Erotika
Erotika, kaip visatos šaltinio trauka, yra aprėptis, į kurią visa nori sugrįžti ir į ją pasinėrus atgyti, numirti, dingti ir vėl pasirodyti, pasisėmus jėgų aistringai kūrybai. Atgijimas pasiekiamas per mirtį, o mirtis driekiasi per atgijimą. Todėl erotikos ir mirties ryšys itin svarbus įvairiausioms mitologijoms. Iš erotikos ir mirties ryšio atsiranda Dionisas ir Šyva, taip pat jo sūnus Skanda – mirties ir sekso genijus. Dvi minėtos erotikos atsižadėjimo formos atitinka dvi mirties formas. Viena vertus, erotikos atsižadėjimas gali vesti į vienatvę, vienuolynus, neapykantą ir erotinės traukos sukeliamą siaubą būtybės, kuri reikalauja šios traukos atsižadėti, akivaizdoje; kita vertus, atsižadėjimas gali suteikti didžiausią jėgą, keliančią grėsmę net dievybėms. Indijos dievas Indra dreba iš baimės, kai vienas didžiųjų atsižadėtojų, Jogis, įgauna tiek jėgos, kad gali nuversti nuo dievo sosto net patį Indrą. Indra teturi vieną ginklą: žavingas, kerinčias Asparas – dangiškąsias vaidilutes, galinčias labai išalkusį atsižadėtoją įvelti į erotikos sūkurį ir šitaip priversti jį atsisakyti savo įžadų. Tokio atsižadėjimo formoje glūdi kai kas daugiau: atsižadėtojo sukauptos erotinės galios pasidaro labai patrauklios, viliojančios ir geidžiamos. Indijos meilės teoretikas, Kamasutros autorius Malanga Vatsjajana teigia, kad uždelstas atsidavimas kito troškimams šiuos troškimus tik sustiprina ir geidžiamas kitas pasidaro dar geidžiamesnis. Kuo daugiau žmogus yra marinamas badu, tuo labiau jis išalksta.
Nors eroso baimė kartais interpretuojama psichologiškai, iš tiesų ji turi gilesnes priežastis ir tiesiogiai siejasi su moters ir vyro santykiu. Kitas yra paneigiamas, nes laikomas baimės, erotikos ir sekso objektu. Daugelis kultūrinių tekstų rodo, kad vyrai bijo moterų labiau negu moterys vyrų. Atsižadėdamas erotikos, vyras mėgina savo baimę paneigti. Nugalėdamas erotiką, jis nori nugalėti moterį. Jis nekenčia moteryje savo paties erotiškumo ir lytiškumo ir per atsižadėjimą paneigia ir viena, ir kita. Todėl visokie kūno kankinimai, plakimai ir ašutinės – tai mėginimas nukankinti ir išvaryti moterišką erotiką, kurią vyras laiko žeminančia, jį silpninančia, vedančia į pagundas. Moteris tampa savaime erotine trauka, nuodėmingumo šaltiniu pačioje vyro būtyje. Įveikti tokią trauką galima šioje knygoje jau minėtais būdais. Pasaulio peržengimas tampa pabėgimu nuo moters ir vyro viduje glūdinčios moteriškosios erotikos… taigi vyrui moters baimė kyla ne vien dėl lyčių skirtumo – ji pasirodo visur, net pačioje vyro esmėje. Paprastai lipšnūs ir meilūs vyrai yra kaltinami moteriškumu ir mergaitiškumu – vadinasi, jie neturi vyriškos stiprybės ir atsparumo erotiniams polinkiams. Tam, kad nuo tokių pagundų apsisaugotum ir jas nugalėtum, kartais reikia itin galingų priemonių: reikia ne tik atsižadėti erotikos, bet ir paneigti ją kaip demonišką. Istorijoje būta nemažai atvejų, kai „šventieji“ vyrai – pastoriai, kunigai ar rabinai, pagauti su svetima žmona ar apskritai su moterimi, apkaltina moterį esant velnio įrankiu, skirtu jų „šventumui“ palaužti. Kartais (nors gana retai) jie pripažįsta, kad patys yra kalti, bet tik iš dalies, nes pats Šėtonas buvo juos apsėdęs ir privertęs pasiduoti pagundai. O šioji kyla todėl, kad vyras dar nemoka arba neįstengia atsižadėti jame glūdinčio moteriškumo. Todėl moters patrauklumas, taigi ir „nuodėmingumas“, glūdi visur. Daugelį amžių didžiausia moters nelaimė buvo jos patrauklumas ir vitališkas erotiškumas. Būtent dėl moterų tarp vyrų kyla kovos. Moteris – visų vyro nelaimių priežastis: ji apsuka jam galvą, įtraukia jį į beprotybę, todėl ji – tikra ragana, verta būti nukankinta ir sudeginta, kad vyrai patirtų sadistinį-erotinį džiaugsmą.
Toji baimė turi gilias šaknis: moterų kultūra senesnė, gilesnė ir nesunaikinama, ji kelia grėsmę vyrų sukurtam paviršutiniškam fasadui, todėl kova tarp vyro ir moters tęsiasi iki šiol.
[Mickūnas A. SUMMA EROTIKA. Vilnius: Apostrofa. 2010. P.145-147]
Naujausi komentarai