Pažanga

Įsitvirtinus moderniajam individualizmui visi asmenys tampa lygūs, o prigimtiniai ar „natūralūs“ skirtumai panaikinami. Šio sulyginimo priežastis – žmogaus esmės pašalinimas ir prielaida, kad žmogus gali padaryti iš savęs ką tik nori ir tapti savojo likimo šeimininku. Skirtingai nei klasikinėje Graikijoje vyravusi „žmogaus prigimties, žmogaus esmės“ samprata, visus sulygindavusi dėl tos pačios žmogaus esmės, moderniojoje epochoje atmesta žmogaus esmės koncepcija atveria duris lygybei, grįstai laisve. Tai reiškia, kad visi yra lygūs, nes kiekvienas gali būti savo gyvenimo šeimininkas ir savo likimo kalvis. Šiuo požiūriu kiekvienam individui vienodai leista siekti bet kokios socialinės padėties, bet kokio užsiėmimo ir visų pirma medžiaginio saugumo. Kaip savojo pasaulio ir savojo likimo gamintojas, kiekvienas individas turi pats užsitikrinti savo gerovę ir galiausiai net savo išlikimą. Todėl nuolat siekiama užsitikrinti savo turtą, ir šis siekis niekada neišnyksta. Tokio siekio priežastis glūdi technologinėje pažangos sampratoje. Nors iš pradžių didėjanti technologinė galia, kad atrodo, užtikrina saugumą, – juk galiausiai kiekvienas gali tobulėti gilindamas technologinius įgūdžius bei mokydamasis ir taip prisitaikyti prie technologijos reikalavimų – bet kaip tik čia individui iškyla grėsmė prarasti ir tvirtą padėtį, ir gerovę. Kaip buvo pažymėta, technologija neturi kitų tikslų, išskyrus siekį plėstis, progresuoti taip, kad kiekvienas tikslas taptų priemone. Ant jau pasiektų technologinių sąlygų pagrindo kuriamos naujos, sudėtingesnės technologijos, jos nustumia ankstesnes technologijas į praeitį. Todėl individai, prisitaikę prie ankstesnių technologijų, irgi „pasensta“ arba privalo siekti save perdirbti ir užsitikrinti savo medžiaginę gerovę. Šiame „pažangiame“ procese niekas negarantuoja, viskas pavaldu atsitiktinumui, todėl kiekvienas individas turi nuolat siekti būti „ant bangos“ arba, kaip sako mūsų vadybininkai ir politikai, „persimontuoti“. Tokia kalba visai „natūrali“ instrumentinio racionalumo kontekste.

[Mickūnas A. Filosofijos likimas. Vilnius: Baltos lankos. P.111, 112]