Anarchistinė praktognozė (IV dalis)

Turint galvoje dabartines civilizacijas, pasižyminčias įvairiomis kultūromis, galima teigti, kad esame nuolatinės krizės būklėje. Kiekviena kultūra, kaip praktognozė, linkusi į totalumą. Todėl tarp jų nuolat vyksta nepaskelbtas karas. Dabartiniai fundamentalistai ir jų Artimųjų Rytų giminaičiai turi savo šventąjį karą ir paskutiniojo teismo dieną, skinai – savo Waldeną II, rasistai – savo grynąją rasę, kapitalistai – grynąją rinką, o modernieji moksliniai technokratai – savąją utopiją. Civilizacijų supratimas palaiko netvarią pusiausvyrą tarp įvairų praktognozių. Pavienių kultūrų ir individų mokama kaina už šią pusiausvyrą yra drungna ir išglebusi laikysena ir iš jos kylanti nešvari sąžinė. Visiškai švari sąžinė susijusi su siekiu išsaugoti sąmoningumą, t.y. būdą pagauti pasaulį kaip tikrovę be kokybinių skirtumų. Tai absoliutaus autentiškumo savivoka, susijusi su pretenzija turėti vienintelę tiesą. Turi būti akivaizdu, kad kiekviena tokia nuostata skiriasi nuo alternatyviųjų, taip atsiranda modernus/ postmodernus įsitikinimas, kad esama daugelio „pasaulio vaizdų‘, išsiskleidžiančių įvairiais diskursais, kurių kiekvienas gali konstruoti savo pasaulį. Kad suprastume šias pretenzijas, būtina pažymėti, kad mūsų aptartajai nefilosofinei tradicijai „pasaulis savaime“ neegzistuoja. Jis yra arba kokios nors „dieviškos“ sakmėdaros rezultatas, atitinkantis dievybės norimo pasaulio paveikslą, arba jis yra „perspektyva“, kuria remiantis traktuojami visi įvykiai. Tokia perspektyva nėra „žvilgsnis“ į jau iš anksto duotą pasaulį; ne, tai vienintelis kokio nors asmens turimas pasaulis. Šitokio perspektyvizmo skalė labai plati – nuo psichologinių, socialinių, ekonominių, biologinių ir kitokių „disciplinų“ iki kultų. Štai kokio nors kulto išpažinėjui nėra „pasaulio“ be pasaulėvaizdžio. Artimųjų Rytų asmeniui, išpažįstančiam judaistinį, krikščionišką arba islamišką asmens kultą, pasaulis tėra tik tai, kas „sukurta aukščiausiojo valios“, ir niekas kita, o to asmens veiksmai turi būti orientuoti į aukščiausiojo norus. Moderniajam asmeniui pasaulis sukonstruotas techniškai ir jo traktuojamas medžiaginis mechanizmas. Iš esmės nė vienos pakraipos valios metafizika nepripažįsta, kad esama daiktų ir įvykių pasaulio, nepriklausomo nuo metafizinių duočių. Šiuo požiūriu pasaulį galima prievartauti visokiausiai vertinamaisiais sprendimais, niekinančiais jo paties sąrangą. Tų pačių vertinamųjų sprendinių požiūriu, kiti pasaulio vaizdai yra netikslūs ar net neteisingi palyginti su savaisiais. Jei pasaulio vaizdas sutampa su pasauliu, duotu magiškoje kalboje, tada bet koks pasaulio vaizdas turi būti laikomas klaidingu, iliuziniu, o galimas daiktas, net padarytu kokio nors pikto genijaus, tiesos, gėrio ir dievo priešo. Štai kodėl kai kurios civilizacijos reikalauja pakantumo įvairovei net rizikuodamos būti užpultos iš vidaus kokių nors pasaulio vaizdo išpažinėjų, maištaujančių prieš tų civilizacijų dekandentiškumą ar pakantumą blogiui.

[ Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.135-136]