Johnas Rawlsas

John Rawls, wiki

Džonas Rolsas (John Rawls, 1921.02.21 – 2002.11.24) – vienas žymiausių 20 a. politikos filosofų. Nuo 1962 iki pensijos buvo Harvardo Universiteto politinės filosofijos profesorius. Didžiausio atgarsio susilaukęs veikalas – „Teisingumo teorija“ (A Theory of Justice), išleistas 1971. Pagrindinį dėmesį skyrė normatyvinei praktinei filosofijai, ypač siekiui sukurti teisingumo teoriją.

Studijas pradėjo 1939 Prinstono universitete, kur 1943 įgijo bakalauro laipsnį, humanitarinių mokslų srityje. Buvo susidomėjęs religija, mąstė apie dvasininko kelią[1].  1943-1946, Antrojo pasaulinio karo metu, Rolsas paskirtas pėstininku tarnavo Ramiojo vandenyno regione. Po patirtų karo siaubų tapo ateistas, nusivylė karo tarnyba, atsisakė vykdyti tolimesnius įsakymus. Jam buvo atimtas seržanto laipsnis, pažemintas iki privataus asmens[2].

Grįžęs studijas pratęsė tame pačiame Prinstono universitete, kur įgijo filosofijos magistro laipsnį, 1950 apgynė disertaciją moralės filosofijos srityje, kuri nebuvo skelbta (kaip įprasta JAV). 1951 publikacijoje „Etinio vertinimo pagrindai“ (Outline of a Decision procedure in Ethics) apibendrino kai kuriuos disertacijos skyrius.

Rolsas oponavo utilitarizmui, kaip moralės teorijai, kurios tikslas, kaip žinia, kuo didesnės laimės kiekis, kuo didesniam skaičiui žmonių. Rolso nuomone, toks sprendimas atmestinas, jei dėl to kažkokiai mažesnei grupei tektų kentėti, ar tai kažkaip pažeistų jų laisvę, pilietinę lygybę.

Ištrauka iš veikalo „Teisingumo teorija“:

„Teisingumas yra pagrindinė visuomeninių institucijų vertybė, kaip kad tiesa – pagrindinė minties sistemų vertybė. Net elegantiškiausia ir ekonomiškiausia teorija turi būti atmetama ar keičiama, jei ji klaidinga; panašiai įstatymai ir institucijos, kad ir labiausiai efektyvūs ir sutvarkyti, turi būti reformuojami ar naikinami, jei jie neteisingi. Kiekvienas asmuo turi teisę į teisingumu pagrįstą neliečiamybę, už kurią negali būti svarbiau net visuomenės gerovė. Todėl teisingumas neigia, kad vienų laisvės netekimą galima pateisinti didesniu gėriu, tenkančiu kitiems. Jis nepripažįsta, kad blogesnė padėtis, tenkanti mažumai, yra atsveriama didesniu kiekiu pranašumų, kuriais naudojasi dauguma. Todėl teisingoje visuomenėje lygios pilietinės laisvės yra neginčijamas dalykas: teisingumo garantuojamos teisės nepriklauso  nuo politinių sandėrių ar visuomeninių interesų išskaičiavimo. Vienintelis atvejis, kai pateisinama klaidinga teorija, yra tada, kai nėra geresnės teorijos; analogiškai neteisingumas toleruotinas tik tada, kai jis būtinas norint išvengti didesnio neteisingumo. Tiesa ir teisingumas – svarbiausios žmogaus veiklos vertybės yra bekompromisiniai dalykai.“ [Vertė Gražina Miniotaitė]

S. Hermann & F. Richter / Pixabay

Dž. Rolso nuomone, tikrasis politinės filosofijos demokratinės visuomenės kultūroje uždavinys yra atskleisti, suformuluoti ir padėti suvokti esmingesnius galimo sutarimo kriterijus, kurie, jo manymu, glūdi sveikame prote (common sense). Teisinga yra ta socialinė santvarka, dėl kurios piliečiai patys dorai susitarė. Tokiam objektyviam ir sąžiningam situacijos ištyrimui, kaip poto nustatomi bendros veiklos, teisių ir pareigų susitarimai, Rolsas rekomenduoja pasitelkti „nežinojimo šydą“( veil of ignorance), kurio dėka, rinkdamiesi geriausią savo visuomenei santvarką individai tarsi atsisako žinoti apie tai, kokią padėtį būsimoje visuomenėje vėliau užims jie patys, kokius interesus galės tenkinti ar kokios naudos turės.

Nežinojimo šydas iš individų atima individualumą tokiu mastu, kad jie būtinai priims sutartinį sprendimą, kuris remiasi tik jų suinteresuotumu gauti kuo didesnę socialinių gėrybių dalį. Norėdamas savo teisingumo kriterijų padaryti aiškesnį ir tinkamesnį praktikai Dž. Rolsas pateikia „pirminių gėrybių“ sąrašą, savotišką pirmo būtinumo teisių ir laisvių paketą:

1. tam tikros pagrindinės teisės ir laisvės;
2. gyvenamosios vietos ir profesijos pasirinkimas;
3. su profesija susiję įgaliojimai ir privilegijos;
4. pajamos ir turtas;
5. socialiniai savigarbos pagrindai.

Jo nuomone, sprendimus priimančioms pusėms pirmykštėje būsenoje geriausia vadovautis „maksimumo taisykle“ – „Spręsk taip, kad pats blogiausiais tavo sprendimo padarinys būtų kuo geresnis“, visuomenė turi būti taip organizuota, kad tie, kurie užima blogiausią padėtį, užimtų kuo geresnę.

Pagrindiniai veikalai:

• A Theory of Justice (1971)
• Political Liberalism (1993)
• The Law of Peoples (1999)
• Lectures on the History of Moral Philosophy (2000)
• Justice as Fairness: A Restatement (2001)

Literatūra:

1. Berndas Lutzas (2008). Metzlerio filosofų žinynas. [didesnė dalis teksto]
2. Sud. Bronius Kuzmickas (1989). „Gėrio kontūrai“, 125-126 p. [Gražinos Miniotaitės versta ištrauka]
3. Gillian Andrews (2018).The Little Book of Philosophy, 186-187 p. [pagrindiniai veikalai]

Išnašos:
[1] Joshua Cohen and Thomas Nagel, „John Rawls: On My Religion”, Times Literary Supplement, 18 March 2009
[2] Iain King „Thinker at War: Rawls“, Military History Monthly, 13 June 2014.