Sokratas

Pasak legendos, Sokratui mirštant Platonas sirgęs. Išgėręs nuodus Sokratas, kaip buvo nurodyta, turėjo dar vaikščioti iki apsunks kojos. „Sokratas neskubėdamas paėmė į rankas taurę ir lengvai, ramiai išgėrė. Raudojo susirinkę draugai. Apolodoro garsi rauda visiems draskė širdį. Sokratas juos sugėdino primindamas, jog mirti reikia palaimintoje tyloje. Jis iš pradžių vaikščiojo, po to atsigulė ir jau nejautė, kaip jo stingstantį kūną čiupinėja sargybinis. Ir staiga, kai mirties šaltis jau artėjo prie širdies, Sokratas netikėtai ištarė savo paskutiniuosius žodžius: „Kritonai, mes skolingi Asklepijui gaidį. Atiduokite, nepamirškite“. – „Būtinai, – atsakė Kritonas. – Ar nenori dar ką nors pasakyti?“ Bet atsakymo jau nebuvo.

***

Kaip pavyzdį galima paimti Sokratą. Jis buvo intelektualus tragiškasis didvyris. Jam paskelbiamas mirties nuosprendis. Tą akimirką jis numiršta, ir tas, kas nesupranta, jog norint numirti, reikalingos visos dvasios jėgos ir kad didvyris visuomet miršta anksčiau, negu numiršta, nedaug tesupras apie gyvenimą. Kaip iš didvyrio, iš Sokrato dabar reikalaujama, kad jis ramiai ilsėtųsi savyje, bet kaip iš intelektualaus tragiškojo didvyrio iš jo reikalaujama, kad paskutinę akimirką jis turėtų pakankamai dvasios stiprybės perkelti save. Jis juk negali kaip paprastas tragiškasis didvyris tik susikaupti, kad be baimės sutiktų mirtį; tą judesį jis turi atlikti taip greitai, kad tą pačią akimirką savo sąmone jau būtų virš tos kovos ir save įtvirtintų. Jei Sokratas mirties krizėje būtų tylėjęs, tai būtų susilpninęs savo gyvenimo poveikį ir pažadinęs įtarimą, kad jo ironijos elastingumas buvo ne pirmapradė galia, o tik žaidimas, kurio lankstumą lemiamą akimirką teko apgręžti ir panaudoti tam, kad patetiškai jį palaikytų.

[Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P. 110, 111]