Kaip Dievas gundė Abraomą (III istorija)

vezlys

„Ir Dievas gundė Abraomą, ir tarė jam: paimk Izaoką, savo vienatinį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“

Buvo ankstyvas rytas, Abraomas anksti pakirdo; jis pabučiavo Sarą, jaunąją motiną, ir Sara pabučiavo Izaoką, savo linksmybę, savo džiaugsmą visoms kartoms. Ir Abraomas jojo susimąstęs keliu, galvojo apie Hagarą ir sūnų, išvytus į dykumą. Jis užlipo į Morijos kalną, išsitraukė peilį.

Kai Abraomas vienas išjojo ir nujojo į Morijos kalną, buvo ramus vakaras; jis puolė veidu ant žemės, meldė Dievą atleisti jo nuo nuodėmę – kad buvo norėjęs paaukoti Izaoką, kad tėvas pamiršo pareigą sūnui. Jis vis dažniau jodavo vienišu keliu, tačiau nesurado ramybės. Abraomas negalėjo suvokti, kad tai, jog jis buvo pasiryžęs paaukoti Dievui geriausia, ką turėjo, už ką pats būtų mielai daug kartų paguldęs savo galvą, buvo nuodėmė; o jei tai buvo nuodėmė, ir jei jis taip nemylėjo Izaoko, tai negalėjo suprasti, kaip už tai galėtų būti atleista, nes kuri gi nuodėmė galėtų būti baisesnė?

***

Kai vaikas turi būti atjunkytas, o motina sielvartauja, kad ji ir vaikas vis labiau ir labiau atsiskiria, jog vaikas, kuris iš pradžių glūdėjo po širdimi, o vėliau ilsėjosi prie krūtinės, jau nebebus taip arti. Tad jie kartu sielvartauja tą trumpą gedėjimo metą. Laimingas, kuris išlaikė vaiką taip arti ir kuriam nereikėjo sielvartauti daugiau!

[Kierkegaard S. ard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P.10]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code