Svarbu – ne mirti. Svarbu – išgyventi.
Svarbu – ne mirti. Svarbu – išgyventi. Tai gali padėti ir mintis apie laisvą apsisprendimą mirti. «Gyvenk taip, lyg rengtumeis greit jį apleisti.» [Seneka. Laiškai Lucilijui]
Žiauru būtų prarasti teisę užbaigti pačiam gyvenimą. Tačiau pats gyvenimas nėra žiaurus. Gyvenimas stoikui vertingas. Pats gyvenimas nepateikia nieko, ko stoikas manytų negalėsiąs ištverti. Savižudybę dėl gyvenimo baimės stoikas smerkia.
Jei stoikas pajėgia pakelti išbandymus, neprarasdamas savo gyvenimo vertės, tuomet mirties pasirinkimas liudytų pralaimėjimą, o ne laisvę. Stoikai pratęsia sokratiškąją gyvenimo vertės sampratą. Gyvenimo vertingumo prielaida stoicizme liudija daugybė argumentų, skatinančių išlaikyti ramybę ir neprarasti gyvenimo skonio artėjančios nebūties akivaizdoje. Nė vienas šių argumentų neragina skubėti ir artėjančios mirties baimę nuslopinti savižudybe.
Seneka mano, kad galima samprotauti ir apie nebūtį. Protas neaptinka nebūtyje jokių patyrimų. Tai, kas gąsdina, sako Seneka, gąsdina kaip paslaptis. Kai nebūtis nustoja būti paslaptis, ji tampa pavaldi. Todėl mirtis neturėtų žmogaus bauginti, nes jis jau yra ją išbandęs. Prieš gimdamas.
«Mirtis yra nebūtis. Aš jau žinau, kokia ji yra. Po manęs bus tai, kas buvo prieš mane. Jei po mirties esama kiek nors skausmo, jis neišvengiamai turėjo būti ir prieš mums išvystant pasaulį. O tada nejutome jokios kančios.» [Seneka. Laiškai Lucilijui]
Baimę sumažina susitapatinimas su kitais pasaulio daiktais. Įsivaizduokime, kad esame ne žmonės, o žibintai.
«Sakyk, ar nepavadinsi kvailu to, kuris mano, kad žibintui būna blogiau po to, kai jį užgesina, negu prieš tai, kai jį uždega. Mes taip pat užsidegame ir užgęstame; šiek tiek kenčiame tuo laikotarpiu tarp užsidegimo ir užgesimo, o iki to ir po to viešpatauja ramybė.» [Seneka. Laiškai Lucilijui]
Mirties baimę mažina jos priartėjimas.
«Klysti, jei manai, kad tik plaukiant laivu tarp gyvybės ir mirties yra siauriausias plyšys. Visur šis atstumas toks pat mažas. Ne visur vienodai mirtis pasirodo esanti arti, bet visur ji yra arti. » [Seneka. Laiškai Lucilijui]
Išsklaidyk šią miglą ir mirties baimė atsitrauks. Tiesiog kiekvieną gyvenimo akimirką bus galima išgyventi kaip likimo dovaną. Todėl einančiam miegoti reikia sakyti: «Gali ir nepabusti». Pabudusiam: «Gal jau nebeteks miegoti». Išeinančiam: «Gali ir nebegrįžti». Sugrįžusiam: «Gal jau nebeteks išeiti». Mirtis persekioja. Taip sakantis drąsiai atsigręžia veidu į persekiotoją.
Svarbu mirti tinkamu laiku (pavojingas Nietzsche’s patarimas – stirb zur rechten Zeit).
Kas nustatys tą laiką? Viele sterben zu spät (daugelis miršta per vėlai) und einige zu früh (ir kai kas per anksti).
Bet geriau per ilgai neužsibūti…