Šliogeriškoji antropologinė katastrofa Pelevino kūryboje

Viktoras Pelevinas – rusų grožinės literatūros rašytojas, išsilavinęs humanitaras, postmoderniai parodijuoja, žongliruoja intelektualiomis įžvalgomis: romane „SNUFF“ (Kitos knygos, 2011) pradėtą dirbtinio intelekto temą tęsia naujoje (priešpaskutinėje, 2017 metais Rusijoje pasirodžiusioje ir vienoje geriausių iš jo kūrybos pripažintoje (paskutinė – 2018 m. išleista, bet į lietuvių kalbą dar neišversta „Slapti Fudži kalno peizažai” [Тайные виды на гору Фудзи])) knygoje „iPhuck 10“ (Sofoklis, 2019), kurioje išryškina ne tiek technologijų grėsmę, kiek pasekmes jau po įvykusio žmonijos sąmonės perversmo.

Kūrinyje veikia du personažai: Porfirijus Petrovičius, atstovaujantis dirbtinį intelektą – policijos literatūrinis robotas ZA-3478/PH10, kitaip tariant, algoritmas, užprogramuotas tirti nusikaltimus ir rašyti apie tai detektyvinius romanus, ir Mara, kurios pirmoji specialybė – programuotoja, antrasis išsilavinimas – menotyrininkės, kaip man pasirodė, atstovaujanti abiejų lyčių žmones.

Kūrinyje įtikinama ir įdomi autoriaus pavaizduota šių dviejų veikėjų tarpusavio koreliacija: algoritmas netikėtai atsiskleidžia turintis savyje daugiau žmogiškųjų savybių, nei Mara, kuri, nepaisant savo proto aštrumo, ne tik jau surobotėjusi, bet ir toliau intensyviai technologiškai transformuojasi.

Kyla klausimas: ar Porfirijus, ar Mara reprezentuoja tą nesuskaičiuojamą daugybę vaikščiojusių šia žeme ir paskendusių nebūtyje žmonių, o galbūt abu kartu iš jų nulipdyti?

Neturėtų pasirodyti Jums nei originalu, nei įžvalgu, keista ar nauja, jei šį romaną siūlysiu gretinti su Arvydo Šliogerio filosofija. Tikriausiai dauguma Jūsų, jei nėra skaitę, tai yra girdėję, jog šis mūsų mąstytojas yra dviejų tomų veikalo „Niekis ir Esmas“ (Apostrofa, 2005) autorius, kuriame rašo:

 „Niekis įkvepia Esmą ir iškvepia būtį, ir šis kvėpavimas vyksta begaliniu greičiu, nepavaldžiu jokiems fizikiniams matams.“

Tačiau, neskubėkite, pasidavę pirmajam įspūdžiui, teigti, jog Pelevino algoritmas, apibūdinantis save, kaip „niekį“ ir „esmą“ drauge, visiškai tapatus tam, apie ką filosofuoja Šliogeris:

„Dirbtinis intelektas – bekūnė ir beasmenė dvasia, gyvenanti žmogaus sukonstruotoje terpėje, – kodas, laisvai kopijuojantis ir perrašinėjantis savo sekvencijas ir didžiąją laiko dalį į nieką konkrečiai nesusitelkęs. Tai „niekis“ ir drauge „esmas“, kylantis iš bangos ir srauto, šviesos greičiu judantis per užsitrenkiančią taške erdvę akimirką, kur jokio laiko nėra. kitaip sakant, fizinė mano prigimtis sunkiai apibūdinama,“ – romano pradžioje prisistato Porfirijus Petrovičius. (8 pusl.)

Šliogerio filosofinėje kalboje Būtis ir Esmas – priešingi tikrovės poliai, tarp kurių vyksta dialektika. Esmas – tikroji transcendencija, o Būtis su Niekiu sutampa, kartu jie yra pseudotranscendencija. Detaliau suprasite „Niekyje ir Esme“ išsistudijavę mąstytojo nubraižytą ontotopinę klepsidros struktūrą.

Todėl Pelevino algoritmas yra virš to, apie ką kalba filosofas, arba nėra, jei romane Būties ir Esmo sampratos naudojamos kaip sinonimai. Tai būtų esminis skirtumas tarp Pelevino ir Šliogerio vartojamų sąvokų.

Kita vertus, panašumų tarp jų pasaulėjautų ir ateities prognozių tikrai rasite daug. Šliogeris nemėgsta postmodernizmo, kuo galima įtarti ir Peleviną. Viena vertus, jis pats kuria neįprastus konceptus, kita vertus, tyčiojasi iš šiuolaikinės filosofijos šnekalų (taip pat elgiasi ir Lietuvos filosofas) ir pakrikštija juos „lingvodudu”:

„Lingvodudas (prof. slengas) – NLP technika, kuria pagrįsta šiuolaikinė filosofija ir teorinė menotyra. L. esmė – sukurti ir panaudoti kalbinius konstruktus, neatspindinčius nieko, išskyrus kombinacines kalbos galimybes siekiant paralyžuoti svetimą sąmonę. Iš esmės tai yra lingvistinė DDOS ataka, kurios tikslas – pakabinti žmogaus protą, priverčiant jį be perstojo skenuoti ir analizuoti menkai suprantamas žodžių kombinacijas, turinčias didžiulį kiekį galimų miglotų pusprasmių.” (244 pusl.)

Logolatrija – jau būtų Šliogerio sukurta sąvoka, žyminti ideologijų areną, kurios pavadinimu gali būti ir tas pats internetas. Jis įsitikinęs, kad filosofiją imanentiškai žudo „žinojimo mašinos“, kurių gimimo pradžia prasidėjo jau XVI amžiuje kartu su visuotiniu posūkiu į technologijas.

„Nietzsche skaudžiai suklydo. „Dievas“ nemirė,“ – rašo jis savo „Niekio varduose“ (Pradai, 1997). „Jis paprasčiausiai virto Viskuo – telekompiuteriniu absoliutu.“

Ir tikriausiai „šventoji kvailelė“ teisi, šiandien ryte įlipusi į viešąjį transportą ir pradėjusi šūkauti apie reklaminius ekranus kaip apie nemokamus multikus (senąją animaciją), skirtus mūsų Lietuvos vaikučiams, anot jos, būsimiems šalies čempionams.

Pasak Šliogerio, Ekranas – pavojingiausias žmogaus priešas kaip antropologinės katastrofos įrankis.

Žinoma, nenorėsite pasitikslinti, apie kokį Ekraną dabar čia kalbame. Bet priminsiu: ne tik televizoriaus, kino teatro, stadiono, bet ir apie kompiuterio, išmaniojo – ekranus – visus kartu vienaskaitoje. Kurie gundo, mąstymo stereotipais neišvengiamai šiandien veikia kiekvieną – tiek filosofą, tiek paprastą žmogų. Prieš kuriuos atsisėdę regime tai, ko išties nėra.

Pelevino romane prieš Ekraną atsisėda jau ne tik žmogus, bet ir kitas Ekranas (o ir mes visi socialiniuose tinkluose esame ekranais priešais ekranus). Ir kalbėti apie Ekrano poveikį žmogui tampa beprasmiška, nes visus mus jau užgrobė globalus mąstymas ar ideologinė sąmonė, vadinkite šį reiškinį kaip norite. Abstrakcija tampa realesne už akivaizdžią, daiktiškai apčiuopiamą čia ir dabar esančią tikrovę, kaip Šliogeris ir numatė savo parašytame įvade į Hegelio „Dvasios fenomenologiją“, kurios sinonimas „Postmoderno geroji naujiena“.

Kur rasite grynąją abstrakciją, ten aptiksite ir grynąją sąmonę – ideologiją, tokios pasaulio interpretacijos tikėkitės iš Pelevino naujojo romano lietuvių kalba.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2019.03.21

Pagal Viktor Pelevin knygą „iPhuck 10” (Vertė D. Saukaitytė; Sofoklis, 2019)