Dešimtasis laiškas

Taigi jūs pritariate man, ir mano ankstesnių laiškų turinys jus jau įtikino, kad žmogus gali nutolti nuo savo paskirties dviem priešingom kryptim, kad mūsų laikai iš tikrųjų pasuko į abu klystkelius ir, viena vertus, tapo šiurkštumo, o, antra vertus, – išglebimo ir iškrypimų auka. Iš to dvejopo pasiklydimo jį turi atgal sugrąžinti grožis. Tačiau kaip dailioji kultūra gali išsyk įveikti abi tas priešingas ydas ir suderinti tarpusavy dvi prieštaringas savybes? Ar ji gali surakinti grandinėm prigimtį laukinio sieloje ir išlaisvinti ją barbaro širdyje? Ar ji gali sykiu ir įtempti, ir atleisti vadžias, – o jeigu ji iš tikrųjų nesugebės padaryti ir viena, ir kita, tai kaip protingas žmogus gali tikėtis iš jos tokio didelio efekto – žmonijos išugdymo? Tiesa, jau net ligi koktumo dažnai esame girdėję tvirtinimą, kad išugdytas grožio jausmas švelninąs papročius, ir, atrodo, tam jau nebereikalingi nauji įrodymai. Tas tvirtinimas grindžiamas kasdiene patirtimi, kuri rodo, kad išlavintas skonis mažne be išimčių siejasi su proto blaivumu, jausmų gyvumu, liberalumu ir net elgsenos orumu, o neišlavintas – paprastai su visų tų dalykų priešingybėm. Gana tvirtai čia remiamasi pavyzdžiu visų dorovingiausios senovės tautos, kurioje ir grožio jausmas buvo labiausiai išugdytas, ir priešingu pavyzdžiu tų iš dalies laukinių, iš dalies barbarų tautų, kurios už nejautrumą grožiui mokėjo šiurkščiais ar bent atšiauriais papročiais.

Ir vis dėlto kartais mąstančios galvos arba mėgina nuneigti patį faktą, arba abejoja iš jo daromų išvadų pagrįstumu. Jos ne taip jau blogai mano apie laukinį būdą, dėl kurio priekaištaujama nekultūringoms tautoms, ir ne taip gerai – apie ypatingą subtilumą, už kurį giriamos kultūringosios. Jau ir senovėje būta vyrų, kurie dailiosios kultūros anaiptol nelaikė geru dalyku ir todėl kaip įmanydami stengėsi neįsileisti vaizduotės menų į savo respubliką.

Kalbu ne apie tuos, kurie todėl niekina gracijas, kad niekad nepatyrė jų malonės. Tie, kurie nepripažįsta jokio kito vertės mato kaip tik įsigijimui įdėtas triūsas ir apčiuopiama nauda, – kaipgi jie įstengs tinkamai įvertinti tylią skonio įtaką žmogaus išorei ir jo sielai ir dėl atsitiktinių dailiosios kultūros trūkumų nepaleisti iš akių jos esminių privalumų? Neišauklėtas žmogus bet kokį kalbos dailumą niekina kaip pataikavimą, bet kokį subtilumą bendraujant – kaip apsimetinėjimą, bet kokį laikysenos delikatumą ir didybę – kaip maivymąsi ir perdėtą jausmingumą. Jis negali atleisti gracijų numylėtiniui, kad draugijoje šis įneša smagumo į kiekvieną ratelį, kad verslo reikaluose šis geba pakreipti kitų protus ten, kur jam reikalinga, kad literatūroje šis galbūt visam šimtmečiui uždeda savosios dvasios antspaudą, tuo tarpu pirmasis, tas ant uolumo altoriaus paaukotas avinėlis, kad ir kiek išmanytų, neįstengia patraukti į save dėmesio, nė iš vietos pajudinti jokio akmens. Kadangi jis niekada nepajėgia išmokti iš gracijų numylėtinio to mįslingo genialaus sugebėjimo patikti, tai nieko daugiau jam nelieka, kaip tik skųstis iškrypimu žmogaus prigimties, labiau branginančios ne esmę, o regimybę.

Tačiau esama pagarbos vertų balsų, pasisakančių prieš grožio daromą poveikį ir iš patirties apsiginklavusių prieš jį siaubingais motyvais. „Niekas neneigia, – sako jie, – kad grožio apžavai gerose rankose gali tarnauti girtiniems tikslams, tačiau jo esmei nė kiek neprieštarauja ir tai, kad blogose rankose jis gali veikti kaip tik priešingai, kad sielas valdanti jo galia gali būti panaudota klaidoms ir neteisybei paremti. Kaip tik todėl, kad skonis žiūri tik formos ir niekada nesirūpina turiniu, jis galų gale paskatina sielą apskritai nepaisyti jokios realybės ir vardan žavaus apdaro aukoti tiesą ir padorumą. Visi tikrieji daiktų skirtumai dingsta, ir jų vertę lemia tik išorinis pavidalas. Kiek gabių žmonių, – kalba jie toliau, – grožio galybė suvedžioja ir atitraukia nuo rimtos ir pastangų reikalaujančios veiklos ar bent paskatina juos paviršutiniškai į tą veiklą žiūrėti! Kiek silpnų galvų tik todėl pradeda gyventi nesantaikoj su valstybės tvarka, kad poetų fantazija įsigeidė sukurti pasaulį, kuriame viskas klostosi visai kitaip, kur pažiūrų nesaisto jokios konvencijos, kur joks dirbtinumas neslopina prigimties. Kokios pavojingos dialektikos išmoko aistros nuo tada, kai jos ėmė nuostabiausiom spalvom švytėti rašytojų paveiksluose ir dažniausiai laimėti kovą su įstatymais ir pareigom! Ką gi laimėjo visuomenė iš to, kad dabar grožis diktuoja bendravimo taisykles, kurios anksčiau buvo tiesos valdžioje, ir kad dabar išorinis įspūdis lemia pagarbą, kuri turėtų būti susijusi tik su nuopelnais? Teisybė, dabar klesti visos dorybės, kurios savo išore daro malonų efektą ir suteikia žmogui vertės visuomenėje, bet užtat viešpatauja ir visi iškrypimai, paplitusios visos ydos, kurios pridengtos gražiu apvalkalu.

„Iš tikrųjų mus turi priversti susimąstyti tas faktas, kad mažne visose istorinėse epochose, kai klestėjo menai ir viešpatavo skonis, mes regime žmonijos nuosmukį ir kad negalima pateikti nė vieno pavyzdžio, kada aukštas estetinis kultūros laipsnis ir didis jos paplitimas kurioje nors tautoje būtų žengęs koja kojon su politine laisve ir pilietinėm dorybėm, gražūs papročiai – su gerais, o elgsenos glotnumas – su tiesa. Kol Atėnai ir Sparta kovojo dėl savo nepriklausomybės ir pagarba įstatymams buvo jų viešojo gyvenimo pagrindas, skonis dar buvo nesubrendęs, menas – dar tik lopšyje, ir dar toli šaukė, kad grožis valdytų sielas. Tiesa, poezijos menas jau buvo pasiekęs iškilnias aukštumas, bet jį iškėlė tiktai sparnai genijaus, apie kurį mes žinom, kad jis dar tik tik atsiskyręs nuo laukinių gyvenimo ir yra šviesa, mėgstanti žibėti tamsoje, taigi liudija veikiau ne gerą, o prastą laikų skonį. Kai, valdant Perikliui ir Aleksandrui, atėjo menų aukso amžius, ir skonio viešpatavimas tapo visuotinis, nes jau nebematome Graikijos galybės ir laisvės; iškalba iškreipė tiesą, visus ėmė žeisti išmintis Sokrato lūpose ir dorybė Fokiono gyvenime. Romėnai, kaip žinome, pirma turėjo išsekinti savo jėgas pilietiniuose karuose ir, išgeibę nuo rytietiškos prabangos, pakišti galvas po laimingo valdovo jungu; tik tada mes pamatome, kaip graikų menas triumfuodamas nugali jų rigidišką charakterį. Ir arabams kultūros aušra tol nesušvito, kol jų karingos dvasios energija neišblėso po Abasidų skeptru. Naujųjų amžių Italijoje tol nepasirodė dailieji menai, kol neiširo nuostabioji Lombardijos lyga, kol Florencija nenusilenkė Medičiams ir nepriklausomybės dvasia visuose tuose narsiuose miestuose neužleido vietos negarbingam nuolankumui. Mažne nėra reikalo dar priminti čia naujųjų nacijų, kurių kultūringumas didėjo juo labiau, juo labiau menko jų savarankiškumas.

Kad ir kur mes žvelgsime į praeities pasaulį, visur pamatysime, kad skonis ir laisvė vengia vienas kito ir grožio viešpatija įsitvirtina tik žlugus herojiškoms dorybėms. Ir vis dėlto kaip tik ta charakterio energija, kuria paprastai mokama už estetinę kultūrą, yra stipriausia visų didžių ir šaunių žmogaus darbų spyruoklių, kurios praradimo negali atstoti jokie kiti, kad ir labai dideli privalumai. Taigi, jeigu kreipsime dėmesį tik į tai, ko mus apie grožio įtaką moko ligšiolinė patirtis, tai tikrai nepajusime didelio noro ugdyti jausmus, tokius pavojingus tikrajai žmogaus kultūrai, ir veikiau jau, rizikuodami likti šiurkštūs ir atšiaurūs, atsisakysime viską švelninančios grožio galybės, negu, patyrę net visus dailiosios kultūros privalumus, pasiduosime jos glebinamajam poveikiui. Bet galbūt patirtis nėra tas teisėjas, kuris gali išspręsti tokią problemą, kaip mūsiškė, ir mes, prieš pripažindami jos liudijimų svarumą, turėtume galutinai įsitikinti, ar kalbame apie tą patį grožį, kurio nenaudai liudija ką tik minėti pavyzdžiai? O tam, regis, reikia tarti egzistuojant grožio sąvoką, kurios šaltinis yra ne patirtis, o kas kita, nes ta sąvoka turi padėti mums suprasti, ar tai, kas patirtyje laikoma grožiu, turi teisę tuo vardu vadintis.

Taigi šitos grynai protu paremtos grožio sąvokos – jeigu tik apskritai galima įrodyti ją esant – turėtume ieškoti abstrakcijos būdu (juk ji negali būti išvesta iš jokio konkretaus atvejo, nes pati koreguoja ir valdo mūsų sprendimus apie kiekvieną konkretų atvejį), ir jos egzistavimas turėtų būti grindžiamas jau pačios juslinės prigimties galimybe; žodžiu, turėtų būti įmanoma įrodyti, kad grožis yra būtina žmonijos sąlyga. Taigi dabar turime pakilti iki grynosios žmonijos sąvokos, o kadangi patirtis mums rodo tik paskiras paskirų žmonių būsenas, tai turime stengtis tose individualiose ir kintančiose apraiškose įžvelgti absoliučius ir tvarius elementus, ir, atmesdami visas atsitiktines kliūtis, apčiuopti būtinas žmonijos egzistencijos sąlygas. Tiesa, tas transcendentinis kelias kurį laiką atitolins mus nuo jaukios reiškinių sferos ir gyvo daiktų pasaulio ir nuves mus į plynus abstrakčių sąvokų laukus, – bet juk mes ieškome tvirto pažinimo pagrindo, kurio niekas nebegalėtų pajudinti, ir kas nedrįsta pakilti virš tikrovės, tas niekados nepasieks.

Ištrauka: Friedrich Schiller. Laiškai apie estetinį žmogaus ugdymą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1999. P. 61-66