Dzenas

Dzenas nesiūlo jokio tikėjimo ir jis negarbina jokių atvaizdų, net jei jo šventyklos pripildytos Budų ir bodisatvų. Labai svarbu teisingai suprasti Dzen patirtį ir jos paradoksalų perdavimą kaip refleksinę sąmonę. Jeigu patiri dzeniškai, Buda neegzistuoja, jeigu tu neturi tokios patirties, Buda egzistuoja. Ar jis yra būtis ar ne-būtis? Dzeno meistras neatsakytų, nes būties ir ne-būties koncepcija yra tarsi aplink medį besivejantis vijoklis. Medis nulūžta ir vijoklis nudžiūva – kas atsitinka? Meistras juoktųsi – pasakojimo pabaiga. Susiduriame su prieštara: kažkas ir yra, ir nėra, todėl neįmanoma mąstyti vieną be kito – būtį be nebūties. Nudžiūvus medžiui, nudžius ir vijoklis, jis pereis iš būties į nebūtį. Viskas ima būti ir viskas pranyksta. Ką mes patiriame? Nieką? Bet pastarasis yra nesuvokiamas be „kažko“. Galbūt esame neteisūs kalbėdami apie priešpriešą, net jei ji būdinga visam mūsų mąstymui, taip pat ir moderniajai Vakarų dialektikai, siūlančiai sintezę. Tačiau sintezės nepakanka – ji mus atveda į padėtį, kuriai suprasti reikia kitos priešpriešos. Kitaip bus naktis, ir visos karvės atrodys juodos. Tačiau net šis pasiūlymas – kaip priekaištavo Hegelis Fridrichui Wilhelmui J. Schellingui – bloškia mus atgal į spalvinių skirtumų priešpriešą: juoda- balta.

[ Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P. 54,55]