainas, o moterys – vyrų. Tai tęsinys teatro, siekiančio iki Heian eros (794-1191); moteris apsirengia kaip vyrai, ir atvirkščiai. Šventyklų šokėjos (aruki miko), rengdavosi vyrų drabužiais, ir dažniausia buvo Geisha. Toje pačioje tradicijoje kartais visi aktoriai buvo vyrai, bet irgi žaidė moterų roles. Kai kurie, dabartiniai vakarų transvestitai, priskaito Kabuki teatrą, kaip pirmąjį transvestitų pripažinimą. Aišku, Kabuki neturi nieko bendro su dabarties Vakariečių psichodramomis.

Būti kitu pasirodo Japonų sakraliuose įvaizdžiuose. Saulės deivė buvo apsirengusi vyriškai, kada  jinai sutiko savo  neklusnų brolį Susanoo. Galima teigti, kad pagal paplitusias palyginamų civilizacijų sąvokas, perėmimas kitos lyties rolės nurodo, kad griežti skirtumai tarp vyriško ir moteriško lytiškumo nėra visuotini; daugelyje pasakojimų nurodo, kad jų persiliejimas sukuria erotinį viens kito supratimą per jausmus, per sukūrimą nuotaikos. Taigi, korporacijų samurajai svajoja, kad moterys yra jų tradicijos, ir kartais raštinėse mėgina jas sugriebti už juosmens ar pečių ir pradėti dainuoti enka dainas. Jaunoms, visa tai yra  lytiniai priekabiai. Todėl tie samurajai yra pasimetę ir todėl jie išgyvena savo tradiciją „po penkių“ vakare baruose, kur patarnautojos yra jų išsvajotos, nes jos klauso dainų, įsijungia į jausmingą nuotaiką, sudarančią komunikacijos mediumą. Jiems čia yra tik viena vieta, kur jie gali komunikuotis. Viena feministė advokatė net sukūrė žodį  nomi-nikacija, kur žodis nomu, reiškia asmenišką komunikaciją ir jos sukurtas nomi…“nugeriama komunikacija“ (Fukushima Mizuho). Bet keičiantis interpretacijos rėmams, kas buvo fone ir priimtina, patapo priešakyje ir sukėlė „nežinomumą“,  kaip elgtis. Moterys rengiasi ir puošiasi lyg sakydamos:  žiūrėk į mane, bet nepaliesk, iki tokio taško, ko tu į mane žiūri. Daugelio vyrų reakcija:  čia yra nesąmonė. Net ir moterys pradėjo nuogąstauti, kad suvokimas lytiškų priekabių peržengė sąmoningumo ribas. Bėda pasirodo toliau, nes randasi sąmyšis apibūdinimo, kas yra vyras ir kas – moteris, ir net teismai yra supainioti tarp tradicijos ir dabarties, nes juk teisėjai irgi kilę iš tos pačios tradicijos. Kadangi Japonijoje nėra publikos teismo, nes viską nutaria teisėjas, tai įtampa tarp tradicijos ir moterų pasipriešinimų prieš lytinius priekabius patampa dar aštresnė.

Kaip nuspręsti lytinius prisikabinėjimus, patapo teismų problema. Teismuose pasirodo dabartinė Vakarietiška priešprieša: arba tu esi kaltas, ar nekaltas, arba skundas prieš tave yra pagrįstas, ar ne. Bet Japonijoje pasirodo kitas klodas: „veidas/gėda“, kuris yra  „kolektyvinis“.  Pavienio gėda yra visos genties ar grupės gėda. Todėl teismas, žinodamas, kad nuteisimas nėra tik vieno asmens, bet turi socialines pasekmes, mėgina išgelbėti abiejų pusių veidą.  Pavyzdžiui, jei vakaruose advokatai susitaria, kad koks nors „nuskriaustasis“ bus kompensuojamas tiek ir tiek iš apdraudos bendrovės, tai vien dėl to, kad ta bendrovė nutarė, kad bus pigiau užmokėti, o ne išleisti daugiau pinigų ieškant „teisybės“. Teisėjai nutaria, kaip išsaugoti abiejų pusių veidą, pasirėmę sistema, vadinamą wakai. Teisėjo pareiga buvo mėginimas išlaikyti tradicinę „harmoniją“ ir ją balansuoti su naujomis taisyklėmis. Wakai parodo įtampą tarp tradicijos ir istorijos. Pastaroji, kuri yra išdava istoriškai veikiančių individų, sudarančių veiklą, kuri kerta per tradicinius santykius, ir net sukuria kitokį laiką, reikalauja, kad naujai nustatytos taisyklės net veiktų praeityje. Todėl vieno teismo nuosprendis, kad specifinis vyro veiksmas sutapo su lytiškais priekabiais, gali patapti standartu, kurio dėka kiti/tos gali apeliuoti į teismą ir reikalauti, kad kadaise toks pat elgesys irgi sutampa su naujų taisyklių reikalavimais ir todėl „nukentėjusi“ gali reikalauti kompensacijos. Kitaip tariant, nustatymas naujų taisyklių tuo pačiu sukūrė sąvoką, kad lytiški priekabiai yra kriminalizuoti. Kas skaitėsi, kaip „meilės nesusipratimai“, patapo lytiški priekabiai. Aišku, kaip visuose dramatiškuose pokyčiuose,  yra laikotarpis masinio sumišimo.

Sumišimas turi dar gilesnį foną: vyro ir moters viens kito patraukimą. „Plonutė meilės žaismo gija patraukia vyrą moters link“ ir viena iš pagrindinių tokio patraukimo būdu yra „flirtavimas“. Suprasti dabartinę reikšmę lytiško priekabiavimo, reikia suprasti Japonų tradicijos supratimą flirtavimo. Vienas interpretavimas yra  kreipimasis į kitą asmenį, kaip patrauklų, ir toks  kreipimasis, iš vienų rėmų, yra žaismingas, o iš kitų rėmų įkyrus ir priekabingas.  Kiek yra žinoma, Heian laikotarpyje (794 – 1191) ir plūduriuojančio pasaulio Edo laikotarpiu, lytiški santykiai buvo skatinami per poetišką flirtavimą. Be abejo, neaiškumai ir netikslumai kvėpavo iš tokių poemų, ypač kada tos poemos tapo pakeltos į aukštą estetinį lygmenį. Heian laikotarpyje  santykiai tarp vyro ir moters (aišku aukštesniuose luomuose) prasidėjo su pasikeitimais poemų. Gabumas parašyti poemą kaligrafiškai turėjo aukščiausią vertę. Todėl svarbus požymis moters vedybinių galimybių ir net jos lytiškos patrauklos, priklausė nuo jos gebėjimo vartoti rašybinį teptuką. Jinai gyveno taip uždarai, kad jos galimybė bendrauti su vyru ėjo per jos poetiškus gabumus. Jisai nusiunčia jai poemą, kaip pirmą pakvietimą bendrauti; jei jam pavyko pasirodyti, kaip ypatingai gabus ir kalbiškai grakštus, tai jisai turėjo vilties, bet jei nepavyko, jisai gavo  atsakymą, kuriame buvo aišku, jos nenoro bendrauti. Taip pat, jei jos atsakymas buvo teigiamas, bet poetiškumas ir kaligrafija prastoki, tai santykiai tuo ir pasibaigė. Visi gerai pažįstame Gendži Pasaką  (ankstyvas 11-tas šimtmetis – Murasaki Shikibu). Šioje pasakoje moteris nujaučia, kad princas Gendži ja domisi ir parašė jam poemą:  „Galvoju, kad nereikia klausti kieno čia veidas;  toks spinduliuojantis, šis vakaro veidas,  rasos šviesoje“.  Ir Gendži atsako: „Prašau ateik arčiau, kad sužinotum kieno buvo tas vakaro veidas, toks tamsus prieblandoje“.

Heian Japonijoje ištikimybė vienam ir nekaltybė nebuvo laikomos kaip vertės. Kalbant apie nekaltybę, mergaitė ją prarado, kada atėjo biologiškas laikas ir proga. Jei moterys liko nekaltos per ilgai, buvo manoma, kad jinai yra apsėsta blogos dvasios. Lytiškumas buvo laikomas, kaip gamtos harmoniškas ritmas. Netekėjusi moteris arba kieno nors meilužė visuomet turėjo įvairių kitų meilužių. Bet visi tokie santykiai keliavo per pasikeitimus poetiškų rašmenų, o pastarieji sudarė estetinę flirtavimo formą. Toks flirtavimo menas Heian aristokratijos buvo imituotas plūduriuojame pasaulyje Yoshiwara, Edo  šiaurėje. Plūduriuojantis pasaulis arba ukiyo, tapo aprašytas pasakoje ukiyo zpshi ir shunga. Be jokios pornografijos šie tekstai – erotiniai medžio drožinių antspaudai, parodo mylėjimosi džiaugsmą, kaip natūralų ir harmoningą. Pagrindiniai klientai Yoshivaroje buvo pirkliai, kurie, nors laikomi žemiausios klases, buvo turtingiausieji. Yoshiwara buvo vieta  gražių, bet praskriejančių sapnų. Pojūtis – mujo – visatos prabėgimo, nepastovumo, yra viena iš pagrindinių Japonų patirties prielaidų. Kaip vyšnių žiedai – gražiausi, bet greit pražystantis ir nubyrantis. Tasigi Yoshiwara buvo pilna pirklių, bet taip pat vienuolių ir samurajų, persirengusių pirkliais, ieškančių to gražaus ir ištirpstančio gyvenimo patyrimo. Kas buvo svarbu tame pasaulyje, tai ikiji, šiek tiek suvokiama, kaip išdidumas, patvarumas, drąsa. Nei turtai, nei luomas buvo ypatingi dalykai; klausimas yra, ar vyras turi ikiji. Meilužė negali būti priviliojama pinigais, bet tik ikiji. Nors turtingieji mėgino paveikti meilužes pinigais, jie buvo laikomi yabo, blogo skonio, nelankstūs, ar net nešlifuoti – jie buvo yabo. Tuo tarpu iki – ikiji, sutampa su aistra kitą patraukti, beveik užburti su savo maniera, šukuosena, apranga,  muzikalumu, bendrai su flirtavimu. Per agresyvus elgesys tuojau patampa yabo,ir dabartyje gali skaitytis, kaip lytinis prisikabinėjimas, o per didelis drovumas negali pasiekti kito. Yoshivaroje patarnautojos turėjo būti gabios muzikoje, šokiuose, poezijos rašyboje ir recitavime, o klientai turėjo džiaugtis tokių moterų gabumais ir sukurti tinkamą atsaką. Flirto ritualai Yoshiwaroje kartojosi visus metus pagal kosminius ritmus – einant per moters-vyro poliariškumą, o ne priešingumą. Dabartyje poliariškumas dingsta ir vietoje jo pasirodo yabo, vienpusis arba abipusis perdėtas agresyvumas, vedantis prie apkaltinimų lytiško prisikabinėjimo. Abipusiškumas, flirtavimo santykiuose reiškia daugialypis susipažinimas, kuriantis patrauklumą, erotinę vaizduotę, įvairų bandymą surasti kito norus, įsipinti į kito poetiškumą, muzikalumą, sukurti abipusišką stilių, vienas, iš kurių gali būti lytiškumas. Prieštaraujantis abipusiškumas yra agresyvus kito išnaudojimas, ir daugelyje kartų neturintis nieko bendro su lytišku prisikabinėjimu, o tik su bet kokiu pretekstu atkeršyti kitam už bet kokius „nusižengimus“. Šis arbitrariškumas dabartyje yra stipriai susijęs su post-modernių pasakų, kad bet koks įvykis gali būti interpretuotas įvairiausiais „diskursais“, ir kad tokie diskursai visuomet yra persunkti gaivalingo alkio. Taigi bet koks alkis visuomet veikia santykyje su kitais ir visuomet galima kitą apkaltinti priekabiais – ypač įvedus neo-Freudistų mėgėjiškus psichologizavimus. Nepaisant ką ir kur paliesi, būsi užpuolėjas, ar net žvilgsnis tuojau reiškia kito „objektyvavimą, apnuoginimą“ ir reiškia užpuolimą. Sunku eiti gatve ir žvalgytis, nes baisu, kad kas nors nesustabdytų ir užklaustų, „kodėl ponas žvilgtelėjai į mane“.

PAGALIAU

Paklausus, kodėl arba daugėja, arba yra daugiau, sužinoma, kad išpuoliai prieš moteris yra dabartinis globalus fenomenas?Yra tiesiog stirta išaiškinimų, tyrinėjimų, biologizavimų, kultūrolagizavimų, sociologizavimų, moralizavimų, pateisinimų ir daugybė kitų variantų, norinčių mums papasakoti, kokios čia per priežastys tokių įvykių. Ne mano kompetencijai visą tai suprasti, nors kartais, tokius variantus paskaičius, atrandi perteklių kontradikcijų. Pridėti dar vieną išaiškinimą būtų net nemandagu, bet galima mėginti suprasti smurto fenomenus, vartojant palyginamą metodologiją. Tukydido aprašymuose Polyponezijos karo iškyla, svarbus klausimas: Kodėl Sparta, kaip žemyno galybė, išprovokavo karą prieš Atėnus – jūros galybę?  Logiškai kalbant, turėtų būti nesąmoninga, bet vis tiek Sparta kėlė ir kėlė Atėnams reikalavimus kol pagaliau, kaip Periklas pareiškė, nepaisant, kaip mes kiekvienam reikalavimui nusileisim, yra aišku, kad Sparta kels kitus reikalavimus. Visiems Graikams buvo akivaizdu, kad Sparta yra galybė, verta aukščiausios pagarbos savo herojiškame pasirodyme prieš Persijos invaziją, galinti gyventi ramiai – bet ne. O kame reikalas? Nepaisant jos galybės ir garbės, pasirodo visai kitoks gyvenimo būdas – Atėnų demos – kuris be jokių ginklų patampa patrauklus, reikšmingas, visiems atviras ir todėl net kaimynas įkyrus. Taigi, nepaisant Spartos galybės, jos valdantis luomas nujautė, kad netrukus Spartos reikšmingumas išdils, o Atėnų vis kils; jinai pasiliks bereikšmė galybė, neverta jokio dėmesio – todėl jai reikia parodyti savo reikšmingumą tik jai prieinamu vienu būdu: jėgos pademonstravimą. (Rusija atsidūrė tokioje pačioje situacijoje ir dabar smurtauja).

Ir štai, vyrų pajėgumas, jų pozicijų ir fizinių jėgų pranašumas patampa nebereikšmingas, nes moterys visose srityse pasirodo talentingos ir talentingesnės ir, tuo atveju, paneigia vyro buvusį reikšmingumą. Pagal jėgų ir reikšmingumo logiką, vyrai dar neišmoko kitaip įsireikšminti be parodymo, kad mes turime jėgą prieš moteris ir per smurtavimą mes norime atgauti prarastą reikšmingumą, net aukštesnį reikšmingumą, ypač kada mes galime parodyti moterims, kad mes jas galime terorizuoti, išprievartauti ir žudyti. Kaip tas durnelis Kalifornijoje savo „manifeste“ pareiškė, jūs visos manęs nenorėjote, tai dabar parodysiu, kad esu „alfa patinas“ ir jus visas išžudysiu.

Su pavasarėjimo gėlynais, Algis Mickūnas

Iliustracijos iš www.unsplash.com