Filosofuoti – tai mokytis mirti
Proto stiprybė nugali egzistencinę mirties baimę. Koks puikus dalykas yra išmokti mirti. [Epikūras] Bet ar yra prasmė mokytis to, ko prireiks tik vieną kartą?
«Kaip tik todėl ir privalome mąstyti: kai negalime patikrinti, ar ką nors gerai išmokome, visada reikia to mokytis.» [Epikūras]
«Kas išmoko mirti, tas nebemoka vergauti. Jis iškyla virš bet kokios valdžios, iš tikrųjų jis niekieno valdžioje. Kas jam darbo kalėjimas, sargai, užraktai. Jis turi laisvą išėjimą.»
[Seneka. Laiškai Lucilijui] Epikūras, ragindamas mąstyti apie mirtį, skatino mąstyti apie laisvę.
Ar šis laisvas išėjimas nereiškia, kad stoikas skatina imtis savižudybės?
Diogenas Laertietis rašo, jog nusižudė ne vienas antikos filosofas. Nusižudė stoikų mokyklos įkūrėjas Zenonas kitijietis, Kleanas ir Chrisipas. Nusižudė Platono akademijos mokinys Speusipas, Megaros mokyklos šalininkas Diodoras Krontas, kinikas Menipas. Ypač išgarsėjo stoikas Katonas.Katonas jaunesnysis atkakliai gynė respublikos principus ir priešinosi Cezario vienvaldystei. Pralaimėjęs kovą su Cezariu, nusižudė – krito ant savo paties kardo.
Ar filosofija negalėtų pastūmėti į savižudybę? Tokį priekaištą galbūt galima pareikšti ne vien antikos filosofijai, bet ir visai graikų ir romėnų kultūrai. Tai buvo vienintelė Vakarų kultūra, kuri ramiai svarstė savanoriškos mirties galimybę.
Emilis Durkheimas nurodo, kad Atėnuose ir kai kuriose graikų kolonijose bausta tik už savavališką savižudybę. Tačiau norintys mirti galėjo pateikti oficialų prašymą Senatui ir gauti oficialų leidimą ir nuodų. Tai buvo tarsi pirmoji praktikuojama eutanazija. Leidimą mirti galėjo gauti ne tik beviltiški ligoniai. Buvo rašoma: «Tas, kas nebenori ilgiau gyventi, pateikęs prašymą Senatui ir gavęs leidimą, galės išeiti iš gyvenimo. Jeigu tavo gyvenimas tau nepakenčiamas – mirk; jei tave nugalėjo likimas – išgerk nuodų. Jeigu tave pakirto sielvartas – išeik iš gyvenimo. Tegul nelaimingasis papasakoja apie savo nelaimes, tegul teisėjas parūpina jam vaistų ir jo bėdos pasibaigs.»
Šį raštą rašė ne filosofas. Tai oficialus teisinis dokumentas. Pitagorininkai, Platonas ir Aristotelis smerkė savižudybę. Pitagorininkų manymu, gyvenimo tvarką nustato dievai, tad savižudybė reikštų šios tvarkos nepaisymą. Sokratas Platono dialoge Fedras pakartoja teiginį, kad žmogus yra dievų nuosavybė ir, kaip ir karys, neturėtų palikti posto. Aristotelis šį argumentą dar labiau sugriežtino. Savižudybės problema Aristoteliui iškilo svarstant, ar galima su savimi pačiu elgtis neteisingai. Jis padarė išvadą, kad tai neįmanoma. Juk niekas nesvetimauja su savo žmona, niekas neįsilaužia į savo namus, nevagia savo paties daiktų. Ir jeigu kas nors iš pykčio savo valia nusižudo, sako Aristotelis, pasielgia neteisingai ne su savimi, o su valstybe: «Įstatymas neliepia pačiam savęs žudyti, bet ko jis įsakmiai neliepia, tą uždraudžia.» [Nikomacho etika] Savižudybė – tai įstatymo pažeidimas.
Savižudybės vertingumą įtvirtino stoikai. Jie atskyrė gyvenimą nuo gyvybės tęstinumo. Taip jie išreiškė pagarbą ne mirčiai, o gyvenimui, o gyvenimui, savo paties susikurtai normai. Juos stipriai paveikė Sokrato mirtis. Platono dialoge «Kritonas», Sokrato draugas Kritonas bausmės išvakarėse aplanko nuteistą mirti Sokratą ir siūlo jam gelbėtis nuo mirties. Sokratas, atsisakydamas bėgti, pareiškia, kad «ne gyvenimą iš viso, o tik gerą gyvenimą reikia labiausiai vertinti». Pabėgimas paneigtų paties Sokrato susikurtą gyvenimo normą. Jis prarastų save patį.
Tokią pat norminę gero gyvenimo sampratą pasirenka ir stoikai. Seneka išdidžiai atmeta baimę pačiam pasirinkti gyventi ar mirti. Svarbu apsisprendimo laisvė. «Tau malonu gyventi? Gyvenk. Nemalonu – gali grįžti ten, iš kur atėjai.» [Seneka. Laiškai Lucilijui] Šie Senekos argumentai primena F. Nietzsche’s refleksiją: «Mintis apie savižudybę – didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis.» [Anapus gėrio ir blogio]
Svarbu – ne mirti. Svarbu – išgyventi.
Naujausi komentarai