Psichologizmas ir logika

Kaipgi psichologija – vienas iš vėlyviausių ir netiksliausių mokslų – gali pretenduoti suteikti pagrindus logikai, juolab, kai ji pati savo tyrinėjimuose remiasi logika? Be to, psichologijai rūpi aptikti tuos psichikos dėsnius, kurie yra, o logikai rūpi toks mąstymas, koks jis turi būti. Kitaip tariant, Husserlis logiką laiko normatyviniu mokslu, o psichologija, anot jo, esanti grynai empirinė ir aprašomoji disciplina. Norėdamas parodyti psichologizmo absurdiškumą, Husserlis taikė Aristotelio reductio ad absurdum, privedimo prie absurdo, metodą. Pavyzdžiui, tarkime, kad psichologija yra logikos pagrindas. Kas iš to seka? Psichologijos „dėsniai“ yra migloti apibendrinimai, kuriems trūksta tikslumo ir tikrumo. Vadinasi, logika, pagrįsta psichologija, taip pat turėtų būti netikslus mokslas. Tačiau iš tiesų yra priešingai: logikos reikalavimai yra griežti. Taigi dedukcijos ir išvedimo taisyklės negali būti vien empiriniai apibendrinimai. Tada tarkime priešingai: psichologijos „dėsniai“ yra griežti. Kadangi psichologijos procedūros yra empirinės arba pagrįstos vien empiriniu patyrimu, tai logikos dėsniai geriausiu atveju būtų daugiau ar mažiau empiriniai apibendrinimai. Tačiau bendras logikos požiūris yra tas, kad jos principai (pavyzdžiui, prieštaravimo principas) yra visuotinai ir a priori teisingi. Prieštaravimo principas nesiremia faktais, jis nurodo, kokiu būdu turime mąstyti apie faktus.

Nors Husserlis pripažino, kad mintys yra logikos sąlyga, jis griežtai parodė, kad logika negali būti suvesta vien į mąstymo procesus ir suprasta tik kaip mąstymo kūrinys. Apie logikos objektyvumą, pasak Husserlio, galima spręsti iš to, kad mes remiamės logika darydami išvadas apie mąstymo procesų teisingumą. Logika grindžia mąstymo procesus, o ne atvirkščiai. Be to, logikos dėsniai liečia ne kokį nors paskirą faktą ar paskirą mąstanį subjektą – jie tinka visiems daiktams ir visiems mąstantiems subjektams. Tai yra kitas būdas pasakyti, kad logika ne aprašo, kaip žmonės iš tikrųjų mąsto, bet nurodo, kaip jie turi mąstyti, jei nori mąstyti logiškai. Žinoma, tenka priimti prielaidą, kad psichinė veikla yra logikos dėsnių pažinimo sąlyga, bet šios veiklos negalima painioti su loginio mąstymo pagrindu.

Trumpai tariant, esama skirtumo tarp priežastinių principų, aprašančių, kaip veikia gamtos daiktai, ir logikos dėsnių, kurie nėra nulemti gamtos. Pavyzdžiui, medžiai auga ne logiškai, bet pagal mechaninius priežastinius dėsnius, kuriuos gali aprašyti gamtos mokslas. Tačiau mąstydami apie medžius turime mąstyti apie juos logiškai. Medis negali būti ir nebūti tuo pat metu ir tuo pačiu atžvilgiu (prieštaravimo principas), o tai, ką vadiname medžiu, turi būti arba medis, arba ne medis (trečio negalimo principas). Anksčiau kalbėjome apie dėsnį, vartodami šį terminą trejopai: 1) kaip priežastinį dėsnį, išplaukiantį iš empirinių apibendrinimų; 2) kaip psichologijos dėsnį (sakykime, asociacijos principą), taip pat galiausiai išvedamą iš empirinių apibendrinimų; ir 3) kaip logikos dėsnį, neišvedamą iš jokio empirinio gamtos ar psichinio fakto. Tačiau greta šio teiginio pirmieji du negalioja, nes jie nepasirodo empirinėje plotmėje, nors ir yra teigiama, kad jie yra „duoti“. Bet koks teigimas, kad priežastingumo dėsnis yra išvedamas iš empirinių duomenų, yra neįmanomas, nes jei jau pirmame žingsnyje – pirmame pavyzdyje – dar neaptinkame priežastingumo, tai dešimties ar daugiau pavyzdžių susumavimas nieko nepridės. Iš grynos empirikos niekada negalėsime išvesti jokio bendrumo, ir net jei jis kokiu nors stebuklingu būdu būtų išvestas, tai galiotų tik tiems dešimčiai empirinių įvykių. Be to, empiriniuose įvykiuose bendrumo negalima įžvelgti dar ir dėl to, kad kiekvienas skiriasi nuo kitų.

Ištrauka: Algis Mickūnas. Kosminė sąmonė. Vilnius: VU leidykla. 2017. P. 23,24

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code