Judėjimas arba dvasinis perversmas

Todėl gali būti naudinga prisiminti, kad blogais laikais bjauriausi namai ir eilėraščiai kuriami pagal nė kiek ne prastesnius principus kaip ir geriausiais; kad visi žmonės, naikinantys praėjusiojo gerojo periodo laimėjimus, mano juos tobuliną; kad bekraujai tokio meto jauni žmonės yra tokios pat geros nuomonės apie savo kraują kaip ir nauji visų kitų laikų žmonės.

Ir kiekvienąsyk atrodo kaip stebuklas, kai po tokio nuožulnaus meto siela staiga po truputį ima kilti, kaip tai tada atsitiko. Ir slidžios tarsi aliejais išteptos paskutiniųjų devynioliktojo amžiaus dviejų dešimtmečių dvasios visoje Europoje staiga kilo tarsi kokia įkvepianti karštligė. Niekas gerai nežinojo, kas darosi; niekas negalėjo pasakyti, ko laukti – naujo meno, naujo žmogaus, naujos moralės ar galbūt visuomenės persigrupavimo. Todėl kiekvienas sakė tai, kas jam tiko. Bet visur kilo žmonės, pasiryžę kovoti su tuo, kas sena. Ir visur, kur tik reikėjo, atsirado tam tinkamų žmonių; ir svarbu tai, kad praktiški veiklūs žmonės jungėsi su dvasiškai veikliais žmonėmis. Brendo talentai, kurie anksčiau buvo užslopinti arba visai nedalyvavo visuomenės gyvenime. Jie buvo be galo skirtingi, o jų tikslų priešingumas buvo nepralenkiamas. Mylėtas antžmogis ir mylėtas nežmogis; garbinta sveikata ir saulė ir džiovininkių merginų trapumas; žavėtasi tikėjimu į Dievą ir tikėjimu paprastu žmogumi; žmonės tikėjo ir netikėjo, buvo natūralūs ir pretenzingi, tvirti ir paliegę; svajota apie senąsias pilių alėjas, rudeniškus sodus, stiklinius tvenkinius, brangakmenius, hašišą, ligas, demonizmą, bet ir apie prerijas, plačius horizontus, kalves ir valcavimo gamyklas, nuogus kovotojus, darbo vergų sukilimus, pirmykštį poravimąsi ir visuomenės griovimą. Tai, aišku, buvo prieštaravimai ir be galo skirtingi kovos šūkiai, tačiau jų kvėpavimas buvo bendras; jeigu tas niekas būtų buvęs išnarstytas, tai būtų išėjusi nesąmonė, tarsi koks kampuotas ratas, sudarytas iš medinės geležies, bet iš tiesų viskas buvo susilieję į žėrinčią prasmę. Ta iliuzija, įsikūnijusi magiškoje šimtmečių kaitos datoje, buvo tokia stipri, kad vieni karštai veržėsi į naują, dar nevartotą amžių, o kiti dar davė sau valią senajame kaip name, iš kurio vis tiek reikės išsikelti, ir abi tokio elgesio manieros nejautė didelio tarpusavio skirtumo.

Ištrauka iš R. Musil knygos „Žmogus be savybių” (Sofoklis. 2018. P. 48, 49)

Iliustracija Jason Blackeye