Politinė fikcija

Krzysztof Zanussi, David Galalis / flickr.com

Krzysztofas Zanussi – pasaulinio garso lenkų kino režisierius, scenaristas ir rašytojas, gavęs daug tarptautinių apdovanojimų, knygoje „Imperatyvas. Pokalbiai laiškuose” (Vaga, 2020) kalbasi su Aleksandru Krasovickij – Ukrainos leidyklos „Folio”, kurioje ukrainiečių kalba pasirodė visos K. Zanussi knygos, vadovas ir vyriausias redaktorius.

A. K.: Mes palietėme temą apie tai, kad politiką į valdžią dabar gali atvesti režisūros ir aktorystės technologijos.

K. Z.:Tai visada buvo susiję. Napoleonas lankė Talmos [prancūzų aktorius (1763-1826), teatrinio meno reformatorius), garsaus aktoriaus, pamokas, nes aktorių taikomos priemonės labai praverčia politikams.

Žinote, visuomeniniame gyvenime, pavyzdžiui, priėmimuose, net ir tetos gimtadienyje, būna dviejų profesijų atstovų, į kuriuos paprastai daug kas kreipiasi, prašydamas patarimo. Tai teisininkas – beveik visi turi problemų, pavyzdžiui, mano toks blogas kaimynas, ką galiu su juo daryti? Ir gydytojas. Gydytojo visada klausia: man štai čia taip skauda, ką jūs patartumėte ir taip toliau. Žinoma, ir teisininkai, ir gydytojai gali įteikti savo vizitinę kortelę ir pasakyti: užeikite į mano kabinetą ir sumokėkite už patarimą. Bet jei klausia kas labai mielas, o teta labai maloni, būna, kad gaunate patarimą veltui. Bet tai neteisinga.

Visada maniau, kad tai sakytina tik apie šias dvi profesijas. Bet po sistemos pasikeitimo pastebėjau, kad kaip režisierius irgi gaunu politikų klausimų. Manęs klausia: matėt mane per televiziją? Aš gerai atrodau? Elgiuosi taip, kaip reiki, ar man reikia ką nors pakeisti? Ir aš, žinoma, mėginu patarti: pažiūrėkite kaip aukštai ar žemai sėdite, ką jūs darote su kojomis, kaip jūsų pagurklis, pamąstykite, kiek išraiškingas jūsų žvilgsnis, ir taip toliau, ir panašiai. Ir paskui žmonėms prireikia vis daugiau tų patarimų: ką man daryti, ko man nedaryti, kokie gestai geri, kokie ne. Ir pasirodo, kad aš irgi jau sąraše tų, iš ko politikai nori patarimų, pas bet ką konsultuotis neis. Juo labiau, kad tokių konsultacijų nerengiu. Prisimenu, kaip juokinga buvo ir su tuo pačiu Jelcinu, kai mes jį filmavome. Jis po savo pergalės prieš Gorbačiovą, kai jį norėjo pašalinti iš Rusijos Federcijos prezidento posto – buvo rinkimai, ir balsavo už jį – įtariu, kad iš džiaugsmo, gal per daug padraugavo su alkoholiniais gėrimais – tada dar ne visiems tai buvo žinoma – o turėjo filmuotis mano dokumentiniame filme. Tada jis mums pareiškė, kad jam trukdo lempų šviesa, kad tokioje ryškioje šviesoje jis nesifilmuos. Vakarų televizijose mes turėdavome sprendimą tiems, kurie nesutikdavo filmuotis labai ryškioje šviesoje – pasitelkdavome aukštą kontrastingumą, sodrias spalvas. Bet mano operatorius, labai prityręs žmogus, nors labai prastai kalbėjo rusiškai, priėjo prie Jelcino ir pasakė, kad jis, žinoma, gali truputį sumažinti šviesos ryškumą, bet ryškioje šviesoje jis atrodo gerokai jaunesnis. Ir Jelcinas pasakė: gerai, tegu lieka, kaip yra. Juk taip ir yra: visi nori atrodyti gerai, ir mes, reginių žmonės, žinome geriau už politikus, kaip jie atrodo, kokį daro įspūdį, kaip jie valdo balsą ir taip toliau.

Bet aš pamačiau, kad čia randasi ir pavojų” galų gale politikas, dažnai skaitantis tekstą, kurio autorius ne jis pats, tampa aktoriumi. Prisimenu, kaip prezidentas Reaganas skaitė iš telesuflerio. Ir kaip geras aktorius komentavo tai, ką kalba, net jis pats stebėdavosi: ar tai aš pasakiau? Aš, sako, girdžiu tai pirmą kartą. Bet tokiu atveju susidaro štai kokia padėtis: pasirodo, kad politiko gali visai nebūti, jį galima sugalvoti – pastatyti aktorių, pavesti jam atlikti tą vaidmenį, paruošti jam pasisakymų tekstus. Kažkas kažkur pasislėpęs pataria, kaip geriau tai atlikti. Didysis Attenborough [1923-2014, britų teatro ir kino aktorius, režisierius, kino prodiuseris], dabar jau miręs, patardavo ledi Dianai, kaip ji turi elgtis įeidama į ligoninę, ką paimti ant rankų, kai pasirodo vaikai – ne tą, kuris šypsosi, o tą, kuris verkia – taip geriau atrodo. Žinote, režisūra masinės informacijos priemonėse daro stebėtinai didelį poveikį realybei. Aš taip pat matau, kaip mano kolegos-dokumentalistai pataria žmonėms, kaip elgtis prieš kamerą, kas bus sentimentalu, kokį gestą reikia padaryti kameros link, kad tai gerai atrodytų. Net ir laidotuvėse pataria. Net neįtikėtina, kaip šiame pasaulyje susikerta viskas – reginių pasaulis ir tikras realus pasaulis.

Prisimenu, buvo laikas, kai atsirado idėja, kad Nikita Michalkovas gali būti kandidatu į prezidentus. Ir manau, kad jis turėjo šansų laimėti rinkimus, nes jį mylėjo žmonės, jis toks žavingas, kad būtų laimėjęs. Bet kas paskui būtų prezidentu? Jis ar tie žmonės, kurie pastatytų jį būti prezidentu? Tiesiog tai tokia politinė fikcija, bet mes netoli nuo tiesos. Šiandien už politikų stovi žmonės, kurių mes nematome, nepažįstame: toks politikas iš tikrųjų egzistuoja? Ir apskritai, ar problemas sprendžia tikrai jis?

A. K.: Kažkada Bohdanas Stupka pasakė, kad prasčiausias vaidmuo, kokį jis suvaidino savo gyvenime, tai…

K. Z.: … kultūros ministro vaidmuo, taip. Taigi, mąsčiau apie tai, kad ši virtuali realybė – tai politikos realybė, kurioje atsiranda žmonių, kurie iš tikrųjų ne tokie, kokius juos matome. Jie visai kiti. Na, ir tuo galima prekiauti, tad tai dvigubai nemalonu.

Ištrauka: Krzysztof Zanussi.  Aleksandr Krasovickij. Imperatyvas. Pokalbiai laiškuose. Vertė K. Uscila. Vaga. 2020. P. 166-169

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code