Profesija – mokslininkas: filosofas- epistemologas
Apie mokslą: epistemologija – tai mokymasis apie pažinimą, arba, teisingiau, apie žinių gamybos būdus. Taip pat yra naudojamas „gnoseologijos“ terminas, tačiau Vakarų Europos tradicijoje vis dėlto populiaresnė „epistemologijos“ samprata, nes ji labiau konvertuojama. Filosofas- epistemologas bando suprasti, kokios fundamentalios koncepcijos sudaro bet kokio pažinimo pagrindą, atrasti principus, kurie vienaip ar kitaip apibrėžia konkretų žinojimą. Jis domisi bendrosiomis taisyklėmis, ir žinios apie jas jam leidžia, pavyzdžiui, nustatyti ribas tarp tų žinių, kurios sudaro gamtos mokslų pagrindą, ir to žinojimo, kuris yra matematikos ar logikos pagrindas.
Filosofai labai mėgsta įvairių rūšių klasifikavimą. Epistemologija tuo taip pat užsiima. Ji labai aiškiai nustato veiklos sričių ribas. Koks yra, pavyzdžiui, toks žinojimas, kuris absoliučiai įrodomas, tai taip vadinamosios analitinės, dedukcinės žinios, kurios sudaro matematikos ar logikos pagrindą. Beje, pati filosofija visada taip pat tikėjosi užsiiminėti būtent tokio tipo žiniomis. Bet yra, tarkime, tokios žinios, kurios neturi absoliučios įrodomosios galios, o vadinamos tik tikėtinomis tiesomis. Šios žinios yra sintetinės, indukcinės, jos sudaro gamtos mokslų pagrindą, ir to mokslo, kuris sparčiai vystosi nuo Naujųjų laikų pradžios iki dabar.
Filosofai-epistemologai, užsiimdami tokia klasifikacija, ne tik atlieka tvarką; jie pastebi, kad žinios pasižymi vienu labai rimtu vidiniu paradoksu. Absoliučiai įrodomos žinios, pavyzdžiui, matematikos ar logikos, jei mes jas įrodome pagal tam tikras bendras taisykles, mus visiškai užtikrina, kad klaidų nėra, mes gauname absoliučią tiesą. Tačiau šių žinių trūkumas yra tas, kad nėra jokio „prieaugio“, mes nesužinome nieko naujo. Logika suteikia galutinį žinojimą. Matematika, nors tai labiau kontraversiška tema, dažnai taip pat suprantama. Gamtos mokslai turi kitą pranašumą: mes kiekvieną dieną sužinome kažką naujo, bet suprantame, kad rytojus gali paneigti iš pažiūros ir pačią patikimiausią teoriją. Mes dažnai nepasitikime tuo, ką perskaitome naujausiuose mokslo laimėjimų publikacijose, nes suprantame, kad rezultatai, gauti kažkokios mokslinių tyrimų grupės, gali galioti tik jų sukurtose empirinių sąlygų ribose. Šia prasme, galioja ne tik istoriniai, bet taip pat ir geografiniai apribojimai. Tai gamtos mokslų minusas, bet pliusas, žinoma, tas, kad mes sužinome kažką naujo, o taip ir suprantame patį pažinimą.
Taigi paradoksas, su kuriuo filosofai-epistemologai jau seniai turi reikalų, apima būtent šią situaciją. Kas yra mums tikrasis žinojimas, kaip mes jį suprantame? Tikrasis žinojimas – tai kai mes sujungiame nesujungiamus, kai norime gauti ir absoliutų įrodymą, ir naują informaciją. Bet iš tikrųjų, mes turime liūdną dilema: turime rinktis arba vieną, arba kitą. Ir paaiškėja, kad tikrojo žinojimo mes neturime. Tai ta problema, su kuria bando dirbti filosofai-epistemologai ir siūlo įvairias teorijas, kaip antai transcendentalizmą, fenomenologiją, ir kitas prieigas, kurios galėtų padėti išspręsti šią problemą. Epistemologo tradiciniai klausimai: kokią vietą užima stebėtojas santykyje su žiniomis, kurias turime; ar galima tikėtis kažkokio universalaus, nepriklausomo nuo stebėtojo pažinimo; ar egzistuoja įgimtos, taip vadinamosios – a priori (iki patirties) – žinios, ar dominuoja patirties visuma; kaip kažką suprantame, kaip mus aplanko suvokimas, kaip pagaunamos prasmės ir taip toliau.
Apie kasdienybę: kasdienis darbas dažnai susijęs su dėstymu, nors idealus specialistui atvejis, kai pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslinių tyrimų ir mokymo. Geriausiu atveju, mokymo darbas turėtų sekti po tyrimo: pirma, atliekami kažkokie tyrimai, generuojamos hipotezės, tuomet jomis dalinamasi. Bet ne visada taip pavyksta, nes didelę mokymo dalį apima įvadiniai dalykai, kuriuos pasakoja studentams, ir tik paskutinėje eilėje pavyksta dirbti su tyrimu.
Jeigu mes kalbėsime apie mokslinius tyrimus, tai jų pagrindą apima bandymai rašyti žurnalams tekstus, straipsnius, nes diskusijos laukas šiuolaikiniame pasaulyje gana gyvas, ir toks būdas taikomas filosofinėje srityje. Šios diskusijos gyvena tam tikrų mokslinių žurnalų puslapiuose, o kiekvieno mokslininko uždavinys yra integruotis į šią aktyvią diskusiją, kuri šiuo metu vyksta, ir stengtis pasiūlyti naują požiūrį arba apginti vieną, ar kitą poziciją. Pagrindinių teorijų laukas jau padalintas: yra viena mokykla, yra kita, ir atstovai šių mokyklų stengiasi pateikti kuo daugiau įtikinamų argumentų, kurie sustiprintų jų pozicijas filosofijos pasaulyje. Todėl kasdienybė atrodo kaip darbas, sudarytas iš savo oponentų tekstų skaitymo ir apmąstymo, ką galima būtų naujo pasiūlyti. Pati publikacijos procedūra šiandienos mokslo pasaulyje atrodo taip, kad mokslininkas ką nors parašo ir išsiunčia žurnalui, tačiau veikia gana sudėtingas kolegų ekspertizės filtras. Vadinamieji recenzentai nurodo trūkumus, atlieka teksto korekciją. Tai labai dėkinga situacija, nes kiekvienas parašo kažkokį juodraštį, kuris vėliau tampa racionalus dėka kolegų, todėl teisingiau būtų kalbėti apie kolektyvinį darbą, o ne grynai individualų.
Apie profesijos ypatumus: gana tipiškas filosofų bruožas – tai tam tikras atsiskyrimas, filosofas turi tarsi atsitraukti nuo savo medžiagos ir stebėti išorę. Kita vertus, filosofui labai svarbus sisteminis darbas, tai iš karto išsiskiria jį iš kitų tarpo ir gali net paversti balta varna šiuolaikiniame pasaulyje, nes šiuolaikinis mokslo pasaulis vis tolsta nuo pagrindinės sisteminės tradicijos. Net labai rimtas mokslinis tyrimas atliekamas kitokia epistemologine paradigma: vienas ar kitas tyrėjas siūlo kažkokią teoriją ir nebando jos susieti su tuo, kas vyksta aplinkui, nesistengia aiškiai apibrėžti savo vietos mokslo visumoje. Filosofai nuo seno, iš dalies dėl to, kad nusistovėjusi tokia jų erdvė, negali dirbti lokaliai, jie norėdami parodyti kokią vietą užima jų teorijos tarp kitų, atsiriboja nuo vieno ir susipainioja su kitkuo, parodydami, kaip keičiasi žinių visuma, jei priimama viena, o ne kita doktrina.
Epistemologas domisi tuo, kas iš principo gali būti žinoma. Ne tuo, ką mes konkrečiai dabar sužinojome, o tuo, ką mes apskritai kada nors galėsime, arba priešingai, negalėsime sužinoti. Epistemologas atsako į garsųjį Kanto klausimą: „Ką aš galiu žinoti?“ Šis klausimas susijęs su mūsų pažinimo ribomis: ar mes galime būti absoliutūs optimistai su savo pažinimo ambicijomis, ar mūsų žinojime turėtų taip pat atsirasti ir vietos sveikam skepticizmui? Jis visada domisi dvejais dalykais: pirma, kaip „padaryta“ viena ar kita idėja, teorija, argumentas, jis bando kaip intelektualus chirurgas atlikti mintinį pjūvį, ir, antra, kokius invariantus galima rasti kintančiose žiniose. Epistemologas supranta, kad bet kokia teorija, paradigma ar kryptis turi gilų pagrindinį bloką. Ir jis stengiasi iki jo prisikasti, nes jis mano, kad jei bus atskleistas žinių pagrindas, tada, visų pirma, bus galima prognozuoti, kas bus prieinama ateityje, ir, antra, kaip konservatorius, mano, kad po naujomis idėjomis ar teorijomis dažnai slepiasi tai, kas performuluota, bet jau gerai žinoma. Raktinių, išties svarbių minties judėjimų ne tiek jau daug, bet per amžių amžius, iš kalbos į kalbą, iš kultūros į kultūrą, jie keičiasi, ir jei kiti tyrėjai dėl pateikimo formų, kalbos skirtumų, negali įžvelgti kažko bendro, tai epistemologas stengiasi atskleisti pagrindines prielaidas. Labai dažnai, tai kas bendrai pripažįstama kaip nauja, epistemologui tas naujumas nepasimatyto. Jis – skeptikas, kurį sunkiausia įsitikinti, kad naujoji teorija yra tikrai nauja, ne tik senų teorijų remiksas.
Diana Gasparian
Parengė Živilė Filmanavičiūtė
Pagal: https://postnauka.ru/faq/68372
Naujausi komentarai