Kas yra žmogus, kaip kultūros dalyvis arba, mintys, pamačius filmą „Mockingbird don’t sing“

Pirmas klausimas, kuris ateina į galvą pasižiūrėjus H.B.Davenport’o filmą „Mockingbird don’t sing“ [liet. „Strazdas giesmininkas negieda“], – tai „kas yra žmogus?“. Tai ketvirtasis Prūsijos filosofo Imanuelio Kanto iškeltas klausimas, nusakantis pagrindinį filosofijos problematikos lauką. Regis, tai amžinas, nuolatos ir įvairių disciplinų gvildenamas klausimas, rūpintis tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams mokslams. Skiriasi tik kontekstai, kurių erdvėje bandoma išspręsti šį fundamentalų proto uždavinį. Tačiau mano manymu, visi labirinto keliai neišvengiamai nuveda į filosofiją: ar tai būtų genų inžinerija, sprendžianti žmogaus-klono egzistavimo bei žmogiškosios etikos klausimą, ar tai būtų dailė, ieškanti atsakymo, kas yra žmogus ir jo siela, bei kaip tai atskleisti plokštumoje, ar tai būtų religija, kuri, viena iš ne daugelio, pateikia griežtą formuluotę, jog žmogus yra tai, kas būva santykyje su Dievu, kas pažįsta savo sieloje Dievą.

Taigi, grįžtant prie „negiedančio strazdo“, ir mes turime pabandyti atsakyti, ką laikome žmogumi. Be to, ne mažiau svarbus klausimas: kuo laiko save tas, į kurį žvelgiant, mes ieškome atsakymo – ar tai žmogus? ar tai gyvulys? ar tai „daiktas“?

Kino juostoje regime baugštų liesą mergaitės kūnelį, kuris, giliomis lyg bedugnė akimis, žvelgia į atsivėrusį „anapusinį“ pasaulį, kurį ankščiau galėjo vien tik girdėti, kurio visus savo keturiolika metų neregėjo. Tačiau šis „paukštukas“, kuris visą gyvenimą praleido narve be langų – izoliacijoje nuo sociumo, kuris vizualų pasaulį suvokė tik kaip grėsmę ir skausmą (tai smurtaujančio tėvo figūra, lova-grotos bei kėdė, prie kurios mergaitė buvo rakinama), staiga išvydęs pasaulį, negali pasitikėti savo akimis. Mergaitė, tarsi aklasis, tarsi kūdikis, tiria ir bando „prisijaukinti“ pasaulį taktiliniu būdu.

Vienintelis dalykas, kuris vaikui teikdavo atokvėpį, užuovėją bei ramybę, buvo iš „anapus“ sklindantys garsai: kažkieno skambinami Frederiko Chopin’o kūriniai, bei paukščių giesmės, todėl nenuostabu, kad toks žmogus negalėjo socializuotis su mūsų rase. Juk vienintelis žmogus, kurį ji matė, buvo pavojaus bei mirties ženklas.

Taigi, kyla klausimas, kaip šis „padarėlis“, kuriame išreikšti vien tik gyvuliški instinktai – maitintis, daugintis, išsaugoti gyvastį, – pats save suvokia? Kaip giedojimo dovaną praradusį paukštį? Nemanau, kad kuris nors iš mūsų galėtume net įsivaizduoti, kas glūdi tokio „paukštuko“ galvoje, kaip negalime įsivaizduoti, ką „mąsto“ į mus „gailiai“ žiūrinti ir ėsti „prašanti“ katė…

Kalba dažnai laikoma viena esmingiausių takoskyrų, žyminčių ribą tarp žmogaus ir nežmogaus. Bet ar tikrai būtybė, kurios savivoka yra gyvūno lygmenyje, kuri nežino ir nekalba žmonių kalba, iš tiesų nesugeb komunikuoti? Ar tikrai kalba daro žmogų žmogumi? Jau įrodyta, jog žmonija ilgai klydo, iškeldama save ant „kalbos“ pjedestalo. Tai atskleidžia ir filme vaizduojama mergaitė, kuri komunikuoja ne tik ženklų, bet ir jausmų, ar net tetepatijos kalba. Vien jos santykis į muzikos garsus atrodo magiškas. Juk muzika – tai žmogaus vaizduotės, jo sielos gelmių kalba, kurią, akivaizdu, šis „bebalsis paukštukas“, puikiausiai jautė ir suprato. Tolimesnis mergaitės socializavimo procesas taip pat parodė, jog ji puikiai sugeba bendrauti ženklų – nebyliųjų kalba, kuri būdinga ir pirmykščių žmonių bei šiandienos neraštingų genčių bendruomenėms.

O gal kuriami bei puoselėjami santykiai su kitomis būtybėmis, gali pagelbėti atsakyti į klausimą – kas yra žmogus? Svarstant apie tarpusavio, apie visuomeninių santykių kūrimą, kaip apie žmogiškumo išraišką, mes paviešiname kitą I.Kanto iškeltą filosofijos klausimą, apimantį etikos esmę: „ką aš turiu daryti?“. Manau, jog būtina prisiminti žodžio etika etimologiją. Graikų kalboje šis žodis turi dvi reikšmes, kurios, iš pirmo žvilgsnio, gali pasirodyti labai skirtingos, bet įsigilinus matyti, kad jų paralelė neatsitiktinė. Pirmoji reikšmė – tai būdas, įprotis, paprotys, dora. Tačiau kita, kiek netikėta reikšmė – gardas, – tai uždaroje ar atviroje erdvėje įrengtas aptvaras gyvuliams laikyti. Tikiuosi, niekas neįsižeis pavadintas gyvuliu, ir, nuneštas šios minties tolyn, supras, kaip taikliai pasirinktas šis žodis, norint nusakyti etiką. Juk gardas – tai terpė, kurioje pagal tam tikras, visuotinai nustatytas taisykles, tarpsta tos pačios rūšies būtybės – mes. Būtent ribotoje erdvėje žūt būt reikalingos tarpusavi santykius reglamentuojančio taisyklės, įstatymai, kuriais įgalinama gyventi nepažeidžiant kito egzistencijos, bei suteikiamas saugumo jausmas, jog niekas nepažeis tavosios. Taip pat būtini papročiai, leidžiantys pasijusti visumos, bendruomenės dalimi, gimdantys identiteto jausmą. Taigi, etika – tai būdas būti drauge vienoje terpėje, kurios ribas, bendru sutarimu, nustato bendruomenė. Tokiame „garde“ ir gimsta kultūra – kaip žmogaus intencijos bei pasaulio susidūrimas, kurios įtikrovinimas pasaulyje pripažįstamas kaip vertybė visų, ar bent kelių sociumo narių. Galime daryti išvadą, jog kultūrai reikia veikiančiojo bei to, kuris priima ir suvokia šio poveikį, bei laiko tai vertingu dalyku. Kyla klausimas, ar vienumoje egzistuojantis žmogus yra asmenybė? Ar tam, kad būti asmenybe, kad būti žmogumi, reikalingas kitas žmogus, kuris tokiu būdu tave įvertintų? Gal, priešingu atveju, esame tik „daiktai“, funkcionuojantys patys sau?

Drįstu teigti, jog kultūrai reikalingas abipusis santykis. Reikalinga meilė. Tokia meilė, apie kurią Šv. Augustinas kalbėjo: „Mylėk, ir gali daryti ką nori“. O ar tokia žmogiškoji būtybė, regima aptariamame filme, yra pajėgi įtikrovinti savo patyrimą, susidūrus su pasauliu? Manau, kad taip.

Klausimas tame, ar tokia būtybė atliktų tai sąmoningai ir, ar pati suvoktų ką įtikrovino? Jei šiame kultūros gimimo procese neglūdi sąmoningumas, vargu, ar toks „žmogus“ bus lygiavertis kultūros dalyvis. Gal tik atsitiktinis, efemeriškas reiškinys? „Daiktas“?

Tai kas gi yra žmogus – mūsų suprantamos kultūros narys? Manau, jog tai būtybė, socializavusi su tos pačios rūšies būtybėmis – žmonėmis; būtybė, sąmoningai pritarianti arba kritikuojanti ir bandanti pakeisti bendras „gardo“ taisykles. Jei susitapatinimas ir socializavimasis įvyksta su kita gyvybės forma, kaip kad nutinka „mauglio“ vaikų atvejų, tokios būtybės nesugeba persiorientuoti ir atrasti savy žmogaus tapatybės, suvokti savęs kitaip, nei jau yra suvokę. Tokie į „kultūros šviesą“ iškelti „žmonės“ greitai žūsta. Kaip ir senukai, staiga perkelti iš kaimo į miesto džiungles…

Sunku įsivaizduoti tokią radikalią situaciją, tačiau, jei vieną dieną prabudusi, išvysčiau jūrų gelmes, o mėlynasis banginis savo valandos trukmės „giedojimu“ bandytų paaiškinti, jog esu jo gentainis, tikriausiai ilgai neišgyvenčiau, jau nekalbant apie banginių kultūros „prisijaukinimą“… Greitai prigerčiau po vandeniu…

Fantazija fantazijomis, bet ar kuris nors iš mūsų, apskritai, lengvai priima pokyčius ir asmeninio pasaulio perversmus? Žinoma, po tokių sudėtingų išgyvenimų, dažnai gimsta kultūra, kuriai būtinas žmogus, kaip sąmoningas šios kultūros skleidėjas ir priėmėjas, ko „daiktas“, vargu, ar sugebėtų…

Autorė: Edita Anglickaitė, 2014m. vasaris