Istorinė pranašystė ir visuomeninė inžinerija

Kaip nurodėme, istorijos dėsniai (jei juos įmanoma atrasti) leistų numatyti, nors ir ne tiksliausiai ir detaliausiai, net tolimiausius įvykius. Taigi doktrina, kad tikri sociologijos dėsniai yra istoriniai dėsniai (doktrina, daugiausia atsiradusi todėl, jog visuomeninio gyvenimo dėsningumai galioja ribotai), veda, nepriklausomai nuo kokių nors pastangų lenktyniauti su astronomija, atgal prie „plataus masto prognozių“ idėjos. Ji taip pat konkretizuoja šią idėją, parodydama, kad tos prognozės turi istorinių pranašysčių pobūdį.

Taigi istoricistui sociologija tampa mėginimu išspręsti seną ateities pranašavimo problemą, ne tiek individo, kiek grupių ir visos žmonijos ateities. Tai yra to, kas įvyks, neišvengiamai artėjančių įvykių mokslas. Jei bandymas pateikti mums mokslinę vertę turinčių politinių prognozių pavyktų, tai sociologija pasirodytų turinti didžiulę vertę politikams, ypač tiems, kurių įžvalgumas peržengia dabarties reikalavimus, politikams, turintiems istorinio likimo pojūtį. Tiesa, kai kurie istoricistai pasitenkina numatydami tik artimiausius šios žmogiškos kelionės žingsnius, ir tai labai atsargiai. Tačiau visus juos sieja viena idėja — kad sociologiniai tyrinėjimai turėtų padėti atskleisti politinę ateitį, šitaip tapdami svarbiausiu toliaregiškos praktinės politikos instrumentu.

Pragmatinės mokslo vertės požiūriu mokslinių prognozių reikšmė yra pakankamai aiški. Tačiau ne visuomet suvokiame, kad moksle galime skirti dvi prognozių rūšis ir atitinkamai — du praktiškumo būdus. Galime numatyti (a) uragano artėjimą, ir tai bus prognozė, turinti kuo didžiausią praktinę vertę, nes ji leis žmonėms laiku pasislėpti; bet mes taip pat galime numatyti (b), kad, norint, jog pastogė išlaikytų uraganą, ją reikia pastatyti tam tikru būdu, pavyzdžiui, su gelžbetonio konstrukcijomis iš šiaurės pusės.

Akivaizdu, kad šios dvi prognozių rūšys labai skirtingos, nors abi yra labai reikšmingos ir įgyvendina šimtmečių senumo svajones. Pirmuoju atveju mums pasakoma apie įvykį, kuriam kelio mes nepajėgūs užkirsti. Tokią prognozę aš pavadinsiu „pranašyste”. Jos praktinė vertė ta, jog mus perspėja apie išpranašautą įvykį tam, kad galėtume arba jo išvengti, arba pasitikti jį pasiruošę (galbūt padedami antrosios rūšies prognozių). Jai priešpriešinamos kitos rūšies prognozės, kurias galime pavadinti technologinėmis prognozėmis, nes tokio pobūdžio prognozės yra inžinerijos pagrindas. Taip sakant, tai konstruktyvios prognozės, parodančios mums žingsnius, kuriuos turime žengti, jei norime pasiekti tam tikrų rezultatų. Didžioji fizikos dalis (beveik visa, išskyrus astronomiją ir meteorologiją) daro tokio tipo prognozes, kad, žiūrint praktiškai, jas galima apibūdinti kaip technologines prognozes.

Skirtumas tarp šių dviejų prognozės rūšių daugmaž sutampa su mažesne ar didesne suplanuoto eksperimento svarba, palyginti su paprastu kantriu stebėjimu atitinkamame moksle. Tipiški eksperimentiniai mokslai gali daryti technologines prognozes, o mokslai, besiremiantys daugiausia neeksperimentiniais stebėjimais, kuria pranašystes.

Aš nenorėčiau, kad manytumėt, jog aš implikuoju visus mokslus ar net visas mokslines prognozes esant fundamentaliai praktiškus, juos būtinai esant arba pranašystėmis, arba technologinėmis prognozėmis — ir niekuo kitu. Aš tenoriu atkreipti dėmesį į dviejų prognozės rūšių ir jas atitinkančių mokslų skirtumą. Pasirinkdamas terminus „pranašiškas“ ir „technologinis“, aš noriu atkreipti dėmesį į bruožą, išryškėjantį žiūrint pragmatiškai; bet mano terminija nereiškia, kad pragmatiškas požiūris būtinai pranašesnis už bet kurį kitą ir kad mokslinis interesas apsiriboja pragmatiškai svarbiomis pranašystėmis ir technologinio pobūdžio prognozėmis.

Paimkime, pavyzdžiui, astronomiją ir turėsime pripažinti, kad jos atradimai daugiausia įdomūs teoriškai, nors ir turi tam tikrą pragmatinę vertę; tačiau, kaip ir „pranašystės“, jie labai artimi meteorologijos duomenims, kurių vertė praktinei veiklai yra akivaizdi.

Reikia pažymėti, kad šis skirtumas tarp pranašiško ir inžinerinio mokslų pobūdžio netapatus skirtumui tarp ilgalaikių ir trumpalaikių prognozių. Nors dauguma inžinerinių prognozių trumpalaikės, yra ir ilgalaikių technologijos prognozių, pavyzdžiui, apie variklio veikimo laiką. Astronomijos pranašystės gali būti ilgalaikės arba trumpalaikės, o dauguma meteorologijos pranašysčių yra gana trumpalaikės.

Kaip pamatysime vėliau, skirtumas tarp abiejų šių praktinių tikslų — pranašavimo ir inžinerijos bei atitinkamas skirtumas tarp mokslinių teorijų struktūros yra vienas svarbiausių mūsų metodologinės analizės momentų. Dabar aš tenoriu pabrėžti, kad istoricistai, vadovaudamiesi savo įsitikinimais, jog sociologiniai eksperimentai nenaudingi ir neįmanomi, pasisako už istorinę pranašystę — socialinės, politinės ir institucinės raidos pranašavimą ir prieš visuomeninę inžineriją kaip praktinį visuomenės mokslų tikslą. Kai kuriems istoricistams atrodo visai įmanoma visuomeninės inžinerijos, institucijų planavimo ir konstravimo idėja siekiant galbūt sulaikyti, kontroliuoti ar pagreitinti artėjančius visuomeninius įvykius. Kitiems tai atrodytų beveik neįmanomas darbas, nepaisantis fakto, kad politinis planavimas, kaip ir kiekviena kita visuomeninė veikla, turi būti valdomas aukštesnių istorijos jėgų.

Ištrauka: K. R. Poperis. Istoricizmo skurdas. Vilnius: Mintis. 1992. P. 60-63