V. Pelevin: Ar ką nors išmanai apie meną? Ypač apie šiuolaikinį?

„- Taigi, Porfirijau, klausykis. Šiuolaikinio meno neįmanoma apibrėžti, jį galima tik aprašyti. Priklausomai nuo mūsų tikslų tie aprašymai gali būti labai įvairūs. Nesigilinsiu į teoriją, tik pamėginsiu paaiškinti, kaip viską suprantu aš.

Veide pavaizdavau didžiulę minties įtampą.

– Meną aš suprantu kaip tam tikrą įvykių lauką, kurio viename poliuje – linksmi paiko jaunimėlio sąmokslai, siekiant rimtąjį pasaulį praskiesti visokiais „cha cha” ir „chi chi” arba prasimanyti šiek tiek pinigų, o kitame – profesionalių smegenų plovėjų, mėginančių paleisti į apyvartą naujus investicinius instrumentus, kuriami verslo projektai…

Pradėjau vedžioti rašikliu popieriaus lape, tarsi kažką žymėčiausi. Per apklausas tai padeda žmonėms susikaupti.

– Pirmasis polius – kur paikas jaunimėlis – bemaž visada kelia simpatijas. Antrasis – kur suktas verslas – bemaž visada kelia pasibjaurėjimą. Žinoma, išskyrus atvejus, kai jis homeriškai juokingas, o taip būna gana dažnai. Tačiau pirmajame poliuje susispietusio jaunimėlio strategija dažniausiai nukreipta į tai, kaip palengva prasimušti į antrąjį polių ir jį užimti, o įsitaisiusių antrajame poliuje strategija – kuo ilgiau nepaleisti iš rankų jo kontrolės…” (24, 25 pusl.)

******

„Nešvanki šiuolaikinio meno paslaptis – kad galutinę teisę gyventi jam suteikia – arba nesuteikia – das Kapital. Ir tik jis vienintelis. Tačiau prieš tai menininkui turi  duoti formalią sankciją tie, kurie yra meno ir kapitalo tarpininkai. Žmonės, tokie kaip aš. Meno elitas, sprendžiantis, ar gelžgalį iš šiukšlyno laikyti menu, ar nelaikyti.” (26 pusl.)

******

„- Kalbant apibendrintai, šiuolaikinis menas prasideda ten, kur baigiasi natūralumas ir akivaizdumas – ir atsiranda mūsų ir mūsų sankcijų poreikis. Pastaruosius pusantro šimto metų menas daugiausia reprezentuoja tai, kas nėra tiesiogiai juntama. Todėl reprezentuoti tenka patį meną. Supratai?” (27 pusl.)

******

„- … Bet jeigu tau reikia trumpo ir paprasto atsakymo, galima pasakyti taip. Šiuolaikinis menas – tai suokalbis. Šis suokalbis ir yra sankcijų šaltinis.

– Nevisiškai teisinis terminas, – atsakiau aš, – gal geriau būtų sakyti „išankstinis suokalbis”?

– Pasakyti galima visaip, Porfirijau. Tačiau menotyros terminai privalo gauti tokią pat kapitalo sankciją, kaip ir drobė su trimis skirtingų spalvų plytomis. Tik tada jie pradeda kažką reikšti – ir tampa verti, kad mes kapstytumėmės gausybėje jų galimų prasmių. Apie „meno suokalbį” kalbėjo Sartras – ir tai buvo vienas iš nedaugelio aiškių jo pasisakymų. Sartrą nupirko brangiai. Todėl kai įkandin kartoju šituos žodžius, aš slepiuosi už išrašytos jam sankcijos ir atrodau rimtai. O kai Porfirijus Petrovičius kalba apie „išankstinį suokalbį”, tai trenkia mentynu. sorry for my French. Ir šitų žodžių niekas įkandin jo nekartos.” (28 pusl.)

******

„… Kiekvienas siekiančio išgyventi menininko kūrybos veiksmas yra maldavimas priimti jį į suokalbininkus, o visi jo darbai – skirtingais šriftais surinkti prašymai būti priimtam. Šiuo slidžiu ir dvokiančiu taku linksmi jaunuoliai, prarasdami plaukus ir dantis, iš pirmojo meno poliaus slenka į pasibjaurėtiną antrojo poliaus kloaką – o ją pasiekia, beje, vienas iš tūkstančio, kiti prasigeria ir nusmunka. Pirmajame poliuje skleidžiasi naujos gėlės, metus kitus šildo mus savo graudžiu kvailumu, paskiau nublunka, nuvysta – ir iškeliauja tuo pačiu keliu. Taip buvo, Porfirijau, prieš šimtą metų. Ir taip bus labai ilgai. Menas seniai liovėsi būti magija. Šiandien jis, kaip teisingai tu pasakei, išankstinis suokalbis.” (29 pusl.)

******

„- „Išmanyti” apie šiuolaikinį meną nedalyvaujant jo sąmoksle neįmanoma, nes sąmokslininko akinius reikia užsidėti jau vien tam, kad šį meną pamatytum. Be akinių akys matys chaosą, o širdis jaus nykulį ir apgaulę. Juk aktorius scenoje nemeluoja, kai sako, jog jis yra Čičikovas. Jis vaidina – ir kėdė, į kurią remiasi, tampa trikinke. Bent jau kritikui, sėdinčiam salėje… Supranti?” (29 pusl.)

******

„- Matai… gipso amžius – paskutinis laikas žmonijos istorijoje, kai menininkui atrodė… Ne, kai menininkas dar galėjo įtikinimai nuduoti, esą jam atrodo, kad jo kūrybą maitina konfliktas tarp laisvės ir vergijos, tarp tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio, na, gali įvardinti kokias nori opozicijas. Tai buvo paskutinė meno banga, artėjančią revoliuciją laikanti savo pateisinimu ir magnetu – o šie dalykai visais laikais menininką daro nenugalimą… Ar aiškiai pasakiau?” (33 pusl.)

******

„- Porfirijau, šiuolaikinio meno objektas gali būti vien pavadinimas. Ir šis pavadinimas gali būti labai brangiai parduotas. Tačiau tu vargu apie jį ką nors žinosi, jeigu nesi jo pirkėjas. Meno objektas gali būti paprasčiausias failas, kurį galima kopijuoti. Gali būti blokų grandinė su decentralizuota sistema. Gali būti materialus objektas ir taip toliau. Kartais meno objektą pakanka aprašyti, kad galėtum jį atgaminti. Tuomet jo prigimtis laikoma visiškoje paslaptyje. Tačiau būna ir taip, kad pirkėjui svarbu tapti nominaliu kopijuojamo objekto savininku, prestižo sumetimais taip dažnai elgiasi didelės korporacijos. Situacijų gali būti pačių įvairiausių. Priimta, kad parduodamo objekto prigimtis neskelbiama. Tačiau pastaroji aplinkybė dar nereiškia, kad toji prigimtis bus specialiai laikoma paslaptyje ir po pardavimo.” (37 pusl.)

Parengta pagal Viktor Pelevin „iPhuck 10” (Vertė D. Saukaitytė. Vilnius: Sofoklis. 2019)