Įstatymai

istatymai

Apgaulė gali dėvėti įvairias kaukes, pavyzdžiui, moralistines. Moralės kritika atskleidžia tokį pamatinį principą: žmogus sau atrodo kitoks, negu yra iš tikrųjų. Koks nors vaikinas bando nuslėpti nuo savęs tai, kuo kaltina kitus. Kol tas vaikinas neatpažįsta tokios „projekcijos“, pasaulį jis laiko dekadentišku. Šiuo požiūriu įstatymų leidėjai pradeda nuo kitų, „blogų“, elementų ir, žinoma, neaišku, ar tie įstatymų leidėjai kada nors žvilgteli į save. Ne, jie džiaugiasi tuo, kad yra įstatymų leidėjai; jie nustato, kas teisinga ir tikra, o kas ne, tačiau kartu jie išsaugo privilegiją į viską, taip pat ir į savo leidžiamus įstatymus, žvelgti dviprasmiškai. Liaudis palenkiama „arba-arba“ įstatymui, nes galiausiai, jei įstatyme ir jo logikoje esama dviprasmybių, jokia valstybė išlikti negali. Valstybės yra visuotinės prievartos priemonės, ir jos žlunga, kai politinės bendruomenės nariai pradeda sakyti „Aš“. Kai tik „Aš“ pamato įstatymo dviprasmybes ar bent tai, kad įstatymas skirtingai taikomas įstatymų leidėjams, valstybė turi šauktis kariuomenės. Valstybei reikalingi akli pavaldiniai, nes pabudę pavaldiniai reikalauja anarchiškos modernios visuomenės, t.y. asmeninio apsisprendimo ir susisaistymo savaisiais sprendimais: taip grynoji valios metafizika pasireiškia kaip prigimtinė kiekvieno individo teisė.

[Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. 2008. P. 199]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code