Kaip Dievas gundė Abraomą (IV ir paskutinioji istorija)

„Ir Dievas gundė Abraomą, ir tarė jam: paimk Izaoką, savo vienatinį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu.“

Buvo ankstyvas rytas, Abraomo namuose viskas buvo parengta kelionei. Jis atsisveikino su Sara, o Eliezeras – ištikimiausias tarnas – lydėjo jį keliu, kol pasuko grįžti. Abraomas ir Izaokas darniai jojo, kol pasiekė Morijos kalną. Abraomas, ramus ir švelnus, viską parengė aukojimui, tačiau nusigręžęs į šalį jis išsitraukė peilį, Izaokas išvydo, kad kairysis Abraomo kumštis buvo sugniaužtas iš nevilties ir kad per jo kūną nubėgo virpulys – bet Abraomas išsitraukė peilį.

Tuomet jie vėl pasuko namo ir Sara išskubėjo jų pasitikti, bet Izaokas prarado tikėjimą. Pasaulyje apie tai nepasakyta nė žodžio, ir Izaokas niekam nepasakojo, ką buvo matęs, o Abraomas net nenujautė, kad kas nors tai matė.

***

Kai vaikas turi būti atjunkytas, motina laiko po ranka sotesnio maisto, kad vaikas nepražūtų. Laimingas, kas turi sotesnio maisto po ranka!

***

Šitaip ir panašiai apie šį įvykį mąstė vyras. Kiekvieną kartą, kai po kelionės į Morijos kalną grįžęs namo jis susmukdavo iš nuovargio, sukryžiuodavo rankas ir sakydavo: “Niekas nebuvo toks didis kaip Abraomas – kas įstengtų jį suprasti?”

[Kierkegaard S. ard S. Baimė ir drebėjimas. Vilnius: Aidai. 2002. P.11]