Robert‘o Bresson‘o kūryba

Robert‘as Bresson‘as – kino kritikų vadinamas režisieriumi maištininku, tikrumo meistru, nepralenkiamu kino formų grynintoju, labiau už viską kine nekentusiu teatrališkumo. Jo filmas „Drovuolė“ (Une femme douce, 1969 m.) įspūdingas savo išgrynintu, griežtu ir asketišku vizualumu; pastanga pajausti, pamatyti be papildomų aiškinimų, priartėti kiek galima arčiau esmės. Šis filmas – tarsi filmuotas pačiais išgyvenimais ir intuicija, labai švarus ir tikslingas, priverčiantis galvoti ir nuspėti; įvykių priežastinius ryšius išvesti pačiam. Paprastumas sukuria savitą minimalistinį filmo stilių.

Filmas „Drovuolė“ sukurtas pagal Dostojevskio parašytą apsakymą (tuo pačiu pavadinimu). Pasakojama jaunos, ką tik susituokusios poros dramatiška istorija. Veikėjų skaičių įmanoma suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Veiksmo teritorija – siaura: pagrindiniai įvykiai rutuliuojasi skolinimo įstaigos patalpose, kuriose gyvena pats pagrindinis veikėjas. Tai buvęs bankininkas, netekęs darbo, pradėjęs verstis įvairių komercinę vertę turinčių daiktų supirkinėjimu. Kaip žinia, paprastai, į šias įstaigas kreipiasi nelaimingi ir liūdni žmonės, ekstremaliais atvejais, neturintys pajamų, išparduodantys sau prisiminimais brangius daiktus. Sunku įsivaizduoti, jog šia, grynai pragmatiška veikla užsiimantis žmogus gebėtų susikurti gerbūvį ant kitų žmonių gyvenimo griuvėsių.

Deleuze‘as knygoje „Cinéma 1“ (1983 m.) aprašė montažo aspektus, kuriuos aptinku šiame filme. „Drovuolė“ – toks realistiškas filmas, kad jo pradžioje tarsi juntu tą vėjo srovę, kuri plūsteli iš balkono, nuvirtus staliukui, sudužus vazai. Bresson‘as naudoja geometrinę koncepciją: kamera žvelgia iš apačios į viršų – į lėtai, lyg baltą plunksną, sklendžiančią orą, moterišką šalį. Gatvėje cypia automobilio stabdžiai, o ant pilko grindinio guli mergina. Įspūdis paradoksalus – klausiantis: kas gi nutiko? Keli, iš pirmo žvilgsnio, padriki vaizdai: vieni – vizualūs, kiti – garsiniai, erdvę palieka už kadro. Garsas lyg estafetė, atlieka įžangos funkciją: praneša tai, kas nematoma. Pačio įvykio mums nerodo, tačiau iš detalių, tarsi iš puzlių, sudėliojame vaizdą patys – mergina iššoko pro balkoną. Vaizdai-ženklai signalizuoja: kadrai veikia kaip paveikslai – izoliuoja, neutralizuoja aplinką ir tokiu būdu, pats veiksmas lieka už kadro ribų.

Pagrindinis personažas – naratorius, monologu ir chronologine tvarka konstatuoja faktus nuo pat jo pažinties pradžios su žmona, iki dabar, kuri jau nebegyva, kartu su pagyvenusia tarnaite, atlieka nuodėmklausių funkciją. Tarnaitei atiteko ir stebėtojos vaidmuo, ji dirbo kartu su šia pora. Ji – liudininkė, tarsi maldai sudėjusi rankas, visą šį laiką tyli.

Pats filmo pavadinimas – nuoroda į merginos vertybes. Tačiau suabejojau, galbūt tikslesnis žodis būtų „kuklumas“ – išreiškiantis herojės laikyseną? Kuo skiriasi šios dvi sąvokos? Drovi – tai nedrąsi, nepasitikinti, raustanti mergina. O kukli – mažais poreikiais pasitenkinanti, stoikiška ir asketiška. Spręskite patys – klausimas atviras.

Mergina, likusi našlaite, gyveno pas giminaičius, kur atliko patarnautojos paslaugas. Gyveno skurdžiai, tačiau jos aistra buvo Šekspyras, plokštelės ir kitos knygos. Į būsimojo sutuoktinio paslaugų firmą, atklydo neatsitiktinai: išparduoti tėvų paliktą jai menką turtą – fotoaparatą, gintarinį kandiklį, auksinį kryželį su Kristumi, rodomą stambiu planu – transliuojančiu kančią.

Vaikinas pasiūlė jai mainus: ji ištrūksianti iš savo varganos buities, jei ištekėsianti už jo. Nestabdė jo ir atviras, sąžiningas prisipažinimas: ji dar nieko nebuvo įsimylėjusi, nežino, ką šis jausmas reiškia ir iš gyvenimo ji trokštanti kur kas daugiau. Gyvenimo dėsnis, jog santuoka iš išskaičiavimo, negali tapt laiminga, dar kartą pasitvirtina žiauria ir beprasme baigtimi. Vyro bandymas ją kontroliuoti pagimdo neapykantą jam, pasireiškiančia noru net nužudyti jį. Supratusi, kad nesugebėsianti šito padaryti ir nesusitaikiusi su susiklėsčiusiomis aplinkybėmis, sąskaitas su gyvenimu mergina suveda palikdama pasaulį be jokio paaiškinimo savo vyrui.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė