Moters prigimtis

Kiekvienas, gyvenantis su moterimi, iš tiesų turi reikalo su dviem moterimis: išorine būtybe ir vidine criatura; viena iš jų gyvena regimame pasaulyje, o antrosios buveinė ne taip lengvai įžvelgiama. Išorinė būtybė gyvena dienos šviesoje, ji visiems matoma. Ji dažniausiai pragmatiška, visuomeniška ir labai žmogiška.

Tuo tarpu criatura paviršiun iškyla tiktai iš gelmių; akimirką pasirodžiusi, tuoj pat ir vėl pradingsta, bet visuomet paskui save palieka keistą nuostabos, susidūrimo su kažkuo nepaprastu ir išmintingu jausmą.

Norintiems perprasti tokią dvilypę moterų prigimtį vyrams, o neretai ir pačioms moterims, tenka užsimerkus šauktis dangaus pagalbos. Šio prigimties dvilypumo paradoksas tas, kad jausmų atžvilgiu viena pusė dažniausiai būna karštesnė, antroji – šaltesnė. Kai santykiuose viena pusė pastovesnė ir turtingesnė, antroji – slidi kaip ledas. Dažnai viena pusė lankstesnė ir pakantesnė, o antroji nežino ko nori. Viena švyti kaip saulutė, o antroji atrodo karčiai saldi ir ilgesinga. Šios „dvi vienoje“ moterys yra visiškai atskiri elementai, tačiau jos tarpusavyje susijusios nenutrūkstamais ryšiais, sudarydamos dvasioje tūkstančius įvairiausių derinių.

***

Gyveno kartą vaikinas, kuris piršosi dviem seserims dvynėms. Tačiau jų tėvas pasakė:

– Tu negausi jų vesti tol, kol neatspėsi jųdviejų vardų.

Manavis ir taip spėjo, ir šiaip, bet niekaip neįspėjo seserų vardų. Merginų tėvas kaskart purtė galvą ir siuntė Manavį namo.

Vieną dieną, vėl išsiruošęs spėti vardų, Manavis pasiėmė drauge su savimi mažą šuniuką. Šuniukas tuoj pastebėjo, kad viena sesuo gražesnė už kitą, bet antroji – meilesnė už pirmąją. Nors nė viena iš seserų nebuvo tobula, šuniukui jos labai patiko, nes abi jį šėrė skanumynais ir žiūrėdamos jam į akis meiliai šypsojosi.

Vėl nesugebėjęs įspėti seserų vardų, Manavis liūdnas parkiūtino namo. Bet šuniukas greitai sugrįžo atgal prie merginų trobelės. Priglaudęs ausį prie sienos, jis nugirdo seseris kikenant ir žavintis Manavio grožiu ir vyriškumu. Kalbėdamos tarpusavyje, jos vadino viena kitą vardais, ir šuniukas, nugirdęs juos, pasileido kiek įkabindamas namo pasakyti vardų šeimininkui.

Tačiau pakeliui liūtas buvo pametęs didžiulį kaulą su mėsos likučiais, kurį užuodęs mažasis šuniukas tuoj pasuko nuo tako į krūmus, tempdamas kaulą. Ten jis, pamiršęs viską, palaimingai graužė ir laižė kaulą, kol mėsos nebeliko nė kvapo. Tuomet šuniukas staiga prisiminė, kokį svarbų reikalą užmetęs, bet, nelaimei, jau buvo spėjęs pamiršti ir abiejų merginų vardus.

Todėl jis antrąsyk nubėgo prie dvynių trobelės. Jau buvo beveik sutemę, ir merginos, tarsi ruošdamosi šventei, trynė viena kitai rankas ir kojas aliejais. Šuniukas vėl pasiklausė ir nugirdo jas vadinant viena kitą vardais. Iš to džiaugsmo jis net stryktelėjo aukštyn, o tada kiek įkabindamas nudūmė taku Manavio trobelės link. Bet staiga jis užuodė iš brūzgynų sklindantį šviežio muskato kvapą.

Nieko pasaulyje mažasis šuniukas nemėgo labiau už muskatą. Todėl jis kaipmat išsuko iš tako ir nukūrė tenai, kur ant rąsto gulėjo padėtas ataušti pyragas su vaisių įdaru. Ką gi, neilgai trukus pyrago nebeliko nė padujų, o mažojo šuniuko snukutis gardžiai pakvipo muskatu. Lapnodamas namo kietai prikimštu pilvu, jis visaip mėgino prisiminti abiejų seserų vardus, bet buvo juos ir vėl pamiršęs.

Galiausiai mažajam šuniukui teko trečiąsyk bėgti prie dvynių trobelės. Šįkart abidvi seserys jau rengėsi vestuvėms. „O, varge! – persigando šuniukas. Jau beveik nebeliko laiko!“ ir kai seserys dar sykį pavadino viena kitą vardais, šuniukas kaip reikiant įsikalė juos į galvą ir nukūrė iš visų jėgų, tvirtai pasiryžęs niekur nesustoti, kas bebūtų, ir kuo skubiausiai pranešti Manaviui abudu neįkainojamus vardus.

Pakeliui jis pamatė ant tako paliktą šviežią kažkieno grobį, tačiau nesustojo ir peršokęs per jį skuodė toliau. Vieną akimirką jam pasirodė, kad iš kažkur sklinda muskato kvapas, bet jis nekreipė dėmesio ir negaišuodamas bėgo namo, pas šeimininką. Tiktai kaip šuniukas galėjo žinoti, kad iš krūmų staiga iššoks didžiulis tamsus nepažįstamasis ir, stvėręs jį už sprando, pradės kratyti taip, kad vos uodega nenukris.

O kaip tik taip ir nutiko. Purtydamas šuniuką, nepažįstamasis šaukė:

– Pasakyk man vardus! Kokie tų merginų vardai? Aš noriu jas vesti!

Nors mažasis šuniukas prismaugtas vos nenukeipo ir sunkiai gaudė kvapą, bet jis narsiai kovėsi: urzgė, draskėsi, raitėsi ir spurdėjo kaip įmanydamas, kol galiausiai įkando tam milžinui į tarpupirštį. Šuniuko dantukai buvo aštrūs kaip adatėlės, ir nepažįstamasis iš skausmo subliuvo it buivolas, tačiau šuniukas tik dar smarkiau suleido dantis. Nepažįstamasis leidosi bėgti per krūmus, o šuniukas įsikibęs kadaravo jam ant rankos.

– Paleisk, paleisk, paleisk mane, šuniūkšti, ir aš nieko tau nedarysiu! – ėmė prašyti nepažįstamasis.

– Žiūrėk, kad daugiau nebegrįžtum, kitaip šviesios dienos nebematysi! – pro sukąstus dantis suurzgė šuniukas.

Ištrūkęs nepažįstamasis kiek kojos įkerta nudūmė per brūzgynus, kaukdamas iš skausmo ir suspaudęs laikydamas įkąstą ranką. O mažasis šuniukas šlubuodamas nuklibikščiavo taku pas Manavį.

Nors jo kailis buvo kruvinas, o žandikaulius gėlė iš skausmo, jis kuo aiškiausiai atsiminė abiejų merginų vardus ir džiugiai nušlubavo pas Manavį. Šis švelniai numazgojo šuniukui žaizdas, o šuniukas apsakė jam savo nuotykius ir perdavė abiejų seserų vardus. Tuomet Manavis kuo skubiausiai leidosi atgal į kaimą, kur gyveno dvynės, ant pečių užsimetęs šuniuką, kurio ausys it dvi arklio uodegos plaikstėsi vėjyje.

Kai manasis įžengė pas merginų tėvą ir pasakė jam dukterų vardus, tos jau buvo apsirengusios ir susiruošusios keliauti su juo: mat visą tą laiką jos tiktai jo ir telaukė. Šitaip Manavis laimėjo sau dvi pačias gražiausias apylinkės merginas. O paskui jie visi keturi – abi seserys, Manavis ir mažasis šuniukas – drauge ilgai ir laimingai gyveno.

***

Pasakas, kaip ir sapnus, galima suprasti dvejopai: subjektyviai – kai visi simboliai išreiškia vieno žmogaus dvasios aspektus, ir objektyviai – per jų sąsajas su išorinio pasaulio aplinkybėmis ir žmonių tarpusavio santykiais.

Ši pasaka, anot Clarissos Pinkolos Estés, atskleidžia seną kaip pasaulis moterų paslaptį: vyras, kuris nori užkariauti Laukinės Moters širdį, turi iki galo perprasti jos prigimtinį dvilypumą. Nors abi seseris pasakoje galima laikyti būsimomis nuotakomis, kas visiškai natūralu poligaminėje visuomenėje, bet iš archetipinės analizės perspektyvos atrodytų, kad čia veikiau kalbama apie dvi paslaptingas ir galingas moteriškąsias jėgas, įsikūnijusias vienoje moteryje.

[Estés, Clarissa Pinkola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005. P. 152-156]