Mąstymas

Be to, esama trijų gyvenimo rūšių; paprastai diskutuojama, kuri geriausia. Pirmosios šalininkai skiria laiką malonumams, antrosios – mąstymui, trečiosios – veiklai. Pirmiausia atmetę ginčus, atmetę neištrinamą, kaip sakėme, neapykantą tarp skirtingų atstovų, pažiūrėkime, kaip visa tai, tik įvairiai pavadinta, veda prie to paties: nei malonumų gyrėjas apsieina be mąstymo, nei mąstymui tarnaujantis be malonumų, nei gyvenimą paskyręs darbams veiklūnas apsieina be mąstymo. „Didelis skirtumas, – sakai, – ar koks nors dalykas yra tikslas, ar tikslo priedas.“ Skirtumas iš tiesų didelis, tačiau vieno be kito nebūna: nei tas tretysis, apie kurį visi nekaip galvojame, giria ištižusį malonumą, o tik tokį, kurį sąmoningai pasidaro tvirtą. Taigi, ir malonumų siekėjų grupuotė yra gana veikli. Kaipgi neveikli? Kai pats Epikūras sako, jog kada nors jis pasitrauks nuo malonumo ir sieks skausmo, gal arba malonumui grės graužatis, arba mažesnis skausmas bus pasirinktas vietoj sunkesnio. Kur suku taip kalbėdamas? Noriu parodyti, kad mąstymas patinka visiems. Kiti jo siekia; mums jis – galutinė stotis, o ne pakeleivingas uostas.

[Lucijus anėjus Seneka. Apie sielos ramybę. Vilnius: Tyto alba. 2010. P.65,66]