Oswald Spengler: ATEIZMAS
Nei psichologams, nei religijų tyrėjams iki šiol neatrodė verta rimtai įsigilinti į ateizmą. Iš to, kiek išvis apie jį rašyta ir kalbėta, nesvarbu, ar žvelgiant į ateistus kaip į laisvamanius kankinius, ar kaip į tikinčius fanatikus, apie ateizmo atmainas, jų atskiras, tam tikras reiškimosi formas, tų formų gausą ir neišvengiamybę, stiprią simboliką, ribotumą laike niekuomet nebuvo nieko girdėti.
Ateizmas, „tas tikrasis”: ar jis yra tam tikra apriorinė pasaulėvokos struktūra, ar laisvai pasirinktas įsitikinimas? Ar ateistu gimstama, ar į jį atverčiama? Ar nesąmoninga nudievinto kosmo jausena gimdo ir žinojimą, kad „didysis Panas miręs”? Ar būta ankstyvųjų ateistų, tarkim, dorėniniais arba gotikiniais laikais?Ar pasitaiko, kad kas nors aistringai, bet nepelnytai laiko save ateistu? Ar gali būti civilizuotų žmonių, kurie nėra ateistai, bent iš dalies?
Tai, kad ateizmo esmė, kaip matyti iš to visose pasaulio kalbose vartojamo žodžio darybos, yra neatskiriama nuo neigimo, kad ateizmas reiškia dvasinio prado, kuris, vadinasi, ankstesnis už jį, atsisakymą ir kuris nereiškia, pavyzdžiui, nepalaužiamos formuojamosios jėgos kūrybos akto, yra aišku. Bet kas čia yra neigiama? Kokiu būdu? Ir kas tai daro?
Be abejonės, ateizmas, jei suprasime jį teisingai, yra būtina savyje užbaigto, savo religines galimybes išnaudojusio, neorganiškumui pasidavusios sielos išraiška. Jis puikiai sutaria su gyvu ir ilgesingu tikro religiškumo poreikiu [Diagoras, kuris dėl savo „bedieviškų” raštų Atėnuose buvo nuteistas mirti, paliko labai pamaldžių ditirambų. Dar pravartu paskaityti Hebbelio dienoraščius ir laiškus Elizai. Jis „netikėjo Dievu”, bet meldėsi.] – tuo jis giminiškas bet kokiai romantikai, kuri taip pat norėtų vėl prikelti ką nors, kas negrįžtamai pradingę, būtent kultūrą, – ir gali likti visiškai nežinomas savo turėtojui, būti jo jausenos, niekuomet nesikišančios į jo mąstymo konvencijas, net neprieštaraujančios jo įsitikinimui, išraiška. Tai suprasime, jei suvoksime, kodėl dievobaimingasis Haydnas, išgirdęs Beethoveno muziką, jos autorių pavadino ateistu. Ateizmas dar nebūdingas Apšvietos žmogui, bet būdingas prasidedančios civilizacijos žmonėms. Ateizmas priklauso dideliam miestui; jis priklauso didelių miestų „išprusėliui”, mechaniškai perimančiam tai, ką jo protėviai, jo kultūros kūrėjai, buvo organiškai išgyvenę. Aristotelis antikinės dievojautos požiūriu yra ateistas pats to nežinodamas. Helenistinis ir romėniškasis stoicizmas yra ateistiškas tiek pat, kiek socializmas ir Vakarų Europos bei Indijos modernybės budizmas – nors dažnai kuo sąžiningiausiai vartojo žodį „Dievas”.
Pripažinę, jog šita vėlyva ir prie „antrojo religiškumo” kreipianti ne tik pasaulėjautos, bet pasaulėvaizdžio forma reiškia religiškumo prado mumyse neigimą, teigiame, kad ši forma kiekvienoje civilizacijoje yra vis kitokios struktūros. Nėra religiškumo be vien tik jį atitinkančio, vien tik prieš jį nukreipto ateistinio pasipriešinimo. Aplinkui tįsantis išorinis pasaulis ir toliau išgyvenamas kaip gerai sutvarkyta kūnų kosmas, kaip pasaulio ola ar begalinė aktyvi erdvė, tačiau švento priežastingumo jame nebeišgyvenama, ir įsižiūrėjus į šio pasaulio vaizdą įžvelgiamas tik pasaulietiškas, mechaniškumu grindžiamas priežastingumas, arba norima ir tikima, kad taip ir yra. Esama antikinio, arabiško, vakarietiško ateizmo, ir visi jie aiškiai skiriasi prasme ir turiniu. Nietzsche suformulavo dinaminį ateizmą: „Dievas mirė”
. Antikos laikų filosofas statinį-eukledinį ateizmą būtų apibūdinęs taip: „Šventoje vietoje gyvenantys dievai yra mirę.” Pirmasis apibūdinimas reiškia begalinės erdvės, antrasis – nesuskaičiuojamos daugybės daiktų nudievinimą. Bet negyva erdvė ir negyvi daiktai yra fizikos „faktai”. Ateistas nepajėgia išgyventi skirtumo tarp fizikos ir religijos pasaulio vaizdų. Kalbos vartosena teisingai skiria išmintį ir inteligenciją kaip ankstyvą ir vėlyvą, kaimišką ir didmiestišką dvasios būsenas. Inteligencija skamba ateistiškai. Niekas nepavadintų Herakleito ar Meisterio Eckharto inteligentais, o Sokratas ir Rousseau buvo inteligentiški, ne „išmintingi”. Šitame žodyje glūdi kažkoks bešakniškumas. Tiktai stoiko ir socialisto, tipiško nereligingo žmogaus požiūriu inteligencijos stoka yra tai, kas verta paniekos.
Kiekvienos gyvos kultūros siela yra religiška, turi religiją, nesvarbu, ar ji tai suvokia, ar ne. Tai, kad ji išvis yra, kad tampa, plėtojasi, realizuojasi, – tai sudaro jos religiją. Jai neduota būti nereligiška. Viena, ką ji gali, kaip Medici’ų Florencijoje, – su ta mintimi žaisti. Tačiau pasaulinių miestų žmogus yra nereligiškas. Tai sudaro jo esmę; tai žymi jį kaip istorijos reiškinį. Skausmingai jausdamas vidinį tuštumą ir skurdą jis gali rimčių rimčiausiai norėti būti religiškas, tačiau iš to nieko neišeis. Bet koks pasaulinio miesto religiškumas remiasi saviapgaule. Dievobaimingumo mastas, kuriam epocha pajėgi, atsiskleidžia savo santykyje su tolerancija. Esi pakantus arba todėl, kad koks nors dalykas formaliai kalba apie dieviškumą, kokį jį pats išgyveni, arba todėl, kad nieko panašaus neišgyveni.
Tai, kas dabar vadinama antikine tolerancija, yra ateizmo priešingybės išraiška. Antikinės religijos sąvoka apima daug numina ir kultų. Leisti jiems gyvuoti reiškė ne toleranciją, o buvo savaime suprantamas antikinio pamaldumo požymis. Priešingai: tas, kuris čia reikalavo išimčių, kaip tik tuo pasirodė esąs bedievis. Krikščionys ir judėjai buvo laikomi ateistais, ir tokie jie turėjo atrodyti kiekvienam, kuris pasaulio vaizdą suvokė kaip atskirų kūnų visumą. Kai imperatorių laikais nustota šitaip jausti, pasibaigė ir antikinė dievojauta. Tačiau, aišku, pagarba vietinių kultų formoms apskritai, dievų atvaizdams, misterijoms, aukoms ir švenčių papročiams buvo savaime suprantamas daiktas, o kas iš viso to šaipėsi ar nelaikė esant šventa, gaudavo pajusti antikinio pakantumo ribas. Prisiminkime hermokopidų nusikaltimą Atėnuose ir teismus dėl Eleusino misterijų išniekinimo, t. y. profanuojančio juslinio elemento mėgdžiojimo. O faustiškai sielai svarbi buvo dogma, bet ne religinis kultas. Tai erdvės ir kūno, to, kas matoma, įveikimo ir pripažinimo priešprieša. Bedieviškas mums yra priešinimasis mokslui. Čia užsimezga erdvinė-dvasinė erezijos sąvoka. Faustiškoji religija pagal savo prigimtį negalėjo suteikti sąžinės laisvės – tai prieštarauja erdvę persmelkiančiai dinamikai. Laisvamanybė čia taip pat nesudaro išimties. Laužus pakeitė giljotina, knygų deginimą – jų nutylėjimas, pamokslų galią – spaudos galia. Tarp mūsų nėra tikėjimo be polinkio į inkviziciją vienokia ar kitokia forma. Pasitelkę atitinkamą įvaizdį iš elektrodinamikos sakytume taip: įsitikinimo jėgos laukas savo įtampa įtraukia visus jame esančius protus. Kas to nenori, netenka stipraus įtikinamumo. Bažnyčios kalba, jis yra bedievis. Antikai bedieviškas buvo kulto niekinimas – tikra šventvagystės prasme – ir čia apoloniškoji religija nepakentė jokios laisvos laikysenos. Abiem atvejais buvo nubrėžta tolerancijos riba tarp to, ko dievojauta reikalavo, ir to, ką ji draudė.
Šiuo požiūriu vėlyvosios antikos filosofija, sofistinė-stojiškoji teorija (ne stojiškasis nusiteikimas pasaulio atžvilgiu), konfrontavo su religine jausena, ir tuo klausimu Atėnų liaudis – tų pačių Atėnų, dar tebestatydinusių altorius „nepažįstamiems dievams”, – buvo tokia pat negailestinga kaip ir ispaniškoji inkvizicija. Pkanka pažvelgti į daugelį antikinių mąstytojų ir asmenybių, paaukotų tam, kad būtų išsaugotas kulto šventumas. Sokratas ir Diagoras buvo pasiųsti myriop dėl asebijos, Protagoras, Aristotelis, Alkibiadas galėjo išsigelbėti tik sprukdami. Mirties bausmių skaičius už nusižengimus kultui vien Atėnuose ir vien tik per Peloponeso karo dešimtmečius siekė šimtus. Nuteisus Protagorą jo raštų buvo ieškoma krečiant iš eilės namus ir suradus jie deginami. Romoje tokios akcijos, apie kurias dar yra išlikusių istorinių duomenų, prasideda 181 metais senatui įsakius viešai deginti pitagorines „Numos knygas”, ir nuo tol be perstojo tremiami atskiri filosofai bei ištisos mokyklos, paskui vykdomos bausmės ir iškilmingai deginami raštai, galintys kelti pavojų religijai. Šiame kontekste minėtinas faktas, kad Cezario valdymo metais konsulai penkis kartus naikino Izidės kulto vietas ir kad Tiberijus buvo liepęs šios deivės atvaizdą įmesti į Tiberį. Už atsisakymą aukoti priešais imperatoriaus atvaizdą grėsė bausmė. Visais šiais atvejais susiduriame su „ateizmu”, tokiu, koks jis radosi iš antikinės dievojautos ir koks reiškėsi kaip teorinė arba praktinė nepagarba regimam kultui. Tas, kuris šituose dalykuose negali abstrahuotis nuo savosios, vakarietiškosios, jausenos, tas niekuomet neįsiskverbs į čia glūdinčio pasaulio vaizdo esmę. Poetai ir filosofai galėjo prasimanyti mitų ir performuoti dievų pavidalus kiek tinkami. Dogmatiškai aiškinti juslines duotybes buvo kiekvieno valioje. Dievų istorijas buvo galima traukti per dantį satyrose ir komedijose – net ir tai neužkabino jų eukleidinės esaties, – bet nemėgink kišti nagų prie dievo atvaizdo, kulto, skulptūriško dievų garbinimo apipavidalinimo. Klaidingai suprasime subtilius pirmosios imperatorių epochos protus, jei laikysime veidmainyste tai, kad jie neimdami jokio mito už gryną pinigą šventai vykdė visas valstybinio kulto pareigas, pirmiausia visur giliai jaučiamo imperatoriaus kulto. Ir priešingai: brandžios faustiškosios kultūros poetai ir mąstytojai galėjo „neiti į bažnyčią”, neatlikinėti išpažinties, nedalyvauti procesijose, gyventi protestantiškoje aplinkoje be jokių sąsajų su bažnytiniais papročiais, bet nevalia buvo liesti atskirų dogminių dalykų. Tai buvo pavojinga visose konfesijose ir sektose (dar kartą pabrėžiu: neišskiriant ir laisvamanybės). Romėno-stoiko, netikinčio mitais, bet pagarbiai žvelgiančio į sakralines kulto formas, pavyzdys turi paralelių su Apšvietos laikotarpio žmonėmis, tokiais kaip Lessingas ir Goethe, kurie nesilaikydami bažnytinių papročių niekuome neabejojo „pamatinėmis tikėjimo tiesomis”.
Ištrauka:
Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis. I tomas. Vertė A. Tekorius. Margi raštai. 2018. P. 602-607
Nuotrauka “Atspindys”/ Živilė Filmanavičiūtė
Naujausi komentarai