Žibuoklės
Štai mergaitė, patikėjusi įvairiausiais mitais, mano, kad nėra žavi, neturi gražios figūros, reikalingo nosies ilgio ar plaukų spalvos, tad visą laiką išgyvena nerimą, pyksta, ilgisi, viliasi ir svajoja apie galimybę būti kitokia. Eidama pavasario pieva, ji staiga pastebi užgniaužančią žadą žibuoklių žydrynę. Žinoma, mergaitės vaizduotėje iškyla gražuolis, nešantis jai puokštę žibuoklių ir tariantis meilius žodelius, – jos ūpas pakyla, gyvybingumas veržiasi per kraštus, ji skina sau puokštę ir juokiasi iš džiaugsmo. Bet tas vaizdinys yra jos pačios ant pasaulio užmesta skraistė, kuri greit grąžins ją į „tikrovę“. o jei ji pamirštų save, savo bendruomenę ir jos primestus matus, jei ji tiesiog leistų žibuoklių pievai mirgėti saulės spinduliais ir skleisti tylų žavesį per visatą ir per ją pačią, jos veidą nutviekstų nuolanki ir rami šypsena, pilna šio pavasarinio žibuoklių žydėjimo supratimo, be jokios priespaudos, ilgesio, norų, svajonių. Mūsų mergaitė būtų pasiekusi tą paprastą patirtį, kuri atsiveria nuskambėjus dzeno varpui. /…/
Dzeno „meistrai“ nekuria savyje jokių psichologinių klodų, kurie padarytų pasaulį jautrų, geresnį ar džiaugsmingą, jie tik atveria gyvenimo lengvumo, atsipalaidavimo būvį, kuris yra gyvenamas kasdien ir visur.
[Mickūnas A. Per fenomenologiją į dzenbudizmą. Vilnius: Baltos lankos. 2012. P. 112]
Naujausi komentarai